Prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Gyveno Sedoje, dirbo Skuodo laikraštyje Mūsų žodis, Nemuno žurnale, taip pat gyveno Mosėdyje ir kitose Žemaitijos vietovėse, kurias galima atpažinti jo kūriniuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, kurį laiką mokytojavo. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui.
R. Granauskas yra regioninis autorius, visa jo kūryba nuspalvinta žemaitiško kolorito. Tradiciškai Prūsija ir Žemaitija laikoma išminties kraštu, o R. Granauskas laikomas savotišku šio krašto nykstančios senosios kultūros metraštininku.
Pirmuosius apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m., o 1969 m. pasirodė jo debiutinė knyga „Medžių viršūnės“.Romualdas Granauskas išleido daugiau negu dvidešimt prozos knygų. Žinomiausi kūriniai – apsakymas „Duonos valgytojai“ (1975), apysakos „Jaučio aukojimas“ (1975) „Gyvenimas po klevu“ (1988), romanai „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011).
1988 m. vienos žymiausių rašytojo apysakų „Gyvenimas po klevu“ motyvais sukurtas televizijos filmas, 2009 m. pagal romaną „Duburys“ režisierius Gytis Lukšas sukūrė to paties pavadinimo kino filmą.
2000 m. R. Granauskas apdovanotas Nacionaline premija.
2003 m. dokumentinį rašytojo portretą filme „Raudonu ant balto“ sukūrė režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.
2013 metais rašytojo knygą „Šventųjų gyvenimai“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išrinko kūrybiškiausia metų knyga, o už knygas „Kai reikės nebebūti“ ir „Išvarytieji“ apdovanotas Meno kūrėjų asociacijos premija už nuopelnus literatūrai.
Mirė 2014 m. spalio 28 d., palaidotas Antakalnio kapinėse.
Apie R. Granauską ir jo kūrybą literatūros kritikė Elena Bukelienė yra rašiusi: „Rašytojas sukūrė savitą, originalų estetizuoto žodžio stilių, pakėlė į naują pakopą pasakojimo meną. Granauskas priklauso prie tų rašytojų, kurie, kartą suvokę savo misiją, lieka jai ištikimi visą gyvenimą, mažai keisdamiesi.Iš savo kartos prozininkų rašytojas išsiskyrė tuo, kad „žalioje jausnystėje“ išvengė išpažintinio kūrybos tarpsnio, nenaudojo savojo „aš“, visada likdamas objektyvioje kitų gyvenimų erdvėje.
Granausko kūryboje, neišskiriant nė publicistinių esė, regime atsiveriančią ypatingo jautrumo kūrėjo sielą, kuri jaučia, kaip laikas neša mus prie lemtingų ribų, apokalipsinių situacijų, kurių vis gausėja… Kūrėjo žodis toks ir turi būti – truputį aiškiaregiškas, išmintingas ir perspėjantis…“
