Šiandien, kovo 27-ąją, minime tarptautinę teatro dieną.

Kviečiame prisiminti teatro kultūros ištakas ir susiformavimo aplinkybes. Tiesa, verta paminėti, kad kalbame tik apie Vakarų pasaulį. Taigi, kada atsirado teatras? 

2004, Atėnai, Graikija, olimpinių žaidynių atidarymas – atlikėja laiko kaukes, kurios simbolizuoja klasikinį senovės Graikijos teatrą. © Wolfgang Rattay/Reuters/Corbis

Dažniausiai sakoma, kad teatras atsirado VI-V a. pr. Kr. Senovės Graikijoje.

Vistik, pasak antropologinės teorijos, mes teatrą pajauniname, nes jo užuomazgas atrandame daug anksčiau. Pasak antropologinės teorijos šalininkų, teatras yra pirmasis žmogaus išradimas. Jis atsirado tada, kai pirmykštis žmogus pamatė savo atvaizdą veidrodiniame paviršiuje – pavyzdžiui, baloje – ir suvokė, kad gali save stebėti. Mes stebime kitą ir jame pamatome savo paties atspindį. Tai giliai siejasi su žmoniškais instinktais, gebėjimais.

Pasak antropologinės teorijos šalininkų, teatras yra pirmasis žmogaus išradimas.

Bet teatro menas siejasi ir su kita, tik žmonėms būdinga savybe – matyti ir vaizduoti tai, ko nėra.
Tik žmogus turi vaizduotę. Jau pirmykščiai žmonės paliko šio gebėjimo pėdsakus – randame jų gamintus įrankius, piešinius ant uolų. Teatras neegzistuotų be gebėjimo vaizduoti. Teatras žaidžia šiuo gebėjimu, nes tik su šių įrankių pagalba mes patikime, kad aktorius yra personažas.

Be to, žmogus gali transformuotis ir tapti kažkuo kitu. Gyvūnai tai daro nesąmoningai, o žmogus –sąmoningai, kažko siekdamas. Žmogus yra linkęs keisti savo kailį. Teatro fenomenas, pasak antropologinės teorijos, atsiranda su sąmoningu žmogumi.

Teatras neegzistuotų be gebėjimo vaizduoti. Teatras žaidžia šiuo gebėjimu, nes tik šių įrankių pagalba mes patikime, kad aktorius yra personažas.

Ar su šia teorija sutinka visi mokslininkai? Tikrai ne.

Sociokultūrinė teatro teorija piešia visai kitus teatrinius vaizdus ir kitaip suvokia teatro, kaip tokio, kilmę. Jie kildina teatrą iš ritualų.

Pradžia ateina su civilizacija. Viskas prasidėjo dar nuo religinio Dionizo kulto. Kiti teigia, kad dar seniau buvo garbinama Demetra – Persifonės motina, derlingumo ir keitimosi, metų laikų deivė. Persifonę pagrobė Hadas, o grąžindavo motinai tik  kartą per metus ir tada prasidėdavo pavasaris – manoma, kad šią mitinę  istoriją žmonės bandė atkartoti teatriniu būdu, kad rituale buvo naudojami vaidybiniai elementai.

Mitines  istorijas žmonės bandė atkartoti teatriniu būdu, kai rituale buvo naudojami vaidybiniai elementai.

Nors ritualas skiriasi nuo spektaklio ir patys ritualai yra dar senesni. Rituale visi yra įsitraukę ir visi yra dalyviai, o, tuo tarpu, teatre yra žiūrovai ir atlikėjai. Garbinant dievą Dionisą, buvo rengiamos eitynės su ditirambų choru – labai linksmai garbinant dievą. Žmonės apsirengdavo ožiais, žygiuodavo nešini didžiuliu falu. Sustodavo ant kalvos ir švęsdavo, lėbaudavo. Kiti piliečiai ateidavo jų paklausyti – ir tai buvo tam tikra pirmoji teatrinė forma.

V amžius prieš Kristų – tai vienas turiningiausių laikotarpių teatrui.

V a. pr. Kr. Dioniso garbei jau buvo rengtas teatro festivalis. V amžius prieš Kristų – tai vienas turiningiausių laikotarpių teatrui. Tuo metu rašė Sofoklis ir kiti garsieji, iki dabar statomi ir skaitomi dramaturgai.

Skene – tai scena, pakyla.
Theatron – tai patys žiūrovai. Kaip sakoma „bažnyčia“ turint omenye ne tik instituciją ar pastatą, bet ir žmones, bendruomenę. Toks ir šis žodis, reiškiantis teatro žmones, kurie žiūri pasirodymus. Parados – tai įėjimai.

Graikijoje vaidinama būdavo tik Dioniso švenčių metu, buvo galima dalyvauti dramaturgijos konkurse. Tai buvo itin prestižiški renginiai. Vykdavo paradas, visi žygiuodavo link Akropolio kalno, į amfiteatrą. Ten per dienas buvo vaidinamos tragedijos, gerokai vėliau jau ir komedijos. Kas dieną dramaturgai pristatydavo savo pjeses, žiuri (pirmi kritikai) išrinkdavo laureatą.
Sofoklis, Euripidas, Eischilas – visi jie buvo laimėtojai. Tokie konkursai trukdavo porą dienų. Ir tai jau buvo teatras pačia tikriausia menine forma.  Graikų kalba – kritikós (κριτικός) – kritikai – tai teisėjai – taip ir buvo pavadinta pirmoji žiuri ir šis terminas išliko ligi šiolei.

V a. pr. Kr.  jau susiformavo dramaturgija. Aristotelis parašė veikalą Poetika, kuri buvo tartum dramaturgo pirmasis vadovėlis, jame aprašyta ir dramaturgijos sandara, jos principai. Tai tragedijai skirtas veikalas, kuriame aptarta iki dabar visiems puikiai žinoma (ar bent girdėta) katarsio teorija, katarsio efektas (Pasak Aristotelio, tragedijos rėmuose – tai baimės ir užuojautos susidūrimas). Buvo manoma, kad dvasiškai paveikti gali tik tragedija.
Sofoklis labiausiai įveiksmina katarsio teoriją (Karalius Edipas: Edipas nežinodamas (amatria) nužudo savo tėvą, veda motiną).

Graikijos teatras suklesti su demokratijos suklestėjimu ir nyksta, kai demokratiją keičia autoritarinė valdžia su tironais. Romos imperija buvo mažiau demokratiška – čia teatras tapo industriniu. Ten daugiau komedijų, juoko, atsirado pantomima. Graikijoje klesti tragedijos.

Graikijoje klesti tragedijos, o Romos imperijoje daugiau komedijų.

Parengė Dominyka Navickaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *