Austrų neuropatologas, psichologas, psichiatras, kuris teisėtai gali būti vadinamas ir psichoterapijos pradininku. Nebūtina jam pritarti, aklai pasitikėti jo įžvalgomis, tačiau jis išlieka svarbus dialogo partneris. Tuo labiau, kad paprastai teigia visai ne tai, ką mes norėtume apie save išgirsti. O kas gali būti vertingiau nei protingas kritikas?

Neurozė – tai negebėjimas priimti neapibrėžtumą.

Kuo tobulesnis žmogus atrodo, tuo jo viduje daugiau demonų.

Deja, nutildytos emocijos nežūva. Jos gyvena mūsų viduje ir mus toliau veikia.

Pirmasis kvailybės simptomas – visiškas gėdos jausmo neturėjimas.

Pirmas žmogus, kuris į jį sunervinusį metė ne akmenį, bet išsakė piktus žodžius, gali būti vadinamas civilizacijos kūrėju.

Pripažinti problemą – žengti svarbų žingsnį jos sprendimo link.

Neurotikai skundžiasi savo liga, nors patys ją sukūrė. Kai tik priartėjame prie jos pašalinimo, jie puola ją ginti, tarsi motina, gelbėjanti skęstantį savo kūdikį.

Mes visi širdies gilumoje galvojame, kad turime pagrindo būti įsižeidę už tas skriaudas, kurios įgimtos ar įgytos vaikystėje. Visi mes reikalaujame kompensacijos dėl įžeistos savigarbos ir būtent iš čia kyla pagunda nesilaikyti taisyklių, kurios privalomos kitiems.

Savo sapnuose mes visada viena koja vaikystėje.

Kartais cigaras – tėra paprasčiausiai cigaras ir tiek.

Deja, daug žmonių nenori laisvės, nes ji neišvengimai susijusi su atsakomybe, kurios jie bijo.

Vienintelis žmogus, su kuriuo yra prasmės save lyginti, tai aš pats praeityje.

Paciento liga nėra kažkas išbaigto, suakmenėjusio. Ji ir toliau auga bei vystosi, kaip gyvas padaras. Gydymo pradžia nereiškia, kad šis vystymasis baigėsi. Kai gydymas įsibėgėja, pacientas pasitelkia naujas kūrybines ligos galias.

Niekas gyvenime taip brangiai nekainuoja, kaip liga ir kvailumas.

Ištrauka iš knygos „Mozaika“

Nuotrauos šaltinis http://gazinggirl.com/

Comments are closed.