Apie įprotį aimanuoti
Žmogus, kuris visur bando įžvelgti trūkumus, vargu ar sugeba pamatyti ką nors daugiau. Gyvenkime taip, jog mūsų gyvenimas būtų džiaugsmo šūkis, o ne nuobodus teisinimasis. Bet kuris aimanuoti mėgstantis paniurėlis jums įrodinės, kad sėkmė nepastovi, tad neverta nieko siekti. Vaikai gimsta optimistai, tačiau pasaulis daro viską, kad sunaikintų šią „iliuziją“.
Sunku nuginčyti faktą – kuo daugiau mes skundžiamės, tuo mažiau sugebame ko nors įgyti. Gyventi skundžiantis – tai gyventi gilioje duobėje. Vienintelis skirtumas tarp duobės ir kapo – laiko skirtumas.
Aimanavimo dvasia pradžioje apsilanko kaip atsitiktinis lankytojas, paskui kaip svečias, o galiausiai tampa šeimininku.
Yra žmonių, kurie bet kurioje situacijoje sugeba matyti tik tai, kas blogai. Ar pažįstate tokių žmonių? Menkučiai žmogeliai su menkučiais proteliais ir menkute vaizduote praleidžia visą gyvenimą menkutėse duobutėse, visas jėgas skirdami priešinimuisi permainoms, kurios galėtų sugriauti jų menkutį pasaulėlį.
Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad galėtų nustumti kalnus, jei kas nors iš jų kelio patrauktų akmenis. Labiausiai nusivylę žmonės – tie, kurie ima tik tai, kas įkrenta į jų rankas. Niurzgaliai ir aimanuotojai paprastai ieško panašių į save ir buriasi į grupes. Kai Dievas nori mus laiminti, jis nesiunčia pas mus aimanuotojo, bet siunčia mums žmogų, kurio širdis kupina tikėjimo, jėgos ir meilės. Kai pajuntate, kad tuoj imsite aimanuoti ir skųstis, pakvieskite į šią situaciją Dievą. Jo šviesa sugeba išblaškyti didžiausią miglą. Ar turime drąsos patikėti, kad Dievas gali mums padėti? O gal dangus mums jau tapo tik „skundų klausymosi tarnyba“?
Iš visų liūdnų žodžių, kurie buvo parašyti ar ištarti per žmonijos istoriją, patys apmaudžiausi yra: „Tai galėjo būti tikrovė…“ Nebambėkite ir neaimanuokite. Ratas, kuris garsiausiai girgžda, yra keičiamas pirmiausia. Jei skundžiatės žmonėmis, tai paprasčiausiai nelieka laiko juos mylėti.
Domkarto istorija
Kartą žmogus važiavo dykuma ir staiga subliūško jo automobilio padanga. Jį apėmė siaubas. Jis neturėjo domkrato pakelti automobiliui ir negalėjo pakeisti padangos. Vairuotojas atsiminė, kad prieš keletą kilometrų pravažiavo automobilių priežiūros stotį ir suprato, jog tai – vienintelė jo viltis.
Eidamas jis mąstė: „Juk supranti, kad kelias eina per negyvenamą vietovę. Aplink nėra kitų žmonių. Jei automobilių priežiūros stoties šeimininkas nenorės man padėti, nebus jokios kitos vietos, kur galėčiau kreiptis. Aš visiškai priklausau nuo jo. Neabejoju, kad už domkrato paskolinimą jis norės pasipelnyti. Galbūt jis paprašys dešimt dolerių, o gal net dvidešimt… penkiasdešimt. Neturėsiu kitos išeities, net jei jis paprašys šimto. Viešpatie, kokie tai didžiuliai pinigai už tokį menkniekį. Tik labai nedoras žmogus gali taip pelnytis iš kito nelaimės. Tas šeimininkas tikras niekšas.“ Su kiekvienu žingsniu vairuotojo nuotaika vis prastėjo ir pyktis godžiam šeimininkui didėjo.
Pagaliau, jis pasiekė tikslą ir pamatė pro duris išeinantį šeimininką. Šis maloniai nusišypsojo ir paklausė: „Gal galiu kuo nors padėti?“ Vairuotojas piktai atrėžė: „Eik velniop su tuo savo domkratu.“
Trys Sokrato sietai
Kartą pas Sokratą atskubėjo susijaudinęs mokinys ir pareiškė turįs jam naujienų apie gerą filosofo bičiulį. Sokratas liepė mokiniui nusiraminti, neskubėti pasakoti, kol neatsakys į tris mokytojo klausimus.
Pirmiausia Sokratą domino, ar mokinys yra absoliučiai tikras dėl to, kad jo pasakojimas remiasi faktais, o ne išmone. Mokinys susimąstė ir pasakė, kad pats jis to nematė, apie ką ketina pasakoti, bet yra girdėjęs iš kitų.
„Suprantu, kad nesi tikras, jog tai tiesa, tada užduosiu kitą klausimą“, – tęsė Sokratas, – „ar ta naujiena, kurią man nori pranešti apie mano bičiulį, yra gera, ar bloga? Ar ji skatins mane apie jį galvoti geriau, ar prasčiau?“
Mokinys šįsyk tvirčiau atsakė, kad jo žinia tikrai nėra gera.
„Taigi, tu man nori papasakoti, kas skatina galvoti apie kitą žmogų blogiau, nors nesi tikras, kad tai tiesa, o ne išmonė?“ – perklausė Sokratas ir uždavė dar vieną klausimą: „Ar aš asmeniškai turėsiu kokios nors naudos iš naujienos, kurią tu nori papasakoti? Gal tai perspėjimas apie galimą grėsmę, kurios galėčiau išvengti?“
Mokinys vėl trumpam susimąstė ir atsakė: „Tiesą pasakius, ne.“
Tada Sokratas gūžtelėjo pečiais ir pasakė: „Jei tu nori perduoti man žinią, kuri galbūt nėra teisinga, nėra gera ir nėra naudinga, tai kam man tokios žinios reikia. Geriau jau nieko nesakyk.“
Psichologo ir direktoriaus pokalbis
Verslininkas, vadovaujantis didelei kompanijai, nusprendė atsipalaiduoti ir išėjo į mišką grybauti. Ilgai vaikštinėjo. Pradžioje džiūgavo miško ramybe, paskui suprato, kad pasiklydo, o mobilusis telefonas išsikrovė. Stengėsi nesijaudinti ir nuosekliai ėjo pasirinkta kryptimi. Po kurio laiko pateko į laukymę, kurioje atsisėdo pailsėti. Galvodamas, ką toliau daryti, išgirdo kažką ateinant. Tai buvo dar vienas grybautojas su pintu krepšiu.
Verslininkas labai apsidžiaugė, pasilabino ir paklausė: „Gal galite man pasakyti, kur aš atsidūriau? Kur aš dabar esu?“
Grybautojas įdėmiai nužvelgė verslininką ir atsakė: „Esate miške, laukymėje, čia netoli yra upelis. Jūs sėdite ant pušies kelmo.“
Paklydęs verslininkas ironiškai nusišypsojo ir paklausė: „Spėju, esate psichologas – konsultantas?“
Grybautojas nustebęs nusišypsojo: „Taip, kaip jūs išsiaiškinote mano profesiją?“
Verslininkas paaiškino: „Visa tai, ką jūs pasakėte, puikiai žinojau ir pats. Jūsų atsakymas formaliai teisingas, tačiau kartu jis visiškai man nepadeda. Išklausęs jį, taip pat, kaip ir iki jo, nežinau, kaip atrasti kelią iš miško.“
Psichologas supratingai palingavo galvą, paskui kiek pagalvojo ir paklausė: „Drįstu spėti, kad esate stambios kompanijos vadovas?“
Dabar jau verslininkas nustebo: „Kaip atspėjote?“
Psichologas paaiškino: „Puikiai pats matote, kur dabar esate ir vis vien negalite suprasti, ką toliau turėtumėte daryti. Jūs užduodate klausimą, į kurį pats puikiai žinote atsakymą. Jūs nežinote, kuria kryptimi turite judėti toliau, tačiau apie tai neklausiate, nes nenorite pripažinti, kad kažko pats nežinote. Šiaip jau po jūsų klausimo ir mano atsakymo esate lygiai toje pačioje neaiškioje situacijoje, kurioje buvote iki tol. Tik dabar dėmesį perkėlėte nuo savo problemos prie mano elgesio, bandote atskleisti mano klaidą, taip stengdamasis parodyti savo pranašumą prieš kitus.“
Apie pagalbininkus
Žmogus, patiriantis psichologinių sunkumų, labai dažnai tampa panašus į žmogų, kuris ilgą laiką stovi ant vienos kojos. Po kurio laiko kojos raumenys nuo perkrovos pradeda skaudėti, vos sekasi išlaikyti pusiausvyrą.
Paskui pradeda skaudėti ne tik koją, bet ir visą kūną. Skausmas tampa nepakeliamas, žmogus ieško pagalbos. Aplinkiniai bando jam visaip padėti.
Kuris nors pradeda masažuoti skaudamą koją.
Kitas, pasitelkęs visas žinomas technikas, bando masažuoti sprandą.
Trečias – matydamas, kad stovintis tuoj praras pusiausvyrą, pasiūlo ranką atsiremti.
Atsiranda žmonių, kurie pataria rankomis atsiremti į grindis, idant būtų lengviau stovėti.
Vienas iš pagalbininkų netgi sugalvoja paguosti, teigdamas, jog stovėti ant vienos kojos yra kur kas geriau nei apskritai neturėti kojų.
Na, o dar vienas gudrus patarėjas pasiūlo bandyti pasijusti spyruokle, esą jei pavyks deramai įsijausti, tai praeis ir skausmas.
Vienas praeivis išmintingai palinguoja galvą ir sako: „Rytas išmintingesnis už vakarą.“
Pagaliau prie kenčiančiojo prieina žmogus, kuris paklausia: „O kodėl tu stovi ant vienos kojos? Ištiesink kitą koją ir atsistok ir ant jos. Juk tu turi dvi kojas.“
Iš knygos „Mozaika“
