Amerikiečių vaikų rašytojas, iliustratorius, animacinio kino bei animacinių serialų kūrėjas Williamas Joyce‘as (g. 1957) savo kūrybinę karjerą pradėjo iliustruodamas kitų vaikų rašytojų knygas. Vėliau plunksnos ėmėsi ir pats, o kai nebeišsiteko tik literatūroje, ėmėsi ir animacinio kino projektų. Pasaulinį pripažinimą W. Joyce‘as pelnė visose kūrybinėse srityse, kuriose dirba – be daugybės literatūrinių apdovanojimų, įvertintas ir animacinio kino kritikų – animacinis serialas „Rolie Polie Olie“ gavo net tris Emmy apdovanojimus, o jo trumpametražis animacinis filmas „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“ 2012 m. pelnė ir „Oskaro“ statulėlę geriausiųjų kategorijoje.

Williamas Joyce‘as – virš penkiasdešimties knygų vaikams autorius, tad tikėkimės, kad mūsų skaitytojai dar tik pradeda pažintį su šiuo pasaulyje pripažintu kūrėju. Lietuviškai kol kas išleistos trys W. Joyce‘o knygos: „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“ (iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; Nieko rimto, 2014), „Smėlio žmogus“ (iš anglų k. vertė Agnė Jašinskienė; Nieko rimto, 2017) bei „Olio odisėja“ (iš anglų k. vertė A. Jašinskienė; Nieko rimto, 2018).

Kviečiame skaityti interviu su šiuo produktyviu kūrėju.

Labai smalsu – ar esate giminystės ryšiais susijęs su Jamesu Joyce‘u?

Be abejo. Visi Joyce‘ai susiję. Mes visi kilę iš Golvojaus grafystės Airijoje.

 

Papasakokite kur gimėte, užaugote, kaip pradėjote karjerą.

Užaugau Šrivporte, Luizianos valstijoje. Nuo pat pirmosios dienos žiūrėjau filmus, animacinius filmukus ir skaičiau komiksus, antrąją dieną pradėjau piešti, o trečiąją – rašyti istorijas. Studijavau kiną, žurnalistiką ir meną. Dirbau mokyklų laikraščiuose, tuomet miestelio laikraštyje, o pirmąją sutartį dėl knygos pasirašiau praėjus dviem savaitėms po koledžo baigimo.

Jūsų knygoje „The man in the Moon“ (Žmogus mėnulyje) svarbi nakties košmarų tema – nuo jų saugo sargybinis. Kaip nuo šių košmarų vaikystėje Jus patį saugojo tėvai?

Mano tėvai ir buvo tie košmarai (juokiasi). Juokauju. Košmarai vaikystėje… Tėvai man tiesiog sakydavo, kad nieko ten nėra ir kad toliau miegočiau. Jie priklauso tai kartai. Neseniai skaičiau straipsnį „The New York Times“ apie tai, kad Antrojo Pasaulinio karo karta kaip tėvai buvo šiurkštesni. Jie patyrė Didžiąją depresiją, tad galvojo, kad mums, jų vaikams, viskas minkšta ir glotnu. Naktiniai košmarai nebuvo verti dėmesio.

Tačiau mano tėvai visiškai ir nekintamai palaikė visų mūsų, vaikų, siekius meno srityse, nors tai juos pačius siaubingai glumino. Mano seserys ir pusbroliai bei pusseserės buvo labai linkę į menus. Aš buvau jauniausias šioje pašėlusioje menininkų, rašytojų, muzikantų, fotografų ir aktorių maišatynėje. Tėvai visam tam pritarė. Jie niekada nėra pasakę: „Darykit ką nors įprasto. Tapkite gydytojais, advokatais arba dantistais.“ Vietoj to jie buvo tokie: „Oho! Jiems tai išties patinka, kaip šaunu! Mes buvome ūkininkai pusininkai ir tai buvo taip niekinga, tad jūs turite rasti tai, ką jaučiate poreikį veikti gyvenime.“ Jie labai mus drąsino ir palaikė.

Ar sunku buvo išleisti pirmąją savo paties parašytą ir iliustruotą knygą „George Shrinks“ (Džordžas sumažėja) – juk prieš tai iliustravote kitų autorių knygas?

O taip. O dievulėliau! (Juokiasi) Ją atmetė gal kokius šimtą kartų. Buvau bepradedąs netekti tikėjimo. Tai užtruko visą amžinybę ir reikėjo tiesiog atrasti kokį nors žmogų. Reikia to pirmojo žmogaus, kuris pasakytų: „Pala, pala. Čia kažkas įdomaus.“

Tais laikais leidyklos dar priimdavo bet kokius rankraščius, ko dauguma leidyklų dabar nebedaro. Galėjai tiesiog siųsti jiems, ką parašei. Vadinu tai slystančia stirta. Dažniausiai tą slystančią stirtą peržiūri leidykloje dirbantys praktikantai, tad pirmieji tavo vertintojai yra mažiausiai kvalifikuoti žmonės (juokiasi). Galiausiai pavyko perduoti savo rankraštį redaktoriui „Harper & Row“ leidykloje, kuri vėliau tapo „HarperCollins“. Po metų bandymo ir šimto atmetimų, atsivėrė durys ir nuo tada esu klubo narys.

Berods prieš keletą metų pasirodžiusi knyga „Billy‘s Booger“ (Bilio snarglys) taip pat turi įdomią priešistorę?

Pradinėje mokykloje, ketvirtoje klasėje gavome kūrybinę užduotį – parašyti ir iliustruoti savo pačių sukurtą istoriją, ir aš išplėtojau tam tikrą situaciją. Man išties blogai sekėsi matematika, tad fantazuodavau apie vaikį, kuriam į galvą trenkia meteoritas. Nuo tada jo snargliai įgauna supergalių ir tie snargliai tampa gerais matematikais. Man tai atrodė labai logiškas pagrindimas ir gera istorija. Kitiems ketvirtokams ji patiko, tačiau mokytoja nuvedė mane į direktoriaus kabinetą.

Kodėl Jūsų knygos taip mėgstamos ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų?

Na, aš nerašau vaikams. Rašau sau. Manau, kad rašau suaugusiajam kiekviename vaike ir vaikui kiekviename suaugusiajame. Niekad apie savo knygas negalvoju kaip apie skirtas tik vaikams. Tai būtų lyg kalbėjimas iš aukšto. Niekad nekalbu iš aukšto su galimais savo knygų skaitytojais.

Ar vis dar nusimenate dėl neigiamų Jūsų kūrybos apžvalgų ir komentarų?

O taip! Neigiamai atsiliepusiuosius sumedžioju (juokiasi). Vos keletą kartų kažkieno keista nuomonė ir / ar žodžiai sukėlė man klausimų. Dažniausiai tos nuomonės iš esmės nebuvo neigiamos, tačiau mano supratimu – siaubingai neteisingos ar neatitinkančios faktų. Kaip ten bebūtų, tokiems dalykams niekad netampi abejingas.

Buvo keletas filmų, ties kuriais dirbau ir galvojau, kad jie nevykę, o kai žmonės sakė, kad jie nevykę, aš su jais sutikau. Tačiau jei projektas man patinka, o dažniausiai taip ir yra, į dienos šviesą jo nepaleidžiu tol, kol jis man ima patikti. O jeigu kažkam kitam tai nepatinka, tuomet juos prakeikiu.

Kokia istorija slypi už Jūsų knygos ir to paties pavadinimo trumpametražio animacinio filmo „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“? Tiek knyga, tiek animacinis filmas pelnė Jums ne vieną apdovanojimą, tarp kurių – ir „Oskaras“.

Viskas prasidėjo nuo knygos, kurią parašiau pagerbdamas savo vadovą, mokytoją „HarperCollins“ leidykloje. Jo vardas Billas Morrisas, o leidykloje jis dirbo nuo 1949 m., kai ji dar vadinosi „Harper Brothers“. Billas buvo didis garbaus amžiaus leidybos titanas ir tikras džentelmenas, tačiau tuo metu buvo jau arti mirties ir mane tai labai sukrėtė. Vienas būdų, kuriais išgyvenu gerus dalykus ir tuos, kurie mane sukrečia gyvenime – istorijų rašymas. Skridau aplankyti Billo ir pakeliui galvoje radosi šis pavadinimas – „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“. Tai žodžių žaismas ir remiantis jo pavarde, ir jo fizine išvaizda bei asmenybės reikšme. Jis buvo smulkaus sudėjimo, bet tikras leidybos gigantas. Jis mylėjo knygas ir viską, kas su jomis susiję.

Kas įkvėpė Jus parašyti „Olio odisėją“? Kodėl panorote papasakoti žaisliuko Olio istoriją?

Mačiau reklaminį filmo „Kukis grįžta“, apie pamestą žaislą, pristatymą. Jis buvo nufilmuotas su marionetėmis ir tikrais žaislais, realioje aplinkoje, ir tai man suveikė kaip žaibo trenksmas. Savo komandai pasakiau: „Noriu sukurti istoriją apie mylimiausią žaislą, kuris pasiklysta ir turi surasti savo vaiką.“ Kol pamačiau tą filmą jau baigtą kurti, praėjo daug laiko, o šios istorijos – apie Kukį ir Olį – labai skiriasi.

Ar prie įkvėpimo prisidėjo ir kurie nors klasikiniai vaikų literatūros kūriniai?

Daug mąsčiau apie M. Williams „Velvetinį triušį“, A. A. Milne‘o „Mikę Pūkuotuką“ ir H. Jekkerso „Vilnos žmogutį“. „Velvetinis triušis“ ir „Mikė Pūkuotukas“ pasakoja apie vaikų ir jų mylimiausių žaislų ryšį. O „Vilnos žmogutis“ ir „Velvetinis triušis“ dar pasakoja ir apie fizinį vaikų mylimų daiktų trapumą – kad šie gali susidėvėti ar pasimesti.

Aš pats vis dar turiu savo vaikystės pliušinį meškutį, ir jis gana prastos būklės. Pažįstu ir suaugusiųjų, ir vaikų, kurie iki širdies gelmių prisirišę prie savo vaikystės apklotėlių ar minkštų žaislinių gyvūnėlių, kurie juos tebesinešioja arba laiko kur nors dėžėje, kadangi šie daiktai jiems esmingai svarbūs. Kai kurie tų dalykų yra tikrąja ta žodžio prasme nebeatpažįstami nuo susidėvėjimo. Turiu omenyje, jie purvini, sudarkyti, nekokio kvapo, kone groteskiški medžiagos gniužulai, vien siūlai ir kamšalas, ir visgi jų šeimininkams jie gražūs lyg koks lobis, mylimi lyg realus asmuo.

Tad šiuos apmąstymus susiejau su širdį veriančiu paskutiniuoju antrosios „Mikės Pūkuotuko“ knygos skyriumi, kur Jonukas stengiasi paaiškinti Pūkuotukui, kad jis išeina, kad jam metas suaugti ir galbūt jis daugiau nebeateis pažaisti į Šimtamylią Girią. O Mikė Pūkuotukas tiesiog nesugeba suprasti to, ką jam sako Jonukas. Tuomet Jonukas pasiduoda ir leidžia Pūkuotukui tikėti, kad viskas liks po senovei. Šioje mielaširdystės apraiškoje yra kažko labai didingo ir skaudaus.

Mano duktė Mary Katherine turėjo didžiulį pliušinį meškiną, kurį vadino Didžiuoju Tedžiu. Ji jį turėjo nuo pats tos dienos, kai gimė, ir tas meškinas visur keliavo su ja. Kai dukrai buvo 17 metų ir jai diagnozavo smegenų auglį, Didysis Tedis keliavo su ja į ligoninę, ir Didysis Tedis buvo su ja iki jos paskutinio atodūsio. Mano duktė buvo labai ištverminga jauna dama, ir mane giliai palietė tai, jog ji sėmėsi stiprybės ir paguodos iš šio savo vaikystės talismano.

Ar rašant šį pasakojimą buvo iššūkių, Jus patį nustebinusių dalykų?

Buvau taip pasiklydęs skirtinguose visų veikėjų mąstysenose… Įsivaizdavau, kaip mažas berniukas ir jo žaislas matytų juos supantį pasaulį ir suaugusiuosius, ir suvoktų, kad kalba kaip tokia bei suaugusiųjų poelgiai kartais yra keisti ir gluminantys. Turiu omenyje – vaikai taip tiesiogiai priima kalbą. Mano duktė nuolat man pabrėždavo, kad ji ne „krenta“ į miegą [angl. užmigti – „to fall asleep“ – tiesiogiai reiškia „(į)kristi į miegą“ – vert. past.], bet gulasi į lovą ir užmiega. Tad turėjau daug džiaugsmo prisimindamas dalykus, kurie mano dukrai ir sūnui atrodydavo keisti vaikystėje, kaip jie suvokdavo suaugusiuosius. Iš to kūriau ne vien Bilio, berniuko, personažą, bet ir Olio. Olis toks pat naivus kaip ir Bilis, tačiau jis taip pat nujaučia, kad vieną dieną Bilis užaugs, o suaugusieji neturi žaislų. Ką gi tai reiškia jam, Bilio mylimiausiam žaislui?..

Pagal eu.clarionledger.com, smashinginterviews.com, nashvillescene.com parengė Diana Gancevskaitė

 

Comments are closed.