Daugiau nei tris dešimtmečius Perlojoje, Varėnos r., gyvenantis fotografas Julijus Vaicekauskas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje stovėjo pirmosiose Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų gretose. Savo darbuose jautriai ir subtiliai kūrė savojo laiko, vaikų bei kaimo žmonių, miestelių kasdienybės bei gamtos portretą.

Jaunuoliai, 1975

Esu gimęs ir augęs kaime. Juodasis kaimo laikotarpis – žmonių trėmimai, kolektyvizacija, partizaninis judėjimas – buvo rūsti ir nebloga žmogaus pažinimo terpė. Pažinti žmogų man padėjo žinios, lavinimasis, grožio ieškojimas ir siekimas. Prieiti prie žmogaus su fotoaparatu buvo daug lengviau ir paprasčiau. Sakyčiau, fotografija padėjo lengviau pažinti patį save.

Ruoša kaime, 1970

Fotografija – neatsiejamas, neatidalijamas mano gyvenimo palydovas. Net ir tada, kai tuo metu nefotografuoju, vis tiek, tiesiogiai ar netiesiogiai, mano mintys susijusios su fotografija. Sakydamas geras apšvietimas, geras oras mintyse turiu apšvietimą, tinkantį fotografavimui. Be fotografijos neturiu kito būdo ir priemonių (o ir nemokėčiau), kaip perteikti savo jauseną, kaip papasakoti ir kitam parodyti tai, ką patyriau, ką pamačiau. Būna, vaizdas tetrunka akimirką, kitą kartą to paties neatkartosi, tad skubu užfiksuoti. Fotografija man – pasakojimo būdas, pasidalijimo vaizdu priemonė, vaizdo dienoraštis.

Kalvių diena 1, 1974

Sovietmečiu kurta fotografija tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtina, primena, kokiame absurdo ir nesąmonių pasaulyje mes gyvenome. Ne tik vaikai netiki, kai jiems pasakoju apie praėjusius metus, bet ir man pačiam kartais nesitiki, kad toks laikotarpis egzistavo. Labai gaila, kad ta epocha sugriovė, sujaukė daugelio žmonių gyvenimus, užteršė sąmonę, blogąja prasme numelioravo kaimą. Vienas laikmetis baigėsi, prasidėjo kitas, iškėlęs ir išryškinęs bjauriausias žmonių ydas. Buvę persidažė esamais. Ir tai liūdina.

Ant akmens, 1976

Savo archyve turiu anuomet nepublikuotų fotografijų ne dėl to, kad jos prastos menine prasme, o todėl, kad jos neatitiko sovietinio laiko dvasios. Štai Zervynų kaimo moteris grybautoja su įspūdingu skeltinių balanų krepšiu už nugaros. Bet ji – basa! Laimingas tarybinis žmogus ir basas! Tarybų Lietuvoje to negali būti. Buvome nuolatos kritikuojami už etnografiškumą fotografijoje, už naujojo kaimo vaizdų trūkumą, pernelyg didelį pagyvenusių žmonių vaizdavimą ir pan.

Mergaitės portretas, 1970

Pabandykime mintimis išeliminuoti fotografiją iš mūsų gyvenimo – koks pilkas, skurdus ir nuobodžiai sunkus pasidarytų mus supantis pasaulis, kokias pasaulio pažinimo galimybes prarastume. Nors iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad fotografija – tai tik technikos menas. Argi nestebina faktas, kad greta stovint keliems fotografuojantiems, visiems žiūrint ta pačia kryptimi ir naudojant netgi vienodus fotoaparatus, vienam fotografija pavyksta, kitam – ne.

Namo su duona, 1978

Fotografija yra techninės pažangos produktas. Ženkliai ūgtelėjo fotografavimo kokybė, neregėtai išaugo poligrafijos lygis, tačiau pačios fotografijos meniniam lygiui tai didelės įtakos neturi. Spalvingos fotografijos srautas įspūdingai didelis. Nublizginta, rėkianti, agresyvi ji mus lydi kiaurą parą ir visur. Fotografija ir jos priemonėmis jau žaidžia kūdikiai, dar nė nemokantys kalbėti. Į spalvingą reklamą metamos milžiniškos lėšos ir didžiuliai techniniai pajėgumai. Tikslas – privilioti vartotoją, parduoti prekę, tad prekė turi atrodyti gražiai. Grožio salonuose ji pasikeičia neatpažįstamai. Nusivažiuota iki to, kad net Pirmojo pasaulinio karo fotografijos (spalvotos fotografijos tada dar nebuvo) rodomos paspalvintos. Fotografiją pasekė ir kinas: II-ojo pasaulinio karo Stalingrado kautynių (žiūrovui gražiau!) kronika taip pat rodoma paspalvinta. Tapo rizikinga tvirtinti fotografija taip rodo ar fotografija taip užfiksavo. Ką nors vertinti remiantis vien tik dokumentine fotografija – jau reikia būti atsargiam.

Pagramančio stotelėje, 1970. Bufete, 1970

Atsitiktinis, lemiamas momentas dažnai būna išraiškingesnis, vertingesnis už iš anksto sumodeliuotą fotografinę situaciją. Kartais gero kadro sėkmę nulemia smulkmenos, akimirksniu atsiradusi kompozicija, išraiškingas apšvietimas. Tai nutinka gana dažnai, ir tik tiems, kurie fotografijoje nuolat ieško, stebi, lygina, analizuoja.

Vyras vežime, 1970. Senutė su ožkele, 1970

Fotografija nėra nei prarasto, nei praeito laiko ieškojimas. Ji yra čia ir dabar, ji yra su manimi. Fotografija tiktai parodys, kur fotografuojamuoju momentu aš stovėjau, ką mačiau per objektyvą, kaip aš vertinau įvykio, veiksmo situaciją. Laiko, nupjauto medžio fotoaparatu nesugrąžinsi ir nebeprikelsi.

Žemdirbio portretas, 1977

Fotografija negali pakeisti pasaulio. Pirmiau reikia pakeisti patį žmogų.

Su tėčiu 1, 1973
Berniukas su draugais, 1977
Artojų varžybose, 1972
Komanda, 1975
Šventėje, 1978. Mergaitės tarpduryje, 1970. Mergaitė su smilga, 1977
Takas prie Kernavės piliakalnio, 1978. Takas prie Kernavės piliakalnių, 1978

Parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *