Tęsiame mini ciklą „Propaganda kine“.

Jau aptarėme du talentingus režisierius – D. Grifitą ir S. Eizenšteiną. Abu jie į kino istoriją įėjo pirmiausia kaip genialūs montažo meistrai. Deja, D. Grifito kino filmas „Tautos gimimas“ gali būti vadinamas rasizmo manifestu ir jis labai prisidėjo prie Kuklusklano atgimimo. Savo ruožtu S. Eizenšteinas buvo menininkas avangardistas, kuris svajojo prisidėti prie „naujojo žmogaus“ kūrimo ir bolševikinės estetikos triumfo. Įrašai apie jo filmus neabejotinai išliks kino istorijoje. Nors tenka pripažinti, kad šis režisierius labai prisidėjo prie Spalio perversmo heroizacijos, kuri Vakarų publiką net paveikė labiau nei vietinę.

Dar viena režisierė, kurios darbai turėjo svarbią politinę žinią, bet kurios tikrai negalima vadinti vien klusnia propagandinių direktyvų vykdytojas – vokietė Leni Ryfenštal (Leni Riefenstahl). Pati režisierė garsiai piktinosi, kai buvo vadinama Hitlerio propagandiste. Ji teigė, kad per gyvenimą nėra pasakiusi nė vieno teiginio, kuris galėtų būti suvoktas kaip antisemitinis. „Aš nesu nieko nužudžiusi. Pagaliau, nesu numetusi atominės bombos ant miesto, kuriame gyvena daugybė žmonių. Tai dėl ko turėčiau atgailauti? Kuo mane galima kaltinti“, – jau po karo teigė Leni. Jai net teko patirti sudėtingą išbandymą – speciali komisija tyrė, ar yra objektyvių faktų, patvirtinančių, kad Leni Ryfenštal kolaboravo su nacistiniu režimu. Komisija priėjo išvados, kad tokiam kaltinimui trūksta įrodymų. Derėtų pridurti, kad pati L. Ryfenštal niekada nepriklausė nacistų partijai. Kita vertus, tikrai nėra paprasta šios genialios režisierės darbuose aiškiai atskirti meną ir politiką. Net jei šios dvi sritys susijungė dėl to, kaip teigia nemaža dalis L. Ryfenštal biografų, kad jai patiko tie patys dalykai, kaip ir Fiureriui: veržlumas, visus sunkumus įveikianti valia ir atletiško kūno grožis.

Šokiai kaip maištas

Berta Helena Amelija Ryfenštal gimė 1902 m. rugpjūčio 22 d. Berlyne, pasiturinčių verslininkų šeimoje. Nors turėjo net tris skambius vardus, visur pasirašinėjo ir į istoriją įėjo pirmiausia kaip Leni. Nuo pat mažų dienų lankė baseiną, gimnastiką, ją lavino įvairūs korepetitoriai namuose. Mergaitė buvo įvairiapusiškai gabi, bet ypatingo talento kuriam nors vienam dalykui neišryškėjo. Tiesa, pačiai labai patiko šokiai. Deja, juos teko lankyti slapta nuo tėčio, kuriam tai atrodė tuščias laiko švaistymas. Paauglystėje konfliktas su tėvu vis dėlto kilo, nes Leni neatsispyrė pagundai debiutuoti kaip šokėja, ir tėvas sužinojo.

Po gana stipraus susikirtimo buvo pasiektas kiek keistas kompromisas. Leni galėjo mokytis Berlyno valstybinėje muzikos mokykloje, bet ne šokių, o dailės. Tuo pat metu ji turėjo, kaip sekretorė, talkinti vienoje iš tėvo įmonių. Kaip vėliau rašė Ryfenštal, praktika tėvo įmonėje ateityje jai turėjo nemažai naudos, kai pati turėdavo sudaryti savo filmų biudžetus, tvarkyti popierius. Dailė negalėjo kompensuoti šokių, nes merginai reikėjo veiksmo. Ji, slapta nuo tėvo, ir toliau lankė šokius ir veikiausiai būtų kilęs dar vienas didelis konfliktas, tačiau 1923 m. Leni Ryfenštal šokių repeticijos metu trūko kojos raiščiai. Gydytojai suteikė pagalbą ir vėliau ši trauma neturėjo įtakos jos gyvenimo būdui, tačiau profesionalius šokius teko pamiršti.

Kinas ir kalnai

Veimaro Respublikos laikotarpiu Leni Ryfenštal domėjosi įvairiais dalykais, tik ne politika. Koja neleido profesionaliai šokti, bet netrukdė kopti į kalnus, užsiimti alpinizmu. Kaip tik tuomet Vokietijoje buvo kilusi tikra „kalnų filmų“ manija. Pasak kino kritikų, tikėtina, kad tai susiję su tuo, jog sunkus lipimas į kalnus labai atitiko vokiečių egzistencinę būklę po pralaimėto karo ir drakoniškos taikos sutarties.

Leni kalnuose sutiko filmą filmavusį režisierių Arnoldą Frankė ir netrukus, net ir sau netikėtai, tapo aktore. Ji debiutavo 1926 m. šio režisieriaus filme „Šventasis kalnas“, ir labai greitai tapo pakankamai įžymi. Naujos aktorės ir režisieriaus bendradarbiavimas tęsėsi dar ne vienus metus ir kasmet pasirodydavo po naują filmą. Nors Leni su režisieriumi tikrai gerai sutarė ir už daug ką jam buvo dėkinga, bet paprastai jo filmuose atlikdavo ne pagrindinius vaidmenis, todėl nusprendė pati ne tik vaidinti, bet ir režisuoti filmą. Taip gimė filmas „Mėlynoji šviesa“, kuris, beje, vėliau tapo vienu mylimiausiu Adolfo Hitlerio filmų.

Kino kritikų vertinimu, „Mėlynoji šviesa“ nėra kuo nors išsiskiriantis filmas, jis puikiai atitiko „kalnų filmų“ standartus ir tiko publikai kaip eilinis reginys. Filmo siužetas turi fentezi elementų ir pasakoja apie merginą, kuri dėl savo keistenybių laikoma ragana. Ji randa kalnuose nuostabių kristalų, į ją įsimyli jaunuoliai. Filme smerkiamas materializmas ir godumas.

Režisierė ir Fiureris

Filmą „Mėlynoji šviesa“ Adolfas Hitleris peržiūri jau po asmeniško susitikimo su Leni. Pastaroji, grįžusi iš filmavimo kalnuose, patenka į mitingą, kuriame kalba būsimas Fiureris. Leni nesigaudo politikoje, bet ji labai vertina artistiškumą ir energiją. Ją tiesiog pakeri Hitlerio kalbėjimo būdas ir ji nusprendžia parašyti jam laišką ir išpažinti savo susižavėjimą. Tai buvo laikotarpis, kai Hitleris buvo ypatingai mobilizavęs visas jėgas, nes reikėjo įsitvirtinti valdžioje. Natūralu, kad pakankamai žymios aktorės komplimentai pamalonino Hitlerio širdį ir jis nusprendė su ja susitikti.

Tai buvo pirmas, bet tikrai ne paskutinis jų susitikimas. Jau 1933 m., netrukus po įsitvirtinimo valdžioje, Hitleris pasikvietė L. Ryfenštal oficialių pietų. Tai buvo didžiulis palankumo parodymas. Tačiau pietų metu aktorė ir režisierė labai nustebo išgirdusi klausimą, ar jau ji visiškai pasiruošusi Niurnbergo suvažiavimo filmavimui?

Visiems Vokietijoje buvo žinoma, kad kasmet Niurnberge nacistai rengia įspūdingus suvažiavimus, kur labai daug dėmesio teikiama vizualinei pusei. Vyksta paradas, eisena su deglais ir panašiai. Tačiau apie idėją, jog ji turėtų sukurti apie tai dokumentinį filmą, Ryfenštal išgirdo pirmą kartą. Pasirodo, kad ją jau senokai apie tai turėjo informuoti Hitlerio „dešinioji ranka“ propagandai Jozefas Gebelsas, bet kažkodėl taip nepadarė.

Leni tiek interviu, tiek dienoraščiuose tvirtina, kad jos santykiai su Gebelsu buvo prasti nuo pat pradžių. Panašu, kad jis buvo pasiryžęs ją merginti, bet ji aiškiai parodė, kad jai tai nerūpi. Kitas dalykas, Gebelsas labai nemėgo, kad kas nors turi įtakos Fiureriui. Tokie žmonės tapdavo asmeniniais Gebelso priešais. Pasak režisierės, Gebelsas jai ne tik nepadėjo filmuoti Hitlerio užsakytų filmų, bet ir visaip „kaišiojo pagalius į ratus“. Už tai Hitleris yra išbaręs savo pavaldinį pačios Leni akivaizdoje. Kas, aišku, jos santykių su Gebelsu nepagerino.

Iki Niurnbergo suvažiavimo buvo likę nedaug laiko, o Leni Ryfenštal buvo visai nepasiruošusi. Jai šiaip ne taip pavyko surinkti penkių žmonių filmavimo komandą, pasiskolinti kamerų. Didele atrama tapo ką tik vyriausiuoju nacistinės Vokietijos architektu paskelbtas Albertas Špejeris, kuris padėjo įvairiais techniniais klausimais.

Problemiška buvo ir tai, kad nacių karininkams visai nepatiko, kad tarp jų šmirinėja organizacijai nepriklausanti moteris ir jie labai nenoriai vykdydavo jos prašymus padaryti ką nors prieš kameras. Nepaisant to, Ryfenštal dirbo kaip užsukta. Vienu metu net „perdegė“ ir buvo prasidėjusi nervinė krizė. Pavyko įveikti ir ją, ir 1933 m. gruodžio 1 d. įvyko jos sukurto dokumentinio filmo peržiūra. Jis buvo valandos trukmės ir vadinosi „Tikėjimo pergalė“. Režisierė labai jaudinosi ir vadino filmą juodraščiu, bet Hitleriui ir jo aplinkai patiko tai, ką jie pamatė. Naujos valdžios testą režisierė įveikė.

Nors „Tikėjimo pergalė“ Hitleriui patiko, jai buvo lemta ilgam atgulti į lentyną. Vokietijos žiūrovai neturėjo pamatyti to, kas ten rodoma. Priežastis paprasta – filme daug dėmesio tenka Ernstui Remui ir jo vadovaujamasi SA. Ši organizacija buvo labai svarbi tuomet, kai Hitleris organizavo Alaus pučą, skynėsi kelią į valdžią. Vargu ar be Ernsto Remo Hitleriui būtų pavykę įbauginti verslininkus, įtikinti juos nesipriešinti naujiesiems nacistų planams. Tačiau kai valdžia jau buvo paimta, buvę bendražygiai galėjo tapti konkurentais ir Remas bei jo organizacija buvo negailestingai sunaikinta. Tai įvyko nedaug praėjus po to, kai Ryfenštal baigė filmavimą, Per vieną naktį, kuri įgijo Ilgųjų peilių nakties pavadinimą, buvo padarytas didžiulis „valymas“ pačioje partijoje. Buvo likviduotas E. Remas bei, įvairiais paskaičiavimais, nuo šimto iki dviejų šimtų jo ištikimiausių parankinių. Remas per naktį tapo išdaviku ir tikrai negalėjo būti rodomas filme apie nacistų stiprybę.

Valios triumfas

Hitleris nesunkiai rado išeitį ir nurodė Ryfenštal nufilmuoti naują filmą. Pasiruošimui buvo pakankamai laiko ir šįsyk režisierė turėjo tokių resursų, kurių galėjo pavydėti bet kuris kitas režisierius. Jos filmavimo komandą sudarė šimtas septyniasdešimt žmonių, ji pasitelkė visus geriausius vokiečių operatorius, vėl labai padėjo Adolfo Špejerio išradingumas ir šįsyk Niurnbergo suvažiavimo dalyviai jau puikiai žinojo, kad režisierė yra „Hitlerio žmogus“. Dera prisiminti, kad pačiame suvažiavime, kuriam skirtas šis filmas, dalyvavo septyni šimtai tūkstančių nacistų.

Buvo nufilmuota šimtai valandų kino juostos, iš kurios Ryfenštal sumontavo šimto keturiolikos minučių filmą. Formaliai tai buvo dokumentinis filmas, bet realiai tai buvo herojiškas meninis pasakojimas apie Hitlerį. Tai atskleidžia jau pati filmo pradžia, kai rodomas per debesį sklendžiantis lėktuvas, kuriuo į Niurnbergą skrenda Hitleris. Jis nusileidžia iš dangaus, kaip dievybė, ir yra sutinkamas tarsi dievybė.

Kvapą gniaužė nuo įspūdingų vaizdų ir nuo energijos, kuri veržėsi iš šios juostos. Ryfenštal meniškai išnaudojo vėjyje plazdenančių nacių vėliavų su svastikomis efektą, taip pat buvo nufilmuota eisena su deglais. Įspūdingai atrodo šimtai tūkstančių uniformuotų vyrų, kurie veikia tarsi suvienyti vienos valios. Pavadinimas „Valios triumfas“ tiksliai atitinka filmo esmę.

Filmas sužavėjo ne tik Hitlerį ir partijos „viršūnėlę“. Jis gavo apdovanojimą ir Venecijos festivalyje. Kino kritikai sutartinai tvirtino, kad, estetiniu požiūriu, filmas neturi sau lygių.

Jau po karo režisierė Ryfenštal įrodinėjo, kad tai tebuvo dokumentinis filmas, kuriame nebuvo parodyta nieko, kas yra netiesa. Tenka pripažinti, kad režisierė gudravo. Filme nutylima viskas, kas yra nepalanku, kas nėra patrauklu, ir susitelkiama tik ties galios estetika. Filmas siuntė žinią visiems vokiečiams ir pasauliui, kad nacizmas yra jėga, bet šios jėgos nereikia bijoti, ja reikia žavėtis, nes tai kūrybinė, apvalanti galia. Įdomu, kad Ryfenštal filmą entuziastingai sutiko ir tų šalių, kur netrukus žengs vokiečių kariuomenė, žiūrovai.

Atletiško kūno kultas

Olimpinės žaidynės Berlyne tapo vienu didžiausių išbandymų ir kartu galimybe nacistams. Anapus sienų kaupėsi daug įtarimų ir nepasitenkinimo tuo, kad vokiečiai nesilaiko taikos sutarties, kad prastai elgiasi su gyventojais. Be to, nuo Pirmojo pasaulinio karo išliko stiprus „barbaro vokiečio“, kuris kėsinasi į Vakarų civilizaciją, simbolis.

1936 m. Olimpiada turėjo pakeisti pasaulio požiūrį į Vokietiją ir tam Vokietijoje buvo sutelktos visos jėgos. Kuriam laikui buvo pašalinti jau įprastais tapę užrašai prie kavinių – „Žydai nepageidaujami“. Daug jėgų buvo sutelkta į Berlyno tvarkymą. Taip pat buvo sukurta speciali įmonė – Olympiade-Film GmbH. Jos tikslas buvo kino juostoje fiksuoti tai, kas vyksta Olimpiadoje, o paskui sukurti filmą. Kas bus šio filmo režisierius, niekam net nekilo abejonių – Leni Ryfenštal. J. Gebelsas nebuvo tuo patenkintas, tačiau ir jis nedrįso prieštarauti Fiureriui.

Režisierė jau turėjo patirties filmuoti masinį renginį ir vėl pasitelkė panašaus dydžio filmavimo komandą. Taip pat jai buvo suteikta galimybė naudoti svarbias technines naujoves, tokias kaip bėgiais važiuojanti kino kamera ir pan.

Viešųjų ryšių požiūriu, Olimpiada buvo didžiulė sėkmė. Net ir tie žurnalistai, kurie kritiški atvyko į Vokietiją, išvažiavo kartodami, kad vokiečiai yra labai mieli ir kultūringi žmonės, jog yra daugybė dalykų, kurių kitos Vakarų valstybės galėtų pasimokyti iš vokiečių. Taip pat buvo konstatuota, kad visos kalbos apie tai, kaip vokiečiai žiauriai elgiasi su žydais, yra gerokai perdėtos. Jokių antisemitizmo ženklų Olimpiados metu užsienio stebėtojai neišvydo.

Leni Ryfenštal ir vėl teko dirbti su šimtu valandų nufilmuotos medžiagos. Ji kruopščiai ir nuosekliai darbavosi beveik dvejus metus. Galbūt darbas būtų užtrukęs ir ilgiau, bet režisierei labai norėjosi, jog premjera įvyktų būtent per Fiurerio gimtadienį – 1938 m. balandžio 20-ąją. Dviejų dalių filmas sužavėjo tiek Hitlerį, tiek kitus žiūrovus. Panašu, kad jis net pranoko lūkesčius.

Beje, Ryfenštal parengė net tris filmo versijas: vokišką, anglišką ir prancūzišką. Jos šiek tiek skiriasi. Vokiška, pavyzdžiui, yra minutę ilgesnė. Šiek tiek skiriasi ir tekstas. Vokiškame labiau vystoma analogija tarp sporto ir karo.

„Olimpija“ padalinta į dvi dalis: „Tautų šventė“ ir „Kūno šventė“. Nėra prasmės perpasakoti filmo siužeto, nes čia nėra nuoseklaus pasakojimo, bet tik atskiri vaizdai, kviečiantys grožėtis atletiškais kūnais bei sportininkų troškimu nugalėti. Tiesa, ypač efektingos yra filmo pradžia ir pabaiga. Pradžioje rodomi Akropolio griuvėsiai, paskui Romos dievybių statulos ir viena statula tarsi atgyja ir virsta realiu disko mediku Berlyno olimpinėse žaidynėse. Taip pat ir filmo pabaigoje matome sportininkus, kurie šoka į plaukimo į baseiną, bet, regis, taip pat, kaip paukščiai, skrodžia ore. Filmui labai tiko dramatinė muzika ir daugybė panaudotų optinių efektų.

Šis Ryfenštal filmas susižėrė visus įmanomus apdovanojimus Europoje, tačiau JAV žiūrovai jo taip ir neišvydo. Pati režisierė vyko į JAV, kur turėjo įvykti jos filmo premjera, bet atėjo žinios iš Vokietijos apie didžiulį žydų pogromą – Krištolinę naktį. JAV valdžia uždraudė vokiško filmo demonstravimą, o pati Ryfenštal piktinosi, kad visa informacija apie žydų persekiojimus tėra išsigalvojimas.

Karas ir „praregėjimas“

Nors Ryfenštal nebuvo nacistų partijos narė, ji niekada neslėpė, jog iki pat karo tvirtai tikėjo Adolfu Hitleriu. Kai Vokietijos kariai įžengė į Lenkiją ir prasidėjo Pasaulinis karas, ji pasiprašė vykti į frontą kaip karo fotografė. Leidimą gavo, ir Lenkijoje, pasak Ryfenštal, ji pirmą kartą „praregėjo“. Ji išvydo, kaip vokiečių karai vykdo egzekucijas, kaip žūsta civiliai žmonės. Pasak režisierės, ji suprato, jog daugiau niekada nebedirbs Reichui ir, kai karui krypstant Vokietijai nepalankia linkme, J. Gebelsas sumanė jai užakyti filmą „Zigfrido linija“, ši griežtai atsisakė.

Visgi režisierės kritikams tokie jos tvirtinimai atrodo neįtikinami. Pirmiausia, ji nufilmavo ir sumontavo kino kroniką „Pergalės paradas“ – apie tai, kaip Varšuvoje Hitleris dalyvauja lenkus nugalėjusių vokiečių kariniame parade. Kitas dalykas – karo metu ji ėmėsi filmuoti filmą „Slėnis“. Jame daug dėmesio turėjo būti teikiama romams, ir žymiajai režisieriai buvo parūpinta daugiau nei šimtas „darbo jėgos“ – tai buvo romai iš Aušvico koncentracinės stovyklos. Beje, po to, kai jie atliko tuos vaidmenis, kuriuos jiems planavo režisierė, dauguma jų buvo pargabenti atgal į „mirties stovyklą“.

Leni Ryfenštal labai nemėgo kalbėti apie šį savo biografijos epizodą. Viename iš paskutinių interviu, paklausta apie romus iš Aušvico, ji piktai atsako, kad tai atskira tema ir apie ją reikėtų kalbėti išsamiai ir ilgai, neliktų laiko kalbėti apie visa kita, todėl geriau tos temos neliesti.

Beje, būtent „Slėnio“ filmavimo aplinkybės ir buvo sukėlusios didžiausią karo nusikaltimus tyrusios komisijos dėmesį. Tačiau Ryfenštal laikėsi tvirtai ir teigė, kad ji net nežinojo, iš kur bus jai atgabenti romai. Ji esą tik atliko savo darbą ir, beje, galbūt tai net išgelbėjo dalį jų nuo mirties.

Nuo režisūros prie fotomeno

Dienoraštyje Leni Riefenštal išsako daug karčių žodžių apie tai, kaip jai sekėsi pasibaigus karui. Ji turėjo daugybę idėjų filmams, bet gauti finansavimą „Hitlerio režisierei“ buvo praktiškai neįmanoma. Ne tik Vokietijoje. Todėl ji atsisveikino su režisūra ir vis daugiau dėmesio skyrė fotografavimui. Beje, jai pavyko tapti pasaulinio garso fotografe.

1956 metais ji išvyko į Afriką ir, kaip teigia pati, vėl pajuto atgaivą. Ji daug fotografavo Sudane ir Kenijoje ir užsitarnavo tose šalyse didžiulę pagarbą. Ji surinko labai daug medžiagos fotografijų knygoms. Beje, žymi fotografė ir teoretikė Sjuzan Zontag buvo viena iš retų Ryfenštal kritikių. Pasak Zontag, Ryfenštal, fotografuodama Afrikoje, vėl grįžta prie sportiško kūno kulto. Ją pirmiausia domina gražiai nuaugę, sveiki jauni žmonės. Tai esą savotiškas „Olimpijos“ pakartojimas, iš kurio dvelkia valia galiai. Tačiau dauguma kitų recenzijų buvo teigiamos.

Jau pradėjusi aštuntą dešimtį, Ryfenštal „nėrė“ ir povandeninio pasaulio fotografavimą. Nepaisant garbaus amžiaus, ji tūkstančius kartų nėrė į vandenyną ir sukūrė nuostabių albumų apie koralų pasaulį.

Leni Ryfenštal mirė sulaukusi šimto vienerių metų. Antroje gyvenimo pusėje daug kas ją pažinojo, kaip talentingą fotografę, bet ne kaip „Hitlerio režisierę“. Ji pati iki pat gyvenimo pabaigos nė karto nepripažino, kad savo talentu padėjo nacistams. Buvo įsitikinusi, kad visą gyvenimą tik bandė, kiek įmanoma geriau, atlikti viską, ką darė. Nepaisant tokios režisierės pozicijos, nekyla abejonių, kad, bent jau filmas „Valios triumfas“ tikrai gali būti vadinamas vienu meistriškiausių per visą kinematografo istoriją „propagandinių filmų“, ir tai labai prisidėjo prie nacizmo heroizavimo, romantizavimo tiek Vokietijoje, tiek ir užsienio valstybėse.

Comments are closed.