Kovo 29 d. laisvės kovotojui, Lietuvos kelio į laisvę metraštininkui, vaizdo kamera fiksavusiam Atgimimo dienų įvykius, Albinai Kentrai sukanka 90 metų.

„Gimiau laisvoje Lietuvoje 1929 metais. <…> Augau Gūbrių kaime kartu su seneliais netoli Šilalės 27 ha žemės ūkyje. Mamos darželyje gėlėmis žydėjo Tikėjimo, Vilties ir Meilės ženklai, apjungti Gedimino stulpais.“ – taip pirmuosius savo gyvenimo įspūdžius, kurie nulėmė ir tolimesnius pasirinkimus, atsimena A. Kentra.

Mamos ir tėvo ugdomi krikščioniška ir tautiška dvasia šeimoje augo dar trys broliai ir dvi seserys, kurie taip pat vėliau dalyvavo laisvės kovose.

Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui šeima turėjo galimybę emigruoti, tačiau apsisprendė likti Lietuvoje. 1941-ųjų vasario 16-osios proga tarp berželių prie Šilalės gimnazijos, kurioje mokėsi, tuomet dvylikametis A. Kentra pakabino trispalvę vėliavėlių girliandą. Tuomet jis nepabūgo pirmojo savo gyvenime tardymo ir neišsidavė ne tik vėliavų iškabinimu, bet ir klasėje ant sienos sugadinęs Stalino atvaizdą.

Vokiečių okupacijos metais šeima gyveno sunkiai, mat 1940-aisiais mirė tėvelis ir visas šeimos ūkis gulė ant mamos ir vaikų pečių.

1944 metais, prie krašto artėjant Raudonajai armijai ir prisimenant pirmosios sovietų okupacijos įvykius, Kentrų šeimyna po namu įsirengė gynybinį bunkerį su atsišaudymo angomis bei slaptais išėjimais.

Šalį okupavus sovietams, vyresnieji trys broliai pasitraukė į mišką ir tapo partizanais. Tačiau jie dažnai sugrįždavo aplankyti namiškių. Ne kartą namuose įrengtas bunkeris visą šeimą gelbėjo nuo staiga į namus įsiveržusių enkavedistų bei ginkluotų stribų. Tačiau 1945-ųjų pavasarį, sužinoję, kad šeima yra įtraukta į tremiamų žmonių sąrašus, ir mama, ir seserys, ir pats Albinas pasitraukė iš gimtosios sodybos, o jų namais virto gerų žmonių sodybos, miškai ir bunkeriai.

„Palikusi gimtąją sodybą, visa šeima tęsė kovą pogrindyje. Priėmusi priesaiką, sesuo Elena tapo Snaige, Onutė – Rasa, brolis Jonas – Rūteniu, Juozas – Tauru, Leonas – Sakalu. Mama visur ir visų buvo vadinama Motinėle.“ – pasakojo A. Kentra, pats gavęs Aušros slapyvardį. Tačiau jo paties partizanavimas baigėsi išdavyste 1946 m. liepos 7 d. ir suėmimu.

A. Kentra buvo tardomas Šilutės kalėjime, o netrukus nuteistas 10 metų. Iš pradžių kalėjo Vilniaus Lukiškių bei Rasų kalėjimuose, o 1949 metais išvežtas į Spasko lagerį, kur, beje, gyveno viename barake su vėliau savo kūriniais apie Gulagą išgarsėjusiu rašytoju A. Solženycinu.

Iš lagerio A. Kentra paleistas 1954-aisais, grįžo į Lietuvą lemtingo atsitikimo dėka pase įrašyta „Klentvos“ pavarde. Pradžioje jo laukė skaudi žinia – visi trys broliai žuvę kovoje už Lietuvos laisvę.

Pats A. Kentra baigė keturias vidurinės mokyklos Kaune klases, o 1955 įstojo mokytis anglų kalbos ir literatūros neakivaizdiniame Vilniaus universiteto skyriuje. Tačiau netrukus, dėl gerų pažymių pervestas į dienines studijas. Baigęs mokslus kelis metus mokytojavo Laurų 8-metėje (Vilniaus r.) ir Nemenčinės (Vilniaus r.) vidurinėse mokyklose. O 1962 m. tapo Leningrado (dabar –Sankt Peterburgas) universiteto 2 metų aukštųjų pedagoginių kursų klausytoju, kur toliau gilino anglų kalbos bei literatūros žinias.

1965 m. A. Kentra gavo Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo ministerijos nukreipimą į Vilniaus universitetą. Kaip pats A. Kentra sako, „tokiu būdu tarsi parašiutu nusileidau į Vilniaus universitetą ir netikrinamas jokių komisijų tapau vyr. dėstytoju anglų kalbos katedroje. Toliau tęsdamas miško brolių misiją koncentravausi į audiovizualinių laboratorijų kūrimą ir universiteto puošybą.“

Darbo VU metu A. Kentros dėka buvo įkurta analogo visoje Sovietų sąjungoje neturinti audiovizualinė laboratorija, kurioje studentai turėjo galimybę per įrašus girdėti ir mokytis švarios anglų kalbos. Tokiu būdu, anot A. Kentros, „miško brolių kova dėl Lietuvos laisvės buvo pratęsta kitu būdu“.

Vilniaus universiteto ir, apskritai, mūsų kultūros paveldo istorijai, A. Kentra nusipelnė išsaugodamas ir puoselėdamas senuosius universiteto rūmus. Taip visame Vilniaus universiteto Centrinių rūmų ansamblyje atsirado monumentalūs meno kūriniai: freskos, gobelenai, skulptūros. Pasak A. Kentros, „reikėjo surasti pilietinę atsakomybę suvokiančius menininkus: nuo Universiteto skliautų, sienų turėjo dvelkti ta dvasia, kurią okupacinis režimas rovė iš žmonių atminties“. Šį darbą galima laikyti tam tikra įžanga į Dainuojančią revoliuciją, mat metų metais meno kūrinius, kuriais buvo žadinama okupantų gesinta istorinė atmintis, ugdomas tautiškumas ir pilietiškumas, gausiai lankė moksleiviai, žmonės iš Lietuvos bei svetur.

Maža to, nuo 1965-ųjų A. Kentra pradėjo filmuoti Universiteto gyvenimą, o prasidėjus Baltijos keliui ir Sausio įvykiams, jo kamera tapo ginklu ir sėkmingai griovė Sovietų Sąjungą bei skynė kelią į Lietuvos laisvę. Šiandien jo vaizdo archyvą sudaro per 20 tūkst. valandų filmuotos medžiagos.

Pastaruosius dešimtmečius A. Kentra rūpinasi „Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių rūmų“, esančių adresu Totorių 9/Labdarių 10, Vilniuje atstatymu.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *