1918 m. balandžio 19-osios Lietuvos Tarybos nutarimu buvo nustatytos Lietuvos tautinės vėliavos spalvos.

Lietuvos trispalvės vėliavos atsiradimo istorija yra ilga ir sudėtinga. Inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį Lietuva ilgai negalėjo svarstyti tautinės vėliavos projekto. Nepaisant to, XIX a. antrojoje pusėje Lietuvą simbolizuojančių spalvų projektus kūrė gausios lietuvių išeivių bendruomenės JAV. Nepamirškime, kad nuo XVII a. buvo žinoma Mažosios Lietuvos vėliava – žalia, balta ir raudona.

Pačioje Lietuvoje diskusijos, kokia turėtų būti tautinė vėliava, kilo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos vėliava pripažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą – baltą raitelį raudoname dugne, tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas dėl neigiamų to meto asociacijų su revoliucija. Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m., kai išryškėjo perspektyva atkurti Lietuvos valstybę. Lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime pas J. Basanavičių nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių spalvų. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja ir buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė, kurioje vyko konferencija. Šios dvi spalvos buvo pasirinktos dėl jų dominavimo tautiniuose drabužiuose ir juostose. Tokiam vėliavos projektui pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas. Jos autorius buvo geriausiai heraldiką išmanęs archeologas Tadas Daugirdas. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos neapsisprendė, tad pavedė šį klausimą išspręsti Lietuvos Tarybos sudarytai komisijai, kurią sudarė J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona – spalva.

1918 m. balandžio 19 d. Komisija priėmė Lietuvos vėliavos projektą, kurį sudarė trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia, raudona. 1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino šį projektą kaip laikinąją Lietuvos valstybės vėliavą. Pamažu šis vėliavos projektas prigijo tautoje. Lietuvos Taryba patvirtino ir istorinę vėliavą, kurios vienoje pusėje vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, o kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Istorinę vėliavą naudojo Respublikos Prezidentas. Pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įteisinta tik viena valstybės vėliava, ji yra geltonos, žalios, raudonos spalvų  audeklas. Tik 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje trispalvė pavadinta Lietuvos tautos vėliava. Diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo, mat geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinys heraldikos požiūriu buvo netinkamas. Buvo parengti du nauji trispalvių vėliavų projektai. 1940 m. gegužės mėnesį Komisija Valstybės herbui nustatyti buvo nutarusi pateikti Respublikos Prezidentui naują – geltonos, raudonos ir baltos spalvų – vėliavos projektą (su raiteliu per vidurį iš vienos pusės ir su Gediminaičių stulpais – iš kitos), tačiau tolesnius svarstymus nutraukė 1940 m. sovietų okupacija.

1991 m. balandžio 19 d. Tarybų Sąjungos desantininkai trečią kartą užpuolė Medininkų pasienio apsaugos ir muitinės postą.

Vienas iš nepriklausomos valstybės požymių – savų sienų kontrolė, todėl netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. imtasi organizuoti sienų apsaugą, steigti valstybės sienos kontrolės postus. Pirmieji bandymai įteisinti valstybės sieną vyko labai sudėtingomis sąlygomis. Sovietų Sąjunga nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, o sovietų kariškiai, Vilniaus ir Rygos omonininkai puldinėjo ne tik pasienio kontrolės postus, bet ir kartu su jais veikusias muitines. Buvo laužomos užtvaros, siaubiami, deginami postų nameliai, smurtaujama prieš pareigūnus. Ne išimtis buvo ir Vilniaus rajono Medininkų kontrolės postas, kurį sovietų kariškiai ir omonininkai iki lemtingosios 1991 m. liepos 31 d. buvo užpuolę net kelis kartus – sausio 27 d., kovo 25 d., balandžio 19 d., gegužės 25 d. Po paskutinio incidento į Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės postą buvo pasiųsti greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai, kurie turėjo saugoti beginklius muitinės ir pasienio pareigūnus. Nepaisant šių atsargumo priemonių kruvino nusikaltimo nepavyko išvengti.

Lemtingu tapo penktasis užpuolimas – 1991 m. liepos 31-ąją. Ankstų 31-osios rytą, apie 4 val., į Medininkų postą įsiveržė ginkluoti užpuolikai. Lietuvos pareigūnai buvo susiskirstę į grupeles: keturi buvo vagonėlyje, du – šalia jo, o dar du kelių policininkai buvo apie 50 m nuo vagonėlio. Užpuolikai juos visus suvarė į vagonėlį. Kaip prisimena gyvas likęs žūdynių liudininkas Tomas Šernas, didelės baimės jis nejautęs. Manęs, kad ir šis užpuolimas nedaug skirsis nuo ankstesnių, kai žmonių aukų buvo išvengta. Deja, šį kartą viskas buvo kitaip. Rusiškai kalbantys užpuolikai įsakė Lietuvos pareigūnams gultis ant grindų. Į beginklius pareigūnus paleista ne mažiau kaip 13 šūvių. Taikyta į galvas. 4 valandą 45 minutes užfiksavo sustojęs vieno nužudyto Lietuvos pareigūno laikrodis. Žuvo Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Kelių policijos rinktinės policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Du muitinės pareigūnai – Ričardas Rabavičius ir Tomas Šernas buvo sunkiai sužeisti.

1897 m. balandžio 19-ąją gimė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, lietuvių aktorė, režisierė.

Unė Babickaitė (tikrasis vardas Uršulė) gimė 1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškiuose (Kupiškio r.) ūkininkų šeimoje. Tėvas mirė anksti, skurdžiai besiverčianti mama, penkių metų Unę buvo priversta atiduoti auginti tetai. Čia neatsirado jai niekur kitur vietos miegoti, kaip tik ant aukšto pastatytame karste… Unė nepaprastai ilgisi mamos, nieko nevalgo. Vėliau dienoraščiuose Unė ne kartą svarstė, kodėl likimas jai lėmė lemti tokiame skurdė, purve, tokioje tamsumoje, o ne šviesoje, kurios visą gyvenimą alko: „Kodėl Dievulis mane gimdė kaime, neturte, grubume? Kodėl, pagimdęs ten, nepasigailėjo ir nepakeitė mano sielos! Mano sielai reikėjo gimti karaliaus polociuj. Auklėtojais skirti švelnius, kilnios kultūros asmenis.“

Tragiško likimo, nepaprastai ugninga, aistringa ir visiška Lietuvos patriotė. Gyveno užsieniuose, vaidino žinomiausiuose užsienio teatruose, JAV vaidybiniuose filmuose, ištekėjo už tikro savo pusbrolio, prasidėjus II pasauliniam karui liko su vyru Lietuvoje, nors turėjo puikią progą pasitraukti į Vakarus. Su vyru buvo pripažinti šnipinėjantys, dėl to, atskirai, ištremti į skirtingus lagerius. Vyras lageryje nusižudė, Unė grįžo ir paskutinius gyvenimo dešimtmečius praleido Kaune.

Visą išsamią aktorės-mūzos biografiją galite rasti ČIA.

Nuotraukoje Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa ir Antanas Slučka-Šarūnas

1917 m. balandžio 19-ąją gimė Antanas Slučka-Šarūnas, rezistentas, pirmasis Algimanto apygardos vadas (m. 1949 m.).

Antanas Slučka gimė 1917 m. balandžio 19 d. Panevėžio aps. Troškūnų miestelyje zakristijono šeimoje. Šeima gyveno vargingai. 1926 m. V. Slučkienė, 8 vaikų motina, gavo 6 ha žemės. 1932 m. mirė tėvas Pranas Slučka. Vaikai dalyvavo religinių ir patriotinių organizacijų veikloje. Mokydamasis Troškūnų progimnazijoje, A. Slučka įstojo į pranciškonų broliją ir, baigęs progimnaziją, išvyko į Lietuvos pranciškonų centrą Kretingoje. Vienuolio įžadų nedavęs,

1934 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Kaune Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio 5-ojo pulko minosvaidžių kuopoje, kuriai vadovavo Juozas Krikštaponis – būsimasis Vyčio apygardos partizanų vadas. 1937 m. A. Slučkai suteiktas viršilos laipsnis. 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, tarnavo Vilniaus geležinkelio milicijoje. 1941 m. birželio 22 d. bolševikai bandė A. Slučką suimti ir išvežti į Rusiją. Pabėgti pavyko tik atsišaudant. Antrojo pasaulinio karo metais mokėsi Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Naciams universitetą uždarius ir pradėjus jaunuolius gaudyti į armiją, 1944 m. jis savanoriu įstojo į gen. P. Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę Marijampolėje, kur jam suteiktas leitenanto laipsnis. Rinktinės kariams atsisakius vykti į Rytų frontą, per susišaudymą su naciais buvo sužeistas ir grįžo į tėviškę.

1944 m. vasarą Troškūnų apylinkėse A. Slučka suformavo apsaugos būrį ginti gyventojus nuo suaktyvėjusių sovietinių diversantų ir Troškūnų bolševikų. ų. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, slapstėsi. 1945 m. sausį Troškūnų miške vykusiame partizanų susirinkime buvo išrinktas naujai įkurtos Šarūno rinktinės vadu. Būdamas juo rengė karines partizanų pratybas ir teorinius užsiėmimus. A. Slučkai vadovaujant užverbuoti vertingi partizanų informatoriai MVD ir MGB įstaigose. 1947 m. gegužės 1 d. vykusiame Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities vadų sąskrydyje
Šarūno rinktinės pagrindu buvo įkurta Algimanto apygarda, jos vadu paskirtas A. Slučka-Šarūnas.

1949 m. spalio pabaigoje buvo susekta srities štabavietė, įrengta Andrioniškio vls. Butkiškio vnk. Jovaišų sodyboje. Spalio 28-osios rytą apie 11 val. MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviai, vadovaujami Poginovo ir Dušanskio, keliais žiedais apsupo sodybą. Bunkeryje buvęs Balys Žukauskas-Princas išėjo iš bunkerio ir pasidavė. Jis pasakė, kad bunkeryje liko A. Slučka-Šarūnas su žmona Joana Railaite-Neringa. Į bunkerį buvo nusiųsta dvidešimtmetė šeimininkų dukra Bronė Jovaišaitė, turėjusi pasakyti, kad partizanams bus dovanota, jei jie taikiai pasiduos. Vėliau į bunkerį buvo nusiųstas ir Juozas Jovaiša-Lokys. Partizanai tuo metu degino dokumentus ir nutarė nepasiduoti – A. Slučka-Šarūnas, J. Railaitė-Neringa ir J. Jovaiša-Lokys susisprogdino. Žuvusiųjų palaikus emgėbistai išvežė į Kauną, jų palaidojimo vieta ir šiandien nežinoma. 1949 m. vėlyvą rudenį žuvus talentingam partizanų srities vadui A. Slučkai ir daugumai pareigūnų, partizanų srities vadovybės organizacinis darbas nutrūko. Kovodami su okupantais žuvo ir du A. Slučkos broliai, kiti buvo suimti ir kalinti. Sesuo Elena, MGB persekiojama, suimta ir kalinama, išprotėjo. Kitos dvi seserys ir motina slapstėsi, taip išvengė represijų ir tremties.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *