Pagal seną, pirmųjų krikščionių laikus siekiančią tradiciją, bažnyčios buvo statomos taip, kad besimeldžiantis žmogus stovėtų atsigręžęs į rytus. Nes „Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs“ (Pr 2, 8). Čia išsipildė pirminis Dievo sumanymas – sukurtoji tvarka, kurią pirmųjų tėvų nuodėmė suardė ir lėmė, kad šią tėvynę teko palikti. Nepaisant to, Kūrėjo paveikslas žmoguje išliko, ir Dievas pažadėjo, kad išsiuntimas iš rojaus nebus galutinis. Kristus yra šio pažado vykdytojas – Jis atkūrė pradinį Viešpaties sumanymą, sugrąžindamas žmogų į Dievo artumą.

Taigi, šis senas paprotys melstis atsisukus į rytus yra maža išorinė vidinio atsigręžimo į savo tikrąją tėvynę, į sukurtąją tvarką, kurioje žmogus yra savimi, toks koks buvo sukurtas, išraiška. Tai vidinio grįžimo į gyvenimą Dievo artumoje, prarastą Edeno sode, ženklas. O kadangi priežastis, dėl kurios taip nutiko, buvo noras pačiam būti kaip Dievas, t. y. puikybė, todėl kelias, vedantis atgal į Dievo artumą, yra nuolankumas. „Mums reikia nusižeminti tam, kad pakiltume, kadangi norėdami pakilti, mes nukritome“, – sako šv. Augustinas.

Puikybė – iškreipta, pasiklydusi meilė sau, nevykęs Dievo imitavimas: kai kūrinys nori būti savo paties egzistavimo ir veikimo principu, kai ieško laimės ir pasitenkinimo savyje pačiame. Deja, jis niekaip negali to surasti: „ir nenurims mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje“, meldėsi šv. Augustinas

Šventieji Bažnyčios tėvai gerai suprato nuolankumo dorybės svarbą krikščioniškam gyvenimui: „Sukaupkite nors ir visas dorybes, bet jeigu jums trūksta nuolankumo, viskas yra tuščia“, – sakė šv. Augustinas; „Šėtonas gali atlikinėti bet kokias asketines praktikas, bet jis negali vieno – nusižeminti“, – mokė šv. Makarijus. Dvasinėje teologijoje nuolankumas lyginamas su statybiniu skiediniu, kurio pagalba į vieną konstrukciją sumūrijami akmenys. Tas pats tinka ir žmogaus dvasinio namo statyboje: nesutvirtinus pastato nuolankumu, jokia kita dorybė nesilaikys, visas statinys nuolatos grius. Todėl „atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: „‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10), – mokė Jėzus.

Dažnai į nuolankumą siela vedama per išbandymus ir tokiu būdu yra gludinama ir poliruojama lyg kampuotas, grubus akmuo. Šios akimirkos neretai yra palydimos sielvarto ir nusiminimo, nes žmogui norėtųsi mėgautis savo puikumu… Tačiau nenorom pamatome savo ribotumą ir gauname progą, galimybę tapti nuolankesniais. Visgi nėra jokių garantijų, kad per išbandymus šis tikslas bus pasiektas. Priešingai, galima užkietinti širdį, imti pykti ant Dievo ir kitų bei užsidaryti savyje. Išmėginimai veda į nuolankumą tuomet, kai sunkumuose meldžiamės, kai stengiamės pasitikėti Apvaizda ir dėkoti už viską, kas mums benutiktų.

Kitas kelias, kuriuo mus pasiekia nuolankumas – kai siela, vedama meilės Kristui, yra įkvėpta Jo nuolankumo ir todėl trokšta visą savo puikybę pamesti, kad supanašėtų su savo mokytoju. Jėzus ne kartą kalbėjo apie tai, kad nieko nedarė iš savęs, kad atėjo vykdyti ne savo valios, ir mums pasakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).

Einant šiuo keliu, progos ugdytis nuolankumą ne užklumpa sielą, sukeldamos sielvartą ir nusiminimą, bet siela pati bematant atpažįsta galimybes šiam Jėzaus bruožui įgyti. Toks dvasinis įžvalgumas saugo nuo „senojo žmogaus“ sielvartavimo ir padeda sunkumus priimti džiaugsmingai.

Tai paties Jėzaus nueitas kelias, nes Jis iš meilės žmogui nusižemino iki kryžiaus mirties. O šv. Jono atpasakotame paskutinės vakarienės pokalbyje Viešpats pasakė: „Vaikeliai, (…) Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 33–35). Šv. Bernardas aiškina, kad būtent nuolankumas ir yra įgyvendinta meilė.

Nuolankumo siekimą ypač apsunkina žema savivertė, kurią norisi pasikelti, o tai darydami rizikuojame „perlenkti“ į puikybę. Tokiu atveju labai lengva imti kaltinti save, o piktoji dvasia to ir siekia. Ji ima manipuliuoti žema saviverte ir mūsų žaizdas vadina puikybe. Dažnai tokia „nuolankumo stoka“ tik slepia vidinę problemą: žmogus nesijaučia mylimas ir vertingas. Legendoje apie Narcizą savęs įsimylėjimas buvo nepriimtos meilės pasekmė. Kai negauname ar nepriimame meilės, nesijaučiame esantys vertingi, nepasitikime, Dievu ir besąlygiška Jo meile. Čia labai lengva viską suskirstyti į juoda ir balta, tačiau Kristaus mokinystėje lengvybė niekada nėra teisingas pasirinkimas. „AntiKristaus dvasia laimėjo lengvą pergalę, pasitelkdama pačios lengvybės dvasią“, – teigė Hansas Urs von Balthasaras.

Nuolankumas ateina ne per savęs žeminimą, galvojimą apie save prasčiau – toks nuolankumas būtų paviršinis mėginimas save „nusodinti“ ir turėtų tik trumpalaikį rezultatą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, tikėtina, virstų karikatūra, vestų į liguistą savęs nuvertinimą bei kompleksus. Žmogus yra svarbiausias Dievo kūrinys, jam viskas atiduota, todėl jis negali liguistai savęs niekinti.

Biblinis nuolankumas – tai buvimas savimi. Tai tiesa apie save, savo žmogiškas ribas ir priklausomumą nuo Dievo. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Ši nuolankios tiesos laisvė nevargina perdėtu susirūpinimu dėl to, kaip mus vertina, ką apie mus galvoja kiti. Čia nereikia verstis per galvą įrodinėjant, kad nusipelnome meilės. Dėl to nekyla ir perdėtų reikalavimų sau bei kitiems, kurie keltų įtampą bei nerimą. Dievas mus myli tokius, kokie esame, nepriklausomai nuo to, ką darome. Savivertė remiasi pasitikėjimu Tėvu ir iš to kylančia Dievo vaiko ramybe. Puikybėje to nėra, ji manipuliuoja maža saviverte, skatindama suspindėti, sublizgėti, nustelbiant kitus, kuriant savo vertę perdėtu aktyvizmu arba populiarumu.

Nuolankumas, kurio siekiame, Jėzaus nuolankumas, kurio Jis mokė, yra natūrali Tėvą turinčio vaiko savybė. „Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 1–4).

Čia iniciatyva pirmiausia ateina iš Tėvo, nes malonė visada pirmesnė už bet kokį mūsų sielos polinkį Dievop. Mes negalėtume kalbėti Dievui, jeigu pirmiausia Jis nebūtų mums kalbėjęs. Netgi tikėjimo patrauklumas, bet kokios jo paieškos yra Dievo malonė. Mūsų pastangos augti dvasiniame gyvenime taip pat reiškia tik vis didesnį atsivėrimą Tėvui. Kaip Švč. Mergelės Marijos ištartas „tebūnie“ – juk šis žodis išreiškia pasyvumą. Marija visiškai atsiduoda tam, ką Dievas nori nuveikti per ją. Tai nuolanki vaiko laisvė, nes Tėvo meile gyvenantis ir jo autoritetu pasitikintis vaikas atsisako daugybės pretenzijų, maišto, baimių, jis jaučiasi saugus būtent dėl to, kad turi Tėvą. Vaikams juk nieko nereikia padaryti, kad tėvai juos mylėtų, nereikia jų meilės užsitarnauti. Būtent todėl Jėzus kalba apie nuolankumą ir rodo į vaikus. Tai ne infantilumas, bet savivertė, laisvė ir ramybė šalia Tėvo. Šį rytuose, Edene, prarastą santykį mums atkūrė Jėzus.

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.