Koks buvo „Apple“ bendrovės įkūrėjo Steve’o Jobso požiūris į religiją? Daugelis veikiausiai žinote, kad jis buvo praktikuojantis budistas. Tačiau taip buvo ne visada. Jo biografijoje, kurią parašė Walteris Issacsonas, pasakojama, kad Steve’o tėvai nebuvo giliai tikintys krikščionys, tačiau labai norėjo suteikti sūnui religinį ugdymą ir todėl jį vedėsi į liuteronų pamaldas, leido į sekmadieninę mokyklą. Kai Steve’ui sukako trylika, jis nustojo vaikščioti į bažnyčią. Kodėl taip nutiko? Jobso šeima prenumeravo žurnalą „Life“, ir viename 1968 metų jo viršelių buvo badaujančių Biafros vaikų nuotrauka. Steve’as nusinešė žurnalą į krikščionišką sekmadieninę mokyklą ir pradėjo klausinėti pastoriaus: „Jei aš dabar pakelsiu pirštą, ar Dievas dar iki tol, kol tai padarysiu, jau žinos apie tai?“ Pastorius net nesusimąstydamas atsakė, kad būtent taip ir yra, nes Dievas žino viską. Tada Steve’as parodė nuotrauką: „Ar Dievas žino, kad šie vaikai badauja?“ Pastorius jam atsakė: „Žinau, Steve’ai, kad tau sunku tuo patikėti, bet Dievas žino ir apie tai.“ Tada Steve’as Jobsas viešai pareiškė, kad nenori tikėti Dievu, kuris taip elgiasi su vaikais, ir daugiau į bažnyčią nebeatėjo.

Būsimas „Apple“ imperijos kūrėjas uždavė itin svarbų, gal net „prakeiktą“, klausimą, kuris gali parblokšti bet kurį, net ir labai išsilavinusį bei išmintingą dvasininką. Ir ne todėl, kad į šį klausimą neįmanoma atsakyti. Paprasčiausiai yra tokių veiksmų, kurie savo esme giliai amoralūs, nors, žvelgiant iš šalies, gali atrodyti labai padorūs ir net verti pagarbos. Pavyzdžiui, atsisėsti ant suolo bažnyčioje ir kantriai pasakoti trylikamečiui, kodėl Dievas leidžia Biafros vaikams badauti. Tai būtų panašu į aiškinimą vaikui, kodėl dėdės ir tetos, išėję iš bažnyčios, abejingai praeina pro ant šaligatvio sukniubusį žmogų.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad pastorius išmintingai pasielgė, kai nusprendė nesiginčyti su paaugliu Steve’u. Nes bet kuris atsakymas nuskambėtų kaip ciniška pastanga pateisinti neteisingumą, paaiškinti, kad tai, kas beširdiška, iš tiesų nėra jau taip blogai, ir kad net ir šioje situacijoje esanti sava tiesa. Ne, nevalia leisti svarstymams pasukti šiuo kreivu keliu.

Žymus rusų filosofas ir psichologas Semionas Frankas rašė: „Paaiškinti blogį – tai iš tiesų bandyti jį pagrįsti ir tuo pačiu pateisinti. Tačiau tai prieštarauja pačiai blogio, kaip to, kas yra niekybė, ko neturėtų būti, esmei. Vienintelė teisinga laikysena blogio atžvilgiu – atmesti, naikinti jį, bet jokiu būdu ne aiškinti, taip jį įteisinant.“ Šiuo atveju S. Frankas kalba apie kiekvienam krikščioniui deramą reakciją: išvydai blogį – pabandyk duoti jam atkirtį; negali to padaryti – raudok ir melskis, pats kentėk dėl savo bejėgystės padėti tiems, kurie pateko į bėdą, ir visiškai nesvarbu, kiek visa tai toli nuo mūsų vyktų. Nes visi žmonės žemėje yra Adomo ir Ievos palikuonys, ir tai reiškia, kad bet kuris kenčiantis žmogus mums yra artimasis. Net kai kitame pasaulio krašte nuo bado ar karo miršta vaikai, tu supranti ar bent jauti, kad tai tavo mažesnieji broliukai ir sesutės, kad tai yra visų mūsų nelaimė. Piktindamasis neteisybe, žmogus elgiasi visiškai natūraliai – tai sveikos sielos reakcija. Tačiau bandyti pateisinti savo abejingumą tai bjaurasčiai, kuri vyksta pasaulyje, kokiomis nors teologinėmis schemomis ir galvoti, jog tai yra „krikščioniškas nuolankumas“, gali tik tas, kurio meilė pasauliui yra visiškai atšalusi.

Prisiminkime, kad Jobas, kurį pats Dievas vadino teisiu, nesigėdijo piktintis Dievo veiksmais ir pasaulyje tarpstančia neteisybe: „Nuo kalbų mano skausmas nepalengvėja, o jeigu tylėčiau, ar jis kiek palengvėtų? Iš tikrųjų nuvargino mane Dievas, nusiaubė visus manuosius“ (Job 16, 6–7).

Viena vertus, nepaisant jauno amžiaus, Steve’as elgėsi kur kas brandžiau ir sąžiningiau nei dauguma jo amžininkų, kuriems klausimas, kodėl Dievas leidžia vykti neteisingiems dalykams, net nekilo. Tačiau Steve’o Jobso elgesys vienu požiūriu iš esmės skiriasi nuo Jobo laikysenos. Biblijos teisusis Jobas praradęs praktiškai viską: vaikus, turtus, net ir sveikatą – šaukia, piktinasi, reikalauja iš Dievo paaiškinimų, nes puikiai supranta, kad tik Jis gali pateikti paaiškinimą. Jam nė į galvą neateina sakyti: „Tokiu Dievu aš nenoriu tikėti.“ Todėl, kad kito Dievo nėra, ir tai reiškia, kad dera su Juo išsiaiškinti santykius. Logika čia paprasta ir akivaizdi: jei turi pretenzijų Dievui, išsakyk jas Jam, o ne savo laiptinės kaimynams. Rimtus ir pamatinius klausimus svarbu užduoti tikrajam adresatui. Priešingu atveju, rizikuojame vietoj atsakymo gauti standartinių pamokslų rinkinį, kuriame viskas paaiškinta, tačiau nuo to nė kiek ne lengviau.

Krikščionių šventieji, kaip ir Senojo Testamento pranašai, nebijojo užduoti Dievui „nepatogių“ klausimų. Pavyzdžiui, pašvęstojo gyvenimo pradininkas Antanas Didysis Dievo klausinėjo apie panašius dalykus, kurie jaudino ir Steve’ą Jobsą: „Dieve, kodėl kai kurie žmonės sulaukia senatvės ir bejėgystės, o kiti miršta dar vaikystėje? Kodėl vieni žmonės turtingi, o kiti skursta? Kodėl tironai ir piktadariai tarpsta ir yra aptekę žemiškomis gėrybėmis, o teisuoliai patiria kančias ir yra varginami nepritekliaus?“ Tokie klausimai negalėjo gimti abejingo žmogaus širdyje. Klausinėtojo nebūtų patenkinę išmoningos loginės konstrukcijos, aiškinančios blogio egzistavimą. Tačiau Antanas Didysis nebandė svarstyti šių klausimų su kitais vienuoliais. Kaip ir teisusis Jobas, jis tikėjosi atsakymą gauti ne teologinėje diskusijoje, bet maldoje. Ir Dievas jam atsakė. Tiesa, atsakymas buvo netikėtas ir visai nepanašus į tuos, kurių panašioje situacijoje tikisi žmonės: „Antanai, rūpinkis savimi ir nebandyk gilintis į Dievo kūrinių likimus, nes tai kenkia tavo dvasinei ramybei.“

Beje, teisusis Jobas taip pat išgirdo kažką panašaus: „Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jeigu išmanai“ (Job 38, 4); „Argi paneigsi net mano teisingumą? Nejau mane pasmerksi, kad pats būtum pateisintas? Argi tavo ranka kaip Dievo ir gali griausti tokiu balsu kaip jis? Jei taip, pasipuošk didybe ir orumu, apsirenk garbe ir spindesiu. Duok valią savo pykčiui ir įniršiui, pažvelk į kiekvieną išdidų žmogų ir jį pažemink. Taip, pažvelk į kiekvieną išdidų žmogų, pažemink jį, sumindyk nedorėlius, kur jų yra. Palaidok juos visus drauge žemėje, užrakink juos tamsiajame mirusiųjų pasaulyje“ (Job 40; 8–13).

Abu atsakymai skamba tarsi dar vaikystėje girdėtas – „tai ne tavo protui suprasti.“ Tačiau keistas dalykas – kažkodėl abu klausinėtojai lieka patenkinti tokiu keistu paaiškinimu, kurį gauna iš Dievo. Priežastis veikiausiai yra ta, kad klausimai apie vaikų kančią ar neteisybę, kurią pastebime, mus kamuoja ne dėl to, kad mūsų protas negali priimti tiek pasaulyje egzistuojančio skausmo, tiek Dievo visagalybės. Tai būtų dar nedidelė bėda – mes daug ko racionaliai nesugebame suprasti. Mus kankina visai kas kita. Steve’o Jobso klausimas iš tiesų yra toks – negi šiame beprotiškame pasaulyje iš tiesų nėra Dievo? Negi visų nekaltų būtybių kančios yra visiškai beprasmės ir tėra tik neatremiamas įrodymas, kad mes esame našlaičiai? Tai šūksnis – „Viešpatie, kaip galiu patikėti Tavo buvimu, kai pasaulyje vyksta tokie dalykai?!“

Ką anuomet pastorius galėjo atsakyti Steve’ui Jobsui? Tiesą pasakius, nieko. Nes vienintelis, kuris turi teisę atsakyti į tokius klausimus, yra Dievas. Jis atsakė Jobui ir Antanui Didžiajam, ir šie nurimo. Kodėl? „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave“ (Job 42, 5).

Steve’as Jobsas taip pat buvo girdėjęs apie Dievą, tačiau jis negavo atsakymo iš paties Dievo ir nusivylęs pasitraukė. Todėl, kad pamatinius klausimus jis kėlė ne tam, kuris į juos gali atsakyti. Jis į kampą įvarė ne pastorių, bet save patį. Joks pastorius, dvasininkas, teologas negali paaiškinti, kodėl pasaulyje kenčia ir miršta vaikai. Bet kuris paaiškinimas būtų tikrojo atsakymo, kuriame Dievas atsiskleidžia žmogui, karikatūra. Svarbiausia išdrįsti ir nepaliauti klausti, net jei galvoji, kad „tikėti tokiu Dievu neverta“. Pasakyk Jam ir apie tai, piktinkis, pyk, kaip tai darė teisusis Jobas. Svarbiausia – aistringai klausk to, kas tau rūpi. Nes kito būdo gauti atsakymus į „prakeiktus“ klausimus paprasčiausiai nėra.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė“

One Comment

  1. Vienu zodziu neklausinek kodel vaikai mirsta kanciose, nes yra tik du atsakymai sitam klausimui- arba dievas neegzistuoja, arba dievas yra sadomazochistas kad sutvere viska taip kaip yra. Nei vienas is situ atsakymu baznyciai paslaugos nedaro, taip kad geriau chebra ir neklausinekit !

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *