Jūratė Micevičiūtė gimė Švenčionyse, mokėsi Vilniuje, turėjo puikias akademines perspektyvas, tačiau Lietuvoje negyvena jau bene dvidešimt metų. Bet jos ryšiai su Lietuva tikrai tvirti – palaikomi stipraus kultūrinio ir emocinio „saito“ – Jūratės kūrybinio darbo: knygų vertimai, knygų rengimai, eseistika, gidavimas Lietuvių piligrimų grupėms Ispanijoje… Mūsų skaitytojams J. Micevičiūtė labiausiai žinoma kaip žurnalo „Kelionė“ bendraautorė ir knygos „17 šv. Teresės miestų“ autorė. Į Lietuvą Jūratė su vyru ispanu atvyksta kelis kartus per metus. Tad ir pasikalbėjome apie tai, kodėl Jūratė „pasirinko“ Ispaniją, kokią ji Lietuvą mato iš Ispanijos žiūronų ir kaip šventieji ją lydi kasdieniame kelyje.

Ar galėtum papasakoti, kaip atsidūrei Ispanijoje ir kodėl joje likai? Kodėl būtent Ispanija?

Man pačiai keista, kad Ispanijos ilgėjausi dar jos nepažinusi. Na, „ilgėtis“ pernelyg stipru – ji man buvo paslaptingai įdomi. Vaikystėje skaitydama senovės istorijos ar kelionių knygas, jausdavau, kad pavadinimai Altamira, Iberija, Pirėnai, Madridas padvelkdavo ypatinga trauka. Gal taip veikia mūsų vidun įdėta savotiška „pirmoji meilė“ – ji suspurda, kai atsitiktinai pataikom į savo kelią. Tas kelias mums nubrėžtas Apvaizdos, bet tai nereiškia, jog esame verčiami juo eiti – kas akimirką laisvai renkamės, kur statyti koją. Bet jei nepaisome mūsų „pirmosios meilės“, pražiopsome tą vieną, mums tinkamiausią (tad didžiausią laimę žadantį) kelią. Gal už tai ir priekaištaujama Apokalipsėje: „Turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“(Apr 2, 4)?

Sesuo asumpcionistė Ana Maria Alchalel ne tik davė mintį važiuoti misionieriauti į Argentiną, bet ir supažindino su būsimuoju vyru. Madrido kalnuose, 2001 m.

Žinoma, šiam „kompasui“ suspurdėjus dar reikia turėti drąsos ar naivumo žengti jo rodoma kryptimi. Kartais tam pasiryžti padeda atsitiktinumas. Kai universitete atėjo laikas mokytis antrą užsienio kalbą ir labiausiai norėjau anglų, atsitiktinai ten buvo tik prancūzų ir ispanų kalbų grupės. O į Ispaniją išvažiavau, nes Vilniuje pas seseris asumpsionistes, su kuriomis draugavau, tuo metu atsitiktinai gyveno sesuo Ana Marija Alchalel, lietuvių kilmės argentinietė. Ji kartą manęs paklausė, ar norėčiau metus misionieriauti su seserimis Argentinoje… Pietų Amerikoje susidomėjau išlaisvinimo teologija, nes skurdžiuose rajonuose, kur gyvenau, viskas buvo ja persmelkta. Ji nuvedė tiesiai prie Krikščioniško socialinio mokymo (KSM), kurį turėjau laimės semestrą studijuoti Madride pas Luisą Gonzalezą Carvajalį (išverčiau į lietuvių k. jo knygą „Toks yra mūsų tikėjimas“ (KPL, 2001), Ispanijoje ką tik perleistą 23-ią kartą). Išmanančių KSM pas mus tuo metu labai trūko (be to, ispaniškasis priėjimas prie KSM, labiau praktinis nei vokiškasis, traukė kitoniškumu), tad Lietuvoje vienu metu buvau pakviesta jį dėstyti net trijose aukštosiose mokyklose – Vilniaus Universitete, Vilniaus Pedagoginiame universitete ir Vilniaus Kunigų seminarijoje.

Vaizdas pro langą buto, nusipirkto Vilniuje 2000 m., kurį buvo skaudu palikti, po metų išvažiuojant gyventi į Ispaniją.

Įstojau į doktorantūrą VU, nusipirkau būstą Vilniuje, tad mano gyvenimo kelias atrodė aiškiai nužymėtas. Bet susipažinau su savo būsimuoju vyru, madridiečiu. Įsimylėjome, kaip sakoma, iš pirmo žvilgsnio, tik esame tokie išsiblaškę, kad prireikė trijų mėnesių, kol pirmą kartą vienas į kitą atidžiau pasižiūrėjome (nors keliskart per savaitę užeidavau pas jį užsakyti kopijų). Bet vieną dieną atsitiktinai sugedo konspektų kopijas segusi mašina, ir jis pasisiūlė visą mano užsakytą kaugę susegti rankomis…

Susituokę savo kailiu patyrėme tai, ką sako evangelijos palyginimas apie nuostabų perlą, kurį radęs viską parduodi, kad jį įsigytum. Čia kertinis žodis yra „viską“. Abu turėjome pradėti gyvenimą nuo nulio, ir ne tik santuokinį, bet ir profesinį. Pagyvenę ketverius metus Madride, ryžomės dar kartą viską palikti ir pradėti nuo nulio ten, kur iš tiesų norėjome gyventi – žaliojoje (ir labiausiai į Lietuvą panašioje) Ispanijos dalyje. Bet vyrui labai patinka Lietuva, tai galbūt ateityje mūsų laukia dar vienas radikalus posūkis.

Su Migelangelu povestuvinės kelionės metu aplankėme Avilą. Kaip galėjau žinoti, kad po dešimties metų ši nuo mūsų demonstratyviai nusisukusi moteris – šv. Jėzaus Teresė – taps mano darbdave?.. 2002 m.

Kaip susidomėjai Ispanijos šventaisiais? Ypač šv. Terese Aviliete, apie kurią net knygą esi parašiusi.

Gyvenant Ispanijoje neįmanoma nežinoti šv. Jėzaus Teresės ar šv. Kryžiaus Jono. Jie ispanams yra neatskiriama kultūros dalis, kaip mums šv. Kazimieras ar Aušros vartų Marija. Tačiau rimtai įsigilinti į šv. Jėzaus Teresės raštus vėlgi privertė atsitiktinumas: taisydama paskutines savo daktaro disertacijos korektūras ir svarstydama, ką toliau gyvenime veikti, gavau pasiūlymą iš „Katalikų pasaulio“ leidyklos versti svarbiausią šios šventosios veikalą – „Vidinės pilies buveines“. Žinojau, kokia tai sunki užduotis – patys ispanai prisibijo teksto, parašyto dar senąja, XVI a. ispanų kalba. Tačiau doktorantūroje ketverius metus studijavau kognityvinę lingvistiką, o ji išmoko, kaip susidoroti su tokiomis problemomis, tad sutikau. Žinoma, paaiškėjo, kad darbo daug daugiau nei tikėjausi – teko pasitelkti vertimus į vokiečių, anglų, rusų kalbas, susipažinti su XVI a. Ispanijos kultūriniu ir socialiniu kontekstu, istorinėmis aplinkybėmis, susirasti to laikotarpio žodynus, enciklopedijas, net žemėlapius, kad teisingai išversčiau žodžius, gimusius būtent tomis aplinkybėmis. Taip sau atradau šv. Jėzaus Teresės asmenybę, visai kitokią nei vaizduojama kiekvienos bažnyčios altoriuje – nuobodžiai sustingusios vienodos skulptūros pamaldžiai užverstomis į dangų akimis. Susižavėjau jos drąsa gyventi savo gyvenimą, puikiu humoro jausmu ir nepalaužiamu praktiškumu (sveiku protu). Ji išmokė mane „gyventi plačiai“ (t.y. drąsiai), kaip juokavo viena draugė. Užsimaniau apkeliauti jos gyventas vietas, kaip kokia detektyvė, ieškodama jos paliktų pėdsakų (beje, labai mėgstu skaityti ir žiūrėti gerus detektyvus). Galiausiai sukaupus tiek medžiagos beliko visa tai sudėti į knygą. Vėliau tų darbų dėka mane pasiekė kiti projektai ir užsakymai, atradau kitas piligrimystes. Tad mano draugai visiškai teisūs, kai juokauja, kad jau šešti metai dirbu šv. Jėzaus Teresei.

Su šv. Jėzaus Terese per pirmųjų jos jubiliejinių metų atidarymo šventę Aviloje, 2017 m.

Ar bendrauji su Ispanijoje gyvenančiais lietuviais? Jei taip, papasakok plačiau.

Taip, bendrauju, ir kaskart juos susitikusi išgyvenu šiltą namų jausmą. Juk tauta yra lyg platesnė šeima, susitikus tautietį svetur, jauti, kad jis tau tikrai yra „keliais žingsniais“ artimesnis už bet kurį kitą šalia esantį nepažįstamąjį.

Keisčiausia, kad ir su tautiečiais mane „suvedė“… šv. Jėzaus Teresė: knygos dėka susidraugavau su mūsų diplomatais, dirbančiais ambasadoje Madride ir konsulate Valensijoje, o per juos – ir su lietuvaičiais Granadoje. Tai puikūs, entuziastingi žmonės, turintys įdomių kūrybiškų sumanymų. Smagu įsitikinti, kad mes iš savo perspektyvos galime ispanams kažką pasiūlyti, ir čia turiu galvoje ne vien pasakoti apie Lietuvą. Mūsų istorinė patirtis ir kultūrinis skirtingumas padeda atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus, kurie ispanams tokie įprasti, kad jie nė nepastebi, kokie lobiai dūlėja jų palėpėje. Pavyzdžiui, man teko mažų mažiausiai keista užduotis pristatyti ispanams žinomiausią jų pačių šventąją, Ispanijos globėją nuo 1627 m. – tiesiog aš ją atradau ir parodžiau ispanams netikėtu kampu, iš sovietmečio ateizaciją išgyvenusios lietuvės pasaulietės mokslininkės perspektyvos.

Kokia matai Lietuvą iš Ispanijos žiūronų? Ar daug Lietuva pasikeitė nuo to laiko, kai joje nebegyveni?

Su Lietuvos konsulu Dainiumi Šriubša ir Vilma Dobilaite, surengusiais mano knygos pristatymą Valensijoje. 2018 m., Valensijos viešoji biblioteka.

Išvažiavau iš Lietuvos prieš dvidešimt metų, ir man džiugu, kad pokyčiai ne tik ryškūs, bet ir daugiausia teigiami. Pastaraisiais metais akivaizdu, kad žmonės ėmė optimistiškiau žvelgti į ateitį, mažiau bijo, tad yra mažiau agresyvūs. Aš išvažiavau tais laikais, kai pas mus gatvėje nežiūrėdavai praeiviui į akis, nes iškart sukeldavai įtarimą: ko čia į mane žiūri, jau turbūt kažko nori, o gal seka, įduos, užpuls, apvogs… O Ispanijoje žmonės atvirai vienas kitu domisi, gatvėje spokso į akis nenusukdami žvilgsnio kol prasilenki, tad iš pradžių jaučiausi labai nejaukiai. Paskui pripratau, o ir pati įpratau taip spoksoti, tad sugrįžusi į tėvynę turėdavau nuolat save kontroliuoti, kad negąsdinčiau gatvėje žmonių. Dabar jau ir Vilniuje pastebiu, kad žmonės išdrįsta smalsauti, nors tą daro droviau, „šiaurietiškai“ – su apsimestiniu abejingumu. Be to, miestai ima sąmoningai puoštis, gražintis, švarintis, atsiranda įdomių paminklų – akivaizdu, kad žmonės vėl ima norėti tiesiog gražiai gyventi, o tam reikia pirmiausia ne pinigų, bet darbo ir (nors ir keista) drąsos, energijos, pasitikėjimo ateitimi. Tik dar man labai norisi, kad ši banga pasiektų mažesnius miestelius, kaip mano gimtieji Švenčionys.

Dviejų žmonių komanda leidžiasi į kelią. Vis pakalbame su Migelangelu, kad pavieniui niekuomet nebūtume išdrįsę pabandyti įgyvendinti tai, ko kiekvienas labiausiai norėjome gyvenime. Šventoji, 2003 m.

Apskritai nesijaučiu atsiskyrusi nuo Lietuvos, nes ir toliau dirbu savo tautiečiams, tik tai darau „iš lauko“. Turbūt iš savo tėvo paveldėjau polinkį viską „tempti namo“. Kaip jis pareidavo prisikrovęs kišenes vinių, varžtų, veržlių (ir viena kita švarke užsilikusi mamos pykčiui pakliūdavo į skalbimo mašiną), taip aš tempiu į Lietuvą visa, ką vertingesnio aptinku Ispanijoje savo profesinėje srityje – religijų studijose, teologijoje. Tik šių dalykų taip lengvai neparsiveši kaip statybinių medžiagų iš Lenkijos (nuvažiuoji, užsimoki, susikrauni į mašiną ir apsisukęs leki atgal į Lietuvą statytis namo). Vertingiausi, unikalūs, tik tai tautai priklausantys dalykai visuomet glūdi taip giliai, kad prie jų neprisikasi per vieną dieną. Reikia įleisti šaknis į tą žemę, gausiai palaistyti ją prakaitu, ir duoti vaisių taip pat ir jai. Tad su tokiu pat dosnumu ir meile dirbu ir ispanams. Kaip juokavo viena draugė ispanė, gyvenu balne tarp dviejų šalių.

Kaip atsirado idėja vesti piligrimines keliones?

Viskas prasidėjo nuo šv. Jėzaus Teresės – susipažinusi su jos gyventomis vietomis, paskui pati pradėjau jas rodyti susidomėjusiems, dažnai po to, kai perskaitydavo mano kelionių knygą „17 šv. Teresės miestų“.  Įsitikinau, kad ne man vienai norisi keliauti kitaip, pažvelgti giliau.

Gidės darbas: rodau Burgoso miestą iš Rusijos atvykusiai grupei, šv. Jokūbo kelio piligrimystė, 2017 m.

Pamažu piligriminės kelionės virto mano „specializacija“. Stalčiuje jau keletas metų dulkėjo gidės pažymėjimas, tad dabar jį išsitraukusi ėmiau lydėti žmones ne tik pas didžiuosius ispanų mistikus, bet ir pas šv. Jokūbą į Santjagą de Kompostelą, ar prie Švč. Kryžiaus relikvijos į paslaptingą Šv. Toribijaus vienuolyną, kur buvo parašytas žymiausias Apokalipsės komentaras.

Man šis darbas be galo įdomus, nes, kitaip nei paprasta kelionė, piligrimystė iš tiesų atveda žmogų namo, atgal į išeities tašką, pas jį patį, bet jis pareina jau kitoks. Ne veltui viduramžiais nueiti šv. Jokūbo kelią reiškė simboliškai numirti ir prisikelti: piligrimą veda Paukščių takas iš Rytų į Vakarus, jis juda su saule, atsisėdęs ant Finisteros (lot. „pasaulio pabaigos“) uolų regi ją mirštant Atlanto bangose, kad kitą rytą su ja prisikeltų. Tai darė pagonys, o vėliau ir krikščionys, kuriems saulė simbolizuoja Kristų.

Kaip tik tokią kelionę, kai išeinant iš namų pareinama namo, aprašė Paulas Koeljas knygoje „Alchemikas“. Ir apie tai byloja pamokantis pasakojimas apie Krokuvos rabiną Eisiką, kuriam ėmė kasnakt sapnuotis, kad Prahoje, prie Karolio tilto, užkastas didžiausias lobis. Iškamuotas žmogelis nepaisydamas šeimos riksmų pardavė beveik visą turtą, kad išgalėtų nukeliauti į tolimąją Prahą. Ten atkakęs tuoj puolė kapstytis prie Karolio tilto ir, aišku, buvo suimtas žandarų. Prispaustas prie sienos rabinas išpasakojo tardytojui savo sapną, o tas ėmė kvatotis: „Aš irgi kasnakt sapnuoju, kad Krokuvoje prie Denbnickio tilto užkastas lobis, bet nesu toks kvailas, kad trenkčiausi į tokią tolybę“ Ir paleido Eisiką. Tas tuoj iškeliavo namo į Krokuvą, nulėkė prie tilto ir… pagaliau išsikasė savo lobį.

Ar lietuviams įdomios, rūpi tokios kelionės?

Lietuviams jos pradeda rūpėti, ir man tai atrodo labai geras ženklas. Pamenu, kai tik atsidarė sienos, mes puolėme iškart į visas puses, kaip išbadėjęs žmogus ima kimšti į burną viską, ką pasiekia. O dabar daug kas jau „atsivalgė“ tokio grynai kiekybinio, parodomojo turizmo, kai važiuoji, nusifotografuoji, vėl važiuoji, per savaitę „atsižymi“ keliose valstybėse, nors jas tematai per autobuso langą… Dar kelionėmis vadinamas ir važiavimas „pabūti daržove“ kur pigu, smėliukas, jūra, saulė, šilta ir maitina triskart per dieną. Pirmu atveju važiuojama pasipuikuoti prieš kitus, kad kažkur buvai, o antruoju – siekiama pabėgti, „atsijungti“ nuo pilkos, nusibodusios įtemptos kasdienybės. Tai rodo, kad kažkas negero dedasi su žmogaus savigarba arba su jo gyvenimu. Vadinasi, užuot bėgus iš namų ir nuo savęs, būtų protingiau likti ir apsitvarkyti, idant ten pasijustum taip gerai, kad niekur nesinorėtų važiuoti. Bet tam reikia… išeiti iš namų į piligrimystę, kaip kalbėjome anksčiau.

Gidės darbas: Salamankoje lankome dominikonų vienuolyną, kuriame šv. Jėzaus Teresė eidavo išpažinties. Didžiųjų Ispanijos mistikų piligrimystė, 2017 m.

Tai, kad lietuvaičiai ėmė tokiomis kelionėmis domėtis, manau, rodo, jog tapome drąsesni ir smalsesni, jau turime noro ir jėgų leistis į dvasinį nuotykį. O jis būna intensyvus, nes keliaujama ne tik išorėje, bet ir viduje, pavyzdžiui, kai priimame net ir nemalonius įvykius ar kokį itin nepatogų žmogų grupėje. Šia prasme piligrimų autobusas yra kaip gydytojo A. Alekseičiko aprašyta psichiatrinės ligoninės palata: „atsitiktinai“ į vieną patalpą sumesti ligoniai skirtingomis savo negaliomis padeda vienas kitam sveikti. Nuo paprastos kelionės piligriminė skiriasi tuo, kad reikia važiuoti daug budresne dvasia, plačiau atvertomis akimis ir ausimis, kaip A. Tarkovskio Stalkeris eidavo į zoną. Beje, tas galioja taip pat ir gidei, tai yra man.

Kaip manai, kodėl šiomis dienomis žmonės vis dažniau išsiruošia į piligrimines keliones? Eina šv. Jokūbo keliu, lanko skirtingus šventuosius… Kodėl to reikia ir ką tai duoda?

Piligriminės kelionės iš tiesų yra puikus pažintinis turizmas, ir daug žmonių į jas važiuoja norėdami geriau pažinti šalies kultūrą, žmonių mąstyseną, giliau po paviršiumi slypinčius dalykus. Pavyzdžiui, gerai pristatytas šv. Jokūbo kelias supažindina su mūsų vakarietiškos kultūros ištakomis, ne veltui jis vadinamas pagrindiniu Europos prospektu. Tačiau man atrodo, kad net ir taip „nekaltai“ keliaudamas žmogus rizikuoja „užsikrėsti“ – juk važiuojama į per šimtmečius gausiai „primelstas“, dvasiškai „stiprias“ vietas, tai gali kas ir prilipti…

Na, o tikrieji piligrimai dažnai važiuoja ne pavieniui, bet būreliais, pavyzdžiui, išsiruošia maldos grupė ar susigyvenęs parapijos branduoliukas. Iš tiesų jie jau yra kelyje, ir piligriminė tampa natūraliu to kelio tęsiniu.

Atskira tema, kai žmogus leidžiasi į  piligriminę kelionę vienas ir tai daro iš nevilties, nes jaučiasi gyvenime priėjęs akligatvį. Tuomet turbūt racionaliausia išeitis ir yra pasielgti „neracionaliai“: užuot bandžius iš paskutiniųjų suvaldyti nežinia kur riedantį gyvenimą, imti ir… paleisti jo vadžias. Pavyzdžiui, užrakinti buto duris ir išeiti į Santjagą de Kompostelą. Arba į Šiluvą, ar užsidaryti porai savaičių, mėnesiui dvasios pratyboms, rekolekcijoms… Taip pertraukiamas ydingas ratas, kuriuo ėmė suktis gyvenimas (tiksliau, mūsų mąstymas), kaip prasisuka sniege užstrigusios mašinos ratai. Tuomet protingiausia yra liautis spausti greičio pedalą, užgesinti mašiną, išlipus kantriai parinkti eglės šakų, jas sukloti po ratais, ir dar iš šalies įvertinus, kur link lengviau iššokti, nukasti ratų išmaltą sniegą… Kitaip tariant, išeiti iš savęs, kaip Emauso mokiniai išėjo iš jiems po Mokytojo mirties akligatviu tapusios Jeruzalės. Tikintieji tiki, kad taip išėjus iš savo komforto zonos pasidaro lengviau išgirsti, ką pataria Dievo Dvasia, geriausia patarėja.

Renku medžiagą antrajai knygai apie Europos Viršūnių regioną, Riaño, 2018 m.

Papasakok plačiau apie savo kaip vertėjos darbą – iš kokių kalbų verti ir kaip atsirenki knygas?

Pradėjau versti iš vokiečių kalbos, bet dabar verčiu tik iš ispanų, tai tapo mano specializacija. Vertingiausia man buvo atrasti, koks milžiniškas skirtumas žioji tarp mokančio kalbą ir to, kuris ją moka gerai. Tam suprasti prireikė dvidešimt metų gyventi su ispanais ir dar doktorantūroje, o paskui savarankiškai giliai pasinerti į jų kalbą ir kultūrą.

Šis skirtumas ypač ryškus kalbose, kurias išmokstame stebėtinai lengvai – kaip ispanų (po trijų mėnesių Madride jau skaičiau originalo kalba G. Markeso „Šimtą metų vienatvės“). Šis lengvumas apgauna, nes tuoj imame save laikyti kalbos žinovais. Ir tik pradėjus rimtai kapstytis, kone po kiekvienu ispanų kalbos žodžiu atsiveria prasmių klodai, siekiantys trijų tūkstančių metų „gylį“, iki pat senovės romėnų kultūros, ir dešimt tūkstančių kilometrų „į plotį“, iki Pietų ir Centro Amerikos… Štai kodėl ispaniškai taip paprasta kalbėti: mokslininkai įrodė, kad kiekviena nauja žmonių karta perimdama kalbą ją tobulina, šlifuoja, daro lankstesnę. Ir kai tai daro didelis žmonių skaičius ir labai įvairiose vietovėse, gaunamas toks apgaulingai paprastas įrankis kaip ispanų kalba. Tačiau yra ir kita pusė: šis procesas ją pavertė tokia savita, kad versti iš jos į kitas kalbas yra didžiulis iššūkis – būtina nuolat profesiškai tobulėti, ir tuo labai džiaugiuosi.

Pristatant į lietuvių kalbą pirmąkart tiesiai iš ispanų k. išverstą šv. Kryžiaus Jono „Tamsiąją naktį“, su šviesios atminties Valdu Mackela ir mons. Gintaru Grušu. Vilniaus Knygų mugė, 2017 m.

Man pasisekė, kad rinkdamasi, ką versti, nesu varžoma vienadienių madų ar sensacijų vaikymosi. Nulemia veikalų vertingumas; ir pirmoje vietoje, žinoma, yra didieji ispanų klasikai šv. Jėzaus Teresė ir šv. Kryžiaus Jonas, – beje, puikūs rašytojai, stovėję prie šiuolaikinės literatūrinės ispanų kalbos ištakų. Bet man norisi supažindinti mūsų skaitytojus ir su šiuolaikiniais ispanų teologais, tarp kurių esama itin originalių mąstytojų, ir didelė jų dalis ypatingai traukia savo praktiškumu – jų mintys, net ir abstrakčios, yra lengvai pritaikomos kasdieniame gyvenime.

Ką įvardintum kaip svarbiausią vertėjo užduotį?

Turbūt, kiekvienas geras vertėjas svajoja įveikti senąjį Babelio prakeikimą – nesusikalbėjimą, bet iš tiesų to siekiant gresia pavojus dar labiau viską supainioti. Italai sukūrė garsųjį priežodį traduttore, traitore („vertėjas – išdavikas“), nes neįmanoma tiksliai išversti net ir paprasčiausio teksto – tiesiog nesutampa žodžių prasminiai laukai, net ir artimose kalbose. Todėl savo darbe siekiu „meluoti kiek galėdama mažiau“ – itin kruopščiai tikrinti, tyrinėti, derinti, kiek įmanydama labiau priartėti prie originalo žodžio prasmės ir surasti jam mažiausiai netikslų atitikmenį kitoje kalboje. Tam būtinas ne tik geras profesinis pasiruošimas, abiejų kalbų kultūrinio ir socialinio konteksto, giliųjų kalbos mechanizmų pažinimas, bet ir dvi žmogiškos savybės. Pirma – didžiulis nuolankumas, pasirengimas tartis, išklausyti kiekvieną patarimą ar kritiką, pripažinti ir ištaisyti savo klaidas (jos neišvengiamos, beveik visada ir viską galima išversti tiksliau ir sklandžiau). Antra – ne mažiau didelė ištikimybė autoriui, tam, ką jis norėjo pasakyti; pasitikėti juo ir nepasiduoti pagundai „pagerinti“ jo tekstą, padaryti jį suprantamesnį. Tai ypač svarbu kai autoriaus jau nėra gyvųjų tarpe, su juo neįmanoma pasitarti, jis neturi galimybės pats kreiptis į skaitytoją ir paaiškinti, ką norėjo pasakyti, tad dabartyje vertėjas yra vienintelis jo balsas, ir tai – didelė atsakomybė.

Atlydėjau piligrimus iki Finisteros (lot. „pasaulio galas“), prie nulinio šv. Jokūbo kelio kilometro, 2018 m.

Tu ne tik verti knygas, jas rašai, bet dar ir užsiimi publicistika. Tavo tekstai, kuriuos skaitau žurnale „Kelionė“, pasižymi nepaprastu įdomumu, sugebėjimu tarsi tolimas temas priartinti prie žmogaus šiandienos, tavo stilius nepaprastai gyvas ir šmaikštus. Kas tau pačiai svarbiausia rašant šiuos tekstus?

Labai ačiū už tokį šiltą įvertinimą, kaip džiugu, kad mano svarstomos temos įdomios ne tik man (juokiasi). Nepriklausau „rašantiems į stalčių“ – rašau, kad su kitais pasidalinčiau savo atradimais, tuo, kas mane nustebino, pribloškė, o ne todėl, kad „negaliu nerašyti“, kaip yra prisipažinęs ne vienas rašytojas. Jei kitiems mano tekstai būtų neįdomūs ar nereikalingi, aš nerašyčiau, nes pati daug labiau mėgstu skaityti, klausytis. Be šio – manau, sveiko – tingumo, kuris mane apsaugo nuo darboholizmo, dar esu ir praktiška, nors ne taip, kaip paprastai suprantamas praktiškumas (siekti karjeros, saugiai investuoti pinigus, taupyti pensijai patikimame fonde…). Man tai reiškia išsiaiškinti savo tikslus – ko būtent man reikia čia ir dabar, kad gerai jausčiausi ir galėčiau siekti konkrečių tikslų (o ne abstraktaus „saugumo ateičiai“), ir blaiviai įvertinti turimas priemones – esamas gyvenimo aplinkybes ir savo sugebėjimus. Tuomet belieka racionaliai nuspręsti, kaip geriau panaudoti šias priemones savo tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, manau, kad prieš dvidešimt metų pasielgiau racionaliai, kai dar gyvendama Lietuvoje nusipirkau… vos 13,5 kv. metrų bendrabučio tipo kambarį. Tokiu būdu nesusirišau sau rankų skolomis ir įsigijau fantastišką vaizdą pro langą, kuris mane įkvėpdavo kaskart, kai pakeldavau galvą nuo kompiuterio (dirbau daugiausia namie).

Todėl ir sėdusi rašyti apie kokią nors temą, pirmiausia savęs klausiu: ką ji man duoda čia ir dabar? Kodėl man tai turi rūpėti? Kam galiu tą panaudoti? Ir nuostabus dalykas, kokių naudingų dalykų taip žvelgiant galima rasti naftalinu pradvisusiose močiučių spintose. Galima sakyti, kad seku paskutiniu mados šūksniu – užsiimu pakartotiniu panaudojimu (angl. recycling).

Kaip pasirenki temas straipsniams?

Dažniausiai „užsikabinu“ už kokio nors posakio ar vaizdo. Pradedu kapstytis po juo ir aplinkui, paskui atidžiai apžiūriu, ką naudingo galima iš to išpešti. Iš tiesų čia svarbi išankstinė nuostata, kurią nuostabiai išreiškė šviesios atminties Jonas Mekas. Jis sakė: „Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa „pažanga“ („Kelionė“, 2019 nr. I). Beje, ir mūsų popiežius vis kartoja: „Klausykitės, ką pasakoja jūsų seneliai“. Pažodžiui tai reiškia išmokti vertinti vyresnių žmonių patirtį. Bet galima išgirsti ir ką byloja senų seniausiai po velėna sudūlėję mūsų pro-pro-pro-proseneliai. Jie pasistengė išsaugoti tai, kas jiems atrodė vertingiausia – iškalė akmenyje, nutapė, išdrožė, užrašė… Tik mes tą palikimą sunešėme į palėpę ir pamiršome, nes vijomės Meko minėtą „pažangą“ – jau keletą dešimtmečių gyvename įsitikinę, kad praeity tėra tamsa, neišmanymas, prietarai… Jiems vieta geriausiu atveju yra muziejus. Ir kai mūsų senelė pradeda mums „moralizuoti“, numojame tranka, atseit, ką žino apie gyvenimą ta sena šluota, kuri net „mobiliako“ įsijungti nesugeba. Tikra tiesa, jai ir „meškafonas“ atrodo sudėtingas, bet padarysime lemtingą klaidą, jei manysime, kad techninis žinojimas (daryti kaip?) yra tas pats, kas gyvenimo išmintis (daryti kodėl?). Pastaroji įgaunama – jei pavyksta jos įgauti – tik gyvenant ir matuojama realia patirtimi bei nugyventais metais. Kai penkiolikos, dvidešimties, trisdešimties metų jaunuolis sako „aš jau viską žinau apie gyvenimą“, belieka pareikšti jam užuojautą, nes tai – kaip vėjaraupiai, nuo kurių net labai norėdamas žmogaus neapsaugosi, anksčiau ar vėliau kiekvienas turi jais persirgti, tik kuo vėliau suserga, tuo sunkesnė būna ligos forma.

Darau nuotraukas būsimajai knygai apie Tikrojo Kryžiaus piligrimystę Ispanijos šiaurinės pakrantės kalnuose. Asturijos, Šventasis kalnas, 2019 m.

Tad jūsų senelė yra viena iš Jono Meko minėtų „praėjusių amžių poetų, mokslininkų, šventųjų, dainininkų, trubadūrų, kurie padarė viską, kad žmonija taptų nuostabesnė“. Ir jeigu jie mėnesiais ir metais vargino akis, rankas, nugaras palinkę prie vieno akmens kapitelio, vadinasi, tas kapitelis perduoda kažkokią itin vertingą žinią. Tik norint ją „perskaityti“, reikia prikelti iš užmaršties jų vartotą kalbą – simbolius, mitus, tikėjimus, mąstysenos ypatumus… Kai pagaliau pavyksta prakalbinti tuos senus rakandus, tai ne tik išgyveni atradimo džiaugsmą, bet ir prisikasi prie senolių gyvenimiškos patirties, kuri man čia ir dabar gali praversti lygiai taip pat, kaip kažkada pravertė jiems. Rimtai įsiklausydama į jų pamokymus paprasčiausiai sutaupau sau vargo ir laiko, nes nesiimu iš naujo išradinėti dviratį. Čia kaip tada, kai įsigijus sodo sklypą, užuot puolus kasti daržą pirmoj pasitaikiusioj vietoj, verta pirma pažiūrėti, kur sodresnė žolė liudija anksčiau buvus sukastą dirvą – ten kasant teks prakaituoti dešimtkart mažiau, be to, nesuklysite, nes senieji sodininkai jau bus patikrinę, kuris plotelis daržui tinkamiausias.

Tačiau klausytis verta ne kiekvieno seno žmogaus. Visi pažįstame senų bambeklių, nuo kurių norisi bėgti kuo greičiau ir kuo toliau, ir gerai darome, jei pabėgame. Surūgęs veidas yra kaip blogas vaisius, rodantis, kad su šiuo medžiu neverta prasidėti (nebent tam, kad išmoktume, kaip nereikia gyventi). O gerą medį rodantis geras vaisius, gerai išlaikytą gyvenimo egzaminą liudijantis dešimtukas yra šviesus seno žmogaus veidas, iš jo sklindanti giedra, ramybė, skaidrumas. Verta klausytis tik to senolio, šalia kurio gera būti. O renkantis, ką pasiimti iš apipelijusio paveldėto „kuparo“, geriausia pasiremti jo turinį gerai pažįstančio šviesaus žmogaus nuomone. Pavyzdžiui, įsiklausyti, ką sako koks nors šventasis, su kuriuo jums labai gera būti. Man kelio pradžioje labai pasisekė: šv. Jėzaus Teresė man „nukrito“ po nosimi kaip aklai vištai grūdas, o paskui ji atidarė duris į nuostabius atradimus. Tad kiekvienam linkiu surasti „savo senolį“.

Ar tu jautiesi atradusi savo kelią? Kas sunkiausia būnant jame?

Pameni, ką pradžioje kalbėjau apie „pirmąją meilę“? Miglotai prisimenu, kad, kai buvau maža, mėgdavau įsivaizduoti, jog kitiems rodau kažkokią šventenybę, kuriai reikia nusilenkti, ją pagerbti… Keistas žaidimas vaikui giliausiu brežneviniu sovietmečiu, kai vienintelis sąlytis su religija buvo mirtinai nuobodžios sekmadienio mišios, į kurias retkarčiais kone jėga nusivesdavo močiutė. Ir dar keisčiau, kad dabar iš esmės tą ir darau, kai rašau, verčiu ar lydžiu piligrimus. Turbūt tai liudija, kad einu savo keliu.

Man atrodo, kad šį kelią suradus sunkiausia juo eiti ramiai ir kantriai, nesiblaškant ir nežvilgčiojant, kaip gretimais, gal madingesniais, keliais kiti, regis, keliauja patogiau ir įdomiau… Kaip sako vokiečiai, kiekvienai karvei žolė kitapus tvoros atrodo žalesnė, ir ši pagunda mūsų laikais ypatingai stipri, nes, kitaip nei anksčiau, mes iš tiesų galime rinktis iš daug daugiau galimų kelių. Todėl reikia didelės drąsos prisipažinti, kad visai nenori tapti prezidentu ar ilsėtis Bahamuose.

Ispaniškojo knygos „17 šv. Teresės miestų“ leidimo pristatymas Granadoje. Jį surengti padėjo mūsų tautietis Algis Zaboras. 2019 m.

Kaip manai, ką reiškia būti kelyje? Ar tai komforto zona, savęs atradimas ir įsikūrimas konkrečioje vietoje? O gal veikiau – nuolatinis ėjimas ir ieškojimas?

Dabar madinga nuolat judėti į priekį, tobulintis, mokytis, būti riedančiu, o ne vienoje vietoje gulinčiu apkerpėjusiu akmeniu. Net popiežius Pranciškus vis kartoja, kad esame homo viator. Tuomet kodėl dykumų tėvai patarė siekiant šventumo likti vienoje vietoje, ir parodė pavyzdį, per visą gyvenimą nenutoldami nuo savo eremo daugiau nei dvidešimt kilometrų (vienos dienos kelias)? Vakarų vienuolystės „išradėjas“ šv. Benediktas savo reguloje net buvo numatęs ketvirtąjį, stabilumo įžadą – visą gyvenimą nugyventi tame pačiame vienuolyne. Buvimas kelyje laikytas nelaime ir bausme: juk Dievas taip prakeikė Kainą: „Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje“ (Pr 4, 12)… Tai netgi ne bausmė, o giliausias psichologinės kančios apibūdinimas – „kenčiantis organizmas visada juda“, pastebėjo G. O’Collinsas, ir didžiulę dvasinio vadovavimo patirtį sukaupęs Salvadoras Rosas OCD savo ką tik lietuviškai išleistoje knygoje „Dievo patirtis gyvenimo vidury“ įžvalgiai atskleidė, kaip tai teisinga.

Tad kelionės į šiltus ir šaltus kraštus žmogui iš tiesų gali tapti įrankiu nerimui slopinti, siekiant apsaugoti savo komforto zoną, „nuleisti garą“, kad nieko nereikėtų keisti. Iš jos iš tiesų išeinama kai žmogus tampa „piligrimu pakeliui į trokštamą tikslą“ (popiežius Pranciškus, Misercordiae Vultus, 14) – jau kalbėjau, ką reiškia piligrimystė.

Aišku, kiekvienas norime surasti „savo vietą“ ir ten įsikurti visam likusiam gyvenimui, todėl ir visos pasakos baigiasi žodžiais „paskui jie ilgai ir laimingai gyveno“. Bet, kaip sakė šv. Jėzaus Teresė, nėra poilsio šiame gyvenime. Ir jei žmogus pats nesusitaiko su tuo, kad jis nėra iš šio pasaulio, ir kad jo tikrieji namai yra pas Dievą ir juos pasiekti yra tas pats, kaip vytis horizontą, tai pati Apvaizda pasirūpina jį išstumti į kelią. Vadinasi, norime to ar ne, esame pakeliui. Tuomet geriausia (bet ir sunkiausia) išeitis yra patikėti savo kelią sakančiam: „Aš vesiu keliaujančius akluosius, – keliais nežinomais juos vesiu“, – dar daugiau, – „tamsą jiems šviesa paversiu, vingiuotus kelius ištiesinsiu“ (Iz 42, 16). Todėl svarbu nevengti to „tamsaus ir vingiuoto“ kelio, kuris mums atrodo sunkiausias, siauriausias, daugiausia vargo žadantis. Kai į jį įžengsime, Dievas pasirūpins jį apšviesti ir ištiesinti, kaip yra pažadėjęs. Patikrinta.

Kalbino Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Straipsnis iliustruotas autorės nuotraukomis

Comments are closed.