Praūžė Knygų mugė, turbūt prisipirkote nemažai knygų, gal dar ne visas ir perskaitėte… Gal dar gyvenate mugėje įvykusių susitikimų akimirkomis, o gal apgailestaujate, kad tos vienos, geriausios, taip ir neatradote… Tačiau laikas nestoja ir leidžiamos vis ir vis naujos knygos, arba perleidžiamos senos geros, arba kviečiama atrasti senas kitų šalių knygas, pas mus iki šiol dar nepasirodžiusias. Taigi, skaitymas reikalauja jūsų dėmesio kasdien, čia ir dabar.

Šiandien skaitymas nebėra išrinktųjų malonumas, kaip kad buvo prieš gerus šimtą ar du šimtus metų – tai vienas tų užsiėmimų, kuris vis labiau nublanksta kasdienio skubėjimo ir gyvenimo ritmo bei išmaniųjų technologijų fone. „Neturiu laiko…“, „Ir taip nieko nespėju…“, „Mano vaikas nemėgsta skaityti…“ Ko tik neišgirstame! Tačiau jei atidėliosite knygos paskaitymą, nuskriausite patys save. Šiandien tai viena privalomų vidinės higienos ir autentiško gyvenimo sąlygų. Knygos negali supypsėti, išlįsti mums priminimo ar apps‘o pavidalu, tad mūsų valioje prisiminti atsakomybę ir pakovoti už teisę patirti stebuklingus nuotykius bei žodžio galią…

M. Parr. Vaflinės širdelės (vertė A. Guigaitė). – Vilnius: Alma littera, 2018. 190 p.

Kaip apsąla širdis, kai atrandi puikią knygą! Ypač, kai nesitiki ir autorė visai nežinoma. Tai puiki puikutėlė knyga apie du draugus – mergaitę Leną ir berniuką labai keistu vardu Trilė. Gyvena jie užkampiose Sudužusiose Matildiškėse, yra kaimynai ir klasiokai (Lena – vienintelė mergaitė klasėje), ir nuostabūs kasdieniško gyvenimo scenarijaus „kai nėra ką veikti, sugalvokim kai ką įdomaus“ autoriai.

Trilė – gana kuklus berniukas, tačiau būdamas kartu su Lena tampa tikru drąsuoliu ir išminčiumi, o nenuoramai, jau tris smegenų sutrenkimus ir kelis lūžius patyrusiai Lenai niekada nėra žodžio „sustok“. Tiesa, Lena kiek privengia kalbėti apie jausmus. Gal todėl, kad neturi tėčio? O gal todėl, kad kartais nori apsaugoti savo draugą nuo netekties jausmo?

Knygoje rasite iš 20 istorijų susidedantį pasakojimą apie draugystę, vaikystę, beprotiškus nuotykius ir dar šiek tiek apie liūdesį, netektį bei mirtį. Knygą skaitydama ne kartą juokiaus, ne kartą nerimavau, taigi tai nepaprastai paveiki ir įtraukianti istorija. Vaikai vis papuolą į nemenką bėdą, tačiau visa laimė, kad šalia yra senelis, tetulė-bobulė bei kiti, kurie viską sudėlioja į vietas.

Tačiau ar gali nutikti tai, ko niekam nebepavyks atitaisyti? A. Lindgren stiliumi parašyta knyga – tikra iki širdies gelmių.

1000 klausimų ir atsakymų. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2019. 216 p.

Leidykla, bendradarbiaudama su LRT televizija, išleido labai populiariam projektui „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ skirtą enciklopediją, papildytą Kortelių žaidimu. Ambicijos išties labai didelės, nes knygoje ne tik jau laidose nuskambėję klausimai, bet ir nauji, negirdėti klausimai, daug įdomių faktų, garsinės bei vaizdinės žymių asmenybių užduotys.

Knyga suskirstyta į 9 skyrius: „Pasaulis“, „Istorija“, „Gyvoji gamta“, „Lietuva“ ir kt. Kiekvienas skyrius pradedamas „Protų Mūšiu“ – tad vien jau tai yra puikus pasiūlymas savo šeimose surengti įdomesnius vakarus ir tarpusavyje parungtyniauti. Nesijaudinkite, jei kažko nežinote – knygoje rasite ne tik atsakymus, bet ir užuominas bei pakankamai išsamius paaiškinimus. Labai patogus ir suskirstymas skyriais, nes kiekvieną kartą galima susikoncentruoti ties konkrečia tema ir į ją pasigilinti.

Interaktyvia šią knygą daro šiuolaikinių technologijų „įskiepijimas“ – tam tikruose puslapiuose rasite QR kodus, kuriuos nuskenavę išgirsite garsą arba išvysite vaizdo klausimą. Taigi, knyga tarsi kviečia kiekvieną iš mūsų tapti Tūkstantmečio Vaiku.

Enciklopedija išties skatina domėtis, smalsauti, nepatingėti sužinoti kažką naujo. Tiesa, iššūkių joje tikrai nemaža – visgi knyga orientuota į išmintingus vaikus. Nemažai klausimų man buvo tiesiog negirdėti ir nežinomi. Įsitikinau, kad iki tūkstantmečio vaiko man dar toli, bet jei nežengsiu pirmo žingsnio jo link, tai niekada ir neįvyks. Nebijokite prisipažinti, kad kažko nežinote, domėkitės ir klauskite kartu su vaiku, tai tikrai daug įdomiau nei skrolinti seniai įgrisusius telefoninius žaidimus. Realūs pasiekimai daug svarbesni už virtualiuosius!

P. Raud. Šiek tiek paikos istorijos (vertė V. URbaitė). –Vilnius: 700 eilučių, 2018. 96 p.

Estijoje labai populiarios rašytojos knyga – nepaprastai šmaikšti ir maloniai „trenka“. Tiesa, mes turime ir savo panašiai trenktų istorijų autorių – Kęstutį Kasparavičių (kai kurie pasakojimai, ypač apie daiktus, tikrai priminė šį autorių), o dar šios istorijos primins ir trenktų istorijų klasiką Donaldą Bissetą.

Knygoje iš viso – 30 paikų istorijų. Kai kurios paikos šiek tiek, o kai kurios – net labai smagiai. Pagrindiniai istorijų veikėjai – patys įvairiausi ir netikėčiausi: nuo save drugeliu laikančios  morkos, medalius ant šakų auginančios obels, ikebana užsiimančios karvės, iki televiziją su gyvenimu supainiojusios tetos Aimos, barzdotos moters ir pliko liūto bei nepaprastai pilkos dienos. Smagus nonsensas ir netikėtas požiūris į kasdienybę. To tikrai labai trūksta sumaterialėjusiame pasaulyje, suvienodėjusioje kasdienybėje. Tai fantazijos pergalė prieš rutiną.

Tokias trumpas istorija labai smagu skaityti prieš miegą ar tiesiog mažesniems vaikams – siužetai nesudėtingi, juokingi ir mielai keisti. Knyga iliustruota autorės piešiniais, kurie puikiai atspindį knygos turinį: minimalizmas plius keistumas.

J. Townsend. Nevermūras. Morganos prakeiksmas ir Vunderio draugija (vertė D. Gadeikis). – Vilnius: Alma littera, 2018. 368 p.

Knygos viršelyje rašoma, jog ji patiks Hario Poterio ir Persio Džeksono skaitytojams. Paprasčiau tariant – fantastikos, burtų, stebuklingų nutikimų mėgėjams.

Pagrindinė knygos herojė – 11 metų mergaitė, dėl prakeiksmo pasmerkta mirti savo 11-ojo gimtadienio vidurnaktį. Tačiau gimtadienio išvakarėse paslaptingas raitelis pasiimta Morganą į stebuklingą miestą, vadinamą Nevermūru. Čia mergaitei suteikiama proga dalyvauti konkurse ir įstoti į garbingiausią miesto organizaciją – Vunderio draugiją. Tada Morgana galėtų visam gyvenimui likti šiame mieste ir išvengti savo mirtino likimo. Tačiau ne viskas taip paprasta, nes teks įveikti ne vieną sunkų išbandymą bei kelis šimtus kitų vaikų.

Knygą skaityti išties įdomu, gausu pokalbių ir į kiekvieną pasakojimą vis įsipinančių netikėtų gijų, posūkių, paslapčių. Rinktis gyvenimą nėra taip paprasta, ypač kai visi tave jau nurašė ir nuo gimimo esi įtrauktas į Prakeiktų vaikų registrą. Tačiau Morgana tikra kovotoja, ji ne iš tų, kurie nieko nedaro, tačiau ar pakaks Morganos galių pakeisti prakeikimą?

M. Ayme. Katinėlio Murklio pasakos (vertė R. Ramunienė). – Vilnius: Gelmės, 2018. 194 p.

Šita knyga parašyta beveik prieš 60 metų, tačiau joje vaizduojamas gyvenimas, regis, vyksta daugiau nei prieš šimtą metų… Į šią knygą iš tiesų reikia jausmiškai… įlipti. Iš pradžių skaitydama pirmuosius pasakų puslapius jaučiausi tarsi papuolusi į Žemaitės raštus ar dar gerokai atgal… Panašiai būdavo, kai vaikystėje, iš gyvenimo bute su patogumais, nuvykdavau pas močiutę į kaimą, kur kieme arkliai, karvės, lauko tualetas, miegojimas ant šieno ir stiklainių džiovinimas ant tvoros… Iš pradžių buvęs atmetimo jausmas pamažu slopo ir tada pasimatė, jog knyga išties smagi, su savo logika ir žinute apie vaikystės pasaulio stebuklingumą.

„Katinėlio Murklio“ pasakos, pasirodo, seniai tapusios vaikų literatūros Aukso fondu, išverstos į daugybę kalbų. Pagrindinės pasakų veikėjos yra dvi sesutės Delfina ir Marinetė, gyvenančios kaime su savo tėveliais ir gausybe naminių gyvūnų, kurie… puikiai šneka žmonių kalba ir jiems nesvetimos žmogiškosios savybės. Knygoje rasite 8 ilgokas pasakaites, kurių kiekviena išsiskiria nepaprastai gyvais pokalbiais, savita išmintimi ir humoru. Kiekvienai pasakai – savi iššūkiai ir nuotykiai. Tai sesutės sugalvoja jautį išmokyti skaityti ir skaičiuoti, tai gelbsti katiną nuo tragiškos baigties, tai eina matematikos uždavinio – apskaičiuoti miško plote augančių medžių skaičių – eina spręsti į patį mišką… Tik darkart pakartosiu, į šią knygą reikia įžengti turint omeny laiko atstumą (ir auklėjimo, ir bendravimo su vaikais skirtumus, ir gyvenimo ritmo kaitą ir dar daug ką daug ką… bet taigi o tačiau – kuo gi tai ne kelionė laiku?).

J. Owen. Marta Makalynė verčiasi per galvą (vertė E. Ališanka). – Vilnius: Alma littera, 2018. 238 p.

Kartais, kai perskaitau niekam tikusią knygą, vis tiek bandau tikėti, jog kažkam ji gali ir nebūti tokia. Jei rašytojas rašė, leidėjas leido, vertėjas vertė – tai nueitas ilgas kelias ir kažkam ši knyga galbūt tikrai reikalinga.

Man asmeniškai nepatinka knygos, kuriose sumaltas siužetas, bereikalingų frazių prigrūsti dialogai ir beprasmiai įvykiai. Deja, šiai knygai būdingi visi išvardinti dalykai. Ir dar kažkaip sunku priimti knygą, kurioje dominuoja pykčio platinimo kultūra. Tad darkart atsiprašydama, jog man nepatiko, linkiu nebent tik jums patiems paskaičius suprasti, kaip yra jums.

M. Sodomka. Kaip sukonstruoti geležinkelį. Pasaka apie techniką pramonės perversmo laikais (vertė A. V. Bartkutė). – Vilnius: 700 eilučių, 2018. 70 p.

2016 metais pristatinėjau kitą šio autoriaus išleistą knygą – „Kaip sukonstruoti automobilį“. Abi knygas išleido ta pati leidykla. Parašyti knygą apie automobilius čekų inžinierių įkvėpė asmeninė patirtis antram gyvenimui prikeliant 1963 metų škodą, su kuria vėliau sėkmingai keliavo po Europą. Šioji knyga parašyta kaip pasaka, kuri, tikiu, padės vaikams geriau suprasti, kas toji pramonės revoliucija ir kad tai, ką turime šiandien, prasidėjo nuo labai paprastų ir mažų žingsnelių. Pagrindinis pasakos veikėjas – montuotoju gamykloje dirbantis peliukas Maksas Rezneris. Gamykla nusprendžia pradėti gaminti garvežius ir tiesti geležinkelius, tačiau kaip visa tai įgyvendinti, galvą teks pasukti ne vienam pasakos veikėjui.

Įdomu tai, kad pasaką papildo detalūs piešiniai apie esminius geležinkelių ir garvežių konstravimo principus. Kaip sakoma, subalansuota berniukams, bet patiks ir mergaitėms.

E. W. Martin. Kiek daug dalykų patirsi įstabių (vertė V. Morkūnas). – Vilnius: Baltos lankos, 2018. 32 p.

Tai viena tu knygų, kuri paveikia labai stipriai emociškai.

Knygoje labai nedaug teksto ir labai daug švelnių iliustracijų, tačiau svarbiausia čia – siunčiama žinutė: apie tai, kaip labai yra mylimas vaikas, kuris tuoj tuoj užaugs ir kiek daug dar jo laukia… Įstabaus, svarbaus, reikšmingo, tačiau, kad ir kiek vaikas augtų ar patirtų, jį visada lydės tai, ką jis gauna su pirmuoju oro kvėpsniu – tėvų meilė. Toks savaime suprantamas ir rodytųsi paprastas dalykas. Tačiau kaip dažnai apie tai pamirštam. Ir per kasdienius „reikaliukus“ bei „darbelius“ tai pamirštam. Ir sau priminti. Ir vaikui pasakyti.

Galvoju, kad kiekvieni tėvai turėtų po tokią knygą „parašyti“ savo širdyse – savo vaikui. Nebūtinai tokiu pavidalu, kaip padarė šį rašytoja. Bet juk meilė vaikui gali būti rodoma labai įvairiai.

I. Pavilonytė ir M. Pavilonis. Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis. – Vilnius: Alma littera, 2019. 70 p.

Turiu nuojautą – Marmiai turi visas galimybes tapti naujuoju lietuvišku visų vaikų personažu, kaip kad tokiu yra tapusi (ir kol kas vis dar vienintelė karaliauja šioje pozicijoje) Kakė Makė.

Tai vos antra šio kūrybinio dueto (dvynių brolio ir sesers) knyga, tačiau ir pačią pirmąją labai gerai atsimenu, ji buvo apie pasaulius skiriančią tvorą. Ir tikrai paliko gerą įspūdį. Tačiau dera pripažinti, kad šioji vizualiai anąją pranoksta visa galva. O ir emocinis krūvis čia itin stipriai sukoncentruotas – gal todėl, kad tai labiau paveikslėlių knyga, o tekstas sudėliotas labai taupiai, akcentuojant tik tai, kas svarbiausia.

Apie ką knygą? Apie buvimą Kitokiu. O tai, kaip žinia, labai platu: kitokia odos spalva, kitoks mąstymas, kitoks auklėjimas – ir labai dažnai apie tai vis dar gėda kalbėti garsiai. Arba neaišku, kaip tai pasakyti vaikui. Pasiimkite šią knygą ir taps žymiai lengviau!

P.S. O aš tikiuosi, kad bus tęsinys, nes, nu, tokia pabaiga… tiesiog negali būti!

R. Skučaitė. Į pagalbą – savo galvą. – Vilnius: Gelmės, 2018. 48 p.

Žaidybine forma, vaizdinga kalba pateiktos matematinės ir loginės užduotys, kartais juokingos, kartais nelabai, prieš kurias visos skaičiuoklės bejėgės – jas poetė iš karto pataria išjungti ir įsijungti kitą labai svarbų „aparatą“ – savo galvą. Tai lyg pasakaitės, o iš tikrųjų jose slypi loginė ir matematinė užduotis. Nieko nepadarysi kompiuteriu, tik galva. Tai užduotys apie laiką, konkrečius mus supančius daiktus. Kai kurios atėjusios iš senovės. Prisipažinsiu, kad jos tikrai nelengvos, ir jei nebūtų pabaigoje pateiktų atsakymų, vargu ar nors vieną būčiau išsprendusi.

Knygelės tikslas – ugdyti loginį vaikų mąstymą, pajausti atspėjimo, atradimo malonumą ir savo minties skvarbumo suvokimą. Ji ypač svarbi dabar, kai internetinės technologijos teikia kiek kitokį galvojimo modelį. Aišku, galvosūkių bendruma neneigs naujų technologijų galimybių bei jų naudingumo, o priešingai – papildys jas gyvu gamtos pasaulio alsavimu. Šaunios grafinės Aušros Čapskytės-Šarauskienės iliustracijos, manau, moksleiviams tikrai patiks – juk jas galima nuspalvoti ir taip pratęsti knygelės kūrimą patiems.

C. Cowell. Kaip prisijaukinti slibiną 2. Kaip tapti piratu (vertė A. Macijauskienė). – Vilnius: Alma littera, 2019. 224 p.

Britų rašytoja Cressida Cowell fantastines istorijas apie Žagsulį ir jo nuotykius aprašė iš viso dvylikoje knygų, o lietuvių kalba turime jau antrąją. Kaip žinia, būtent pagal šias autorės knygas yra sukurta pora ilgametražių animacinių filmų (vienas jų kaip tik dabar rodomas kino teatruose Lietuvoje), taip pat animacinis serialas. Iš viso pasaulyje parduota virš 7 mln. šių knygų tiražo. Tikiu, kad dalis šio tiražo išaugo būtent dėl animacijos.

Apie ką rašoma šioje dalyje? Kai jūra išmeta didžiulę medinę dėžę su užrašu „Atsargiai! Neatidarykite šios dėžės!“, argi galima nuspėti, kas nutiks toliau? Prasideda Žagsulio protėvių lobio paieškos ir Žagsulys tiesiog privalo surasti jį anksčiau nei klastingasis Alvinas. Be to, dar įsipainioja slibinas ir viskas pamažu ima sprūsti iš rankų.

Knyga išties kupina nuotykių, įvairios emocijos ir netikėtumai čia išreiškiami skirtingais šriftais bei karikatūriškomis iliustracijomis. Jei atvirai, filmukas man atrodo jaukesnis ir mielesnis nei knygoje aprašomi įvykiai ir stačiokiškas pasakojimo stilius.

 

 

 

 

Comments are closed.