Paskutiniame pasakojime cikle apie talentingus režisierius, kurių kūriniai tapo svarbiais propagandiniais įrankiais, pristatome gruzinų režisierių ir scenaristą Michailą Čiaurelį (Mikheil Chiaureli). Skirtingai nuo D. Grifito, S. Eizenšteino ar L. Ryfenštal, šio gruzino pavardė toli gražu ne visada patenka į talentingiausių XX amžiaus režisierių sąrašą. Šiandien kur kas geriau žinoma jo dukra aktorė Sofika Čiaureli ar sūnėnas režisierius G. Danelija, tačiau XX a. vidury M. Čiaureli buvo neabejotinai žinomiausias režisierius Sovietų Sąjungoje. Iš karto po II Pasaulinio karo sukurta režisieriaus trilogija „Priesaika“, „Berlyno žlugimas“ ir „Nepamirštamieji 1919“ – yra sunkiai pranokstamas vado kulto kūrimo kinematografinėmis priemonėmis pavyzdys. Galima net teigti, kad jo sukurtas Stalino superherojaus įvaizdis vis labiau populiarėja šių laikų Rusijoje.

Mylimiausias Josifo Stalino režisierius Michailas Čiaurelis buvo jo tautietis ir vienas iš retų žmonių, kuriuos diktatorius mėgdavo kviesti į svečius ne darbiniais klausimais. Michailas, kaip tvirtino amžininkai, buvo labai bendraujantis žmogus, mokantis pasakoti linksmas istorijas ir puikiai atliekantis gruziniškas dainas. Neretai joms pritardavo ir pats Stalinas. Visgi svarbiausias M Čiaureli talentas buvo – gebėjimas kurti ties fentezi žanro riba laviruojančias herojines kino juostas, kuriose svarbūs istoriniai įvykiai buvo pateikiami tiksliai taip, kaip juos norėjo matyti diktatorius.
Ar tai reiškia, kad M. Čiaureli tebuvo aklas „šeimininko“ valios vykdytojas? Jei būtų tik taip, šio režisieriaus filmai nebūtų tokie įtaigūs ir padarę tokios įtakos. Panašu, kad jis buvo tikrai talentingas kūrėjas, kuris buvo įtikėjęs Stalinu ir šį savo tikėjimą bandė išreikšti kino kalba. Viename iš ano meto interviu režisierius teigia, kad papasakoti apie Staliną labai sudėtinga ir, kurdamas savo filmus, jis neturėjo į ką atsiremti, nes niekas nebuvo sugebėjęs perteikti Tautų vado akių šilumos, žavingos šypsenos, subtilaus humoro, gebėjimo trumpai perteikti reikalo esmę, visą didingumą, kuris paradoksaliai neatsiejamas nuo paprastumo.

Beje, net ir po visų „Stalino kulto“ demaskavimų, kai režisieriaus karjeros žvaigždė jau buvo nusileidusi, jis sukūrė originalų animacinį filmą „Kaip pelės katiną laidojo“. Tai buvo akivaizdi alegorija, ką jis mano apie visus Stalino kritikus, labai išdrąsėjusius ir „praregėjusius“ po jo mirties.

Michailas Čiaureli gimė Tbilisyje, čia užaugo, mokėsi ir būtent su šiuo miestu yra susijęs visas jo gyvenimas. Išskyrus tą tarpą, kai jam teko darbuotis „Mosfilme“, kuriant trilogiją apie Staliną. Michailas baigė Tbilisio dailės ir skulptūros mokyklą ir pirmasis jo darbas, skirtas įamžinti bolševikus didvyrius, susijęs ne su kinu, bet su skulptūra. Jis sukūrė pirmąjį Gruzijoje paminklą Leninui.
Ilgainiui nuo skulptūros perėjo į režisūrą, taip pat atliko kelis vaidmenis kino filmuose, bet jie neatnešė jam didesnio žinomumo. Kine jis debiutavo 1928 m. niekuo neišsiskiriančiu filmu „Kornetas Strešmonas“. Tuo metu jau buvo pradėjęs kopti karjeros laiptais Gruzijos kino filmų studijoje. Ilgainiui tapo jos direktoriumi.

Galbūt M. Čiaureli taip ir būtų likęs lokalia įžymybe, jei ne artimesnė pažintis su Stalinu ir labai aiškiai suformuluotas užsakymas – reikia kinematografo kalba sukurti herojišką Stalino portretą. Nors po laimėto karo prieš nacistus Stalino autoritetas buvo stiprus, tačiau vis vien kildavo kalbų, kad toli gražu ne valstybės vadovo genialumas nulėmė teigiamą karo baigtį, kad maršalo Žukovo ir jo bendražygių nuopelnai kur kas didesni. Pagaliau, juk ne Stalinas, bet Žukovas triumfališkai įžengė į Berlyną. Taip pat Staliną, panašu, vis neramino klausimas, apie jo santykius su Leninu ir tai, kaip ten iš tiesų nutiko, kad būtent Stalinas tapo Lenino įpėdiniu.

Priesaika

M. Čiaureli ėmėsi darbo ir jau 1946 m. buvo sukurtas filmas „Priesaika“. Pirmiausia teko atrasti aktorių, kuris galėtų suvaidinti Staliną. Buvo pasirinktas fotografiniu panašumu į Staliną atkreipęs dėmesį aktorius M. Gelovani. Taip pat buvo reikalingas scenarijus, nors dera pripažinti, kad režisierius M. Čiaureli turėjo labai savitą stilių ir jam labai svarbus simbolizmas. Jis kūrė istorinį filmą, tačiau jį mažai domino realūs istoriniai įvykiai, pasakojimą jis konstravo iš aiškią hierarchiją turinčių simbolių, todėl jam nebuvo labai svarbu, kad, kritiškai analizuojant, kai kurios filmo scenos yra siurrealistinės. Svarbiausia, kad jos įtaigios ir sugeba perteikti norimą žinią.

Tai nebuvo tiesioginis pasakojimas apie Staliną. Visai M. Čiaurelio trilogijai būdinga tai, kad Stalinas tarsi nėra pagrindinis pasakojamos istorijos herojus, tačiau niekam nekyla klausimų, kad svarbiausias. Jis yra tarsi aukščiau istorijos, jis ne tiek dalyvauja istoriniuose įvykiuose, kiek juos kuria ir įprasmina.

„Priesaikos“ veiksmas prasideda 1924 m., kai Rusijos gilumoje užkietėjęs revoliucionierius yra užpuolamas „baltųjų“. Jis prieš mirtį perduoda laišką žmonai, prašydamas, kad ši būtinai nugabentų laišką į Maskvą Leninui, nes laiške pasakojama apie tai, kaip „buožės“ kankina paprastus žmones visoje Rusijoje. Žygis į Maskvą prasideda, prie moters prisijungia įvairių tautybių bendrakeleiviai, ir keliauninkai tampa sovietinių respublikų, keliaujančių į Maskvą pasiekti teisingumo ir būti apgintiems, simboliu.

Deja, Maskvoje paaiškėja, kad visai neseniai Leninas mirė, tačiau moteris susitinka ir kalbasi su Stalinu. Dar vienas jų pokalbis vyksta dramatiško filmo pabaigoje, kur ji dėkoja Stalinui visų sovietinių žmonių vardu. Dėkoja, nepaisant to, kad jos vienas sūnus žuvo prie Staliningrado, bet pati mirtis nėra svarbi, svarbiausia, kad jis kovėsi už Tėvynę ir Staliną.

Paprastų žmonių ryšys ir ištikimybė Stalinui yra vienas iš filmo sluoksnių. Ne mažiau svarbus yra ir kitas – Stalino santykis su komunistų partija ir jo vadovavimas visai valstybei. Kaip jau minėjome, M. Čiaureli nelabai rūpinasi filmo vaizdų istoriniu autentiškumu. Todėl atsiranda įspūdinga scena, kai visuotiniame partijos susirinkime, vykstančiame jau po Lenino mirties, Stalinas prisiekia tęsti Lenino pradėtą kelią ir vadovauti Sovietų Sąjungoje. Staiga veiksmas perkeliamas į Raudonąją aikštę, kur centre stovi Stalinas, sakantis priesaiką, o aplink tūkstančiai žmonių garsiai prisiekia negailėti gyvybės už Tėvynę ir Staliną.

Dar vienas siurrealistinis filmo epizodas – Stalinas išeina į keistai tuščia Raudonąją aikštę ir pamato kelis darbininkus, kurie negali pataisyti sugedusio traktoriaus. Visagalis Vadas eina prie jų, sumurma po nosimi, kad „veikiausiai kaltos žvakės“, lengvu judesiu prisiliečia prie traktoriaus ir šis jau veikia. Dar po akimirkos Stalinas sėdi traktoriaus kabinoje ir regi ateitį, kai tūkstančiai traktorių ars žemę. Tai akivaizdi industrializacijos programa, kuri parodoma tiek kaip užduotis, tiek kaip paties Stalino išpranašautas kelias.
Apskritai Stalinas šiame filme veikiau primena ne žmogų, bet dievybę. Jis nesensta, sugeba numatyti ateitį, išspręsti bet kokią problemą
Filmas labai patiko Stalinui, o tai reiškia, kad privalėjo patikti visiems kritikams ir apžvalgininkams. Filmo kūrėjai gavo itin prestižinę Stalino premiją, kurios nominantus atrinkdavo pats vadas. Beje, Venecijos tarptautiniame kino festivalyje M. Čiaureli filmas taip pat iškovojo pirmąjį prizą. Tik menas ir jokios politikos? Patys kino kritikai pripažino, kad tai pirmiausia pagarbos išraiška valstybei, kuri herojiškai kovojo Pasauliniame kare.

Berlyno žlugimas

Tikėtina, kad filmas būtų pastatytas anksčiau nei 1949 m., bet režisierius nusprendė apsidrausti. Buvo parašyti net aštuoni skirtingi kino filmo scenarijai ir Stalinas pats pasirinko, kuris turi tapti kino filmo pagrindu.

Filmas aprėpia laikotarpį nuo 1941 iki 1945 metų. Veiksmas prasideda prieš pat karą, kai šaltkalvis Aleksejus Ivanovas už ypatingus profesinius nuopelnus gauna galimybę susitikti su pačiu Stalinu. Jie kalbasi apie buitinius dalykus. Šis pokalbis tarsi herojaus „gimdymas“, o Stalinas yra tarsi demiurgas, kuris kuria pasaulį ir visus įvykius. Netrukus prasideda karas ir Aleksejus savanoriu išeina į frontą. Žiūrovai keliauja su juo per visą karą iki pat raudonos vėliavos suplėvesavimo virš Reichstago.

Tačiau ir vėl tikrasis herojus sėdi Kremliuje. Beje, pabrėžtinai vienišas, akcentuojant, kad visus sprendimus priima pats, o visi kiti tik statistai. Pas jį į kabinetą keliauja susirūpinę generolai, tas pats maršalas Žukovas, o Stalinas visiems duoda aiškius nurodymus, ką daryti, jog karas būtų laimėtas. Jis kuria istoriją ir tai paryškinama per medžių sodinimą sode. Epizodas, regis, visiškai iškrenta iš siužeto logikos, tačiau jis labai svarbus kaip simbolis. Tokiais atvejais Čiaureli nedvejodamas rinkdavosi simbolizmą, o ne realizmą.

Viso filmo kulminacija yra finalinė scena, kai Stalinas baltu lėktuvu skrenda į Potsdamą, kur tariasi valstybių nugalėtojų vadovai. Jis apsirengęs balta uniforma ir atrodo kaip mitologinė dievybė, kuri nusileidžia iš dangaus. Minios trykšta entuziazmu. Jam ploja paprasti vokiečiai, kurie yra dėkingi už išvadavimą.

Filme svarbiausia buvo aiškiai ir įtaigiai perduoti žinią, kad Stalinas, o ne kas kitas, laimėjo karą. Visi kiti tebuvo figūros didžiojo Išminčiaus rankose. Kaip pastebi kino kritikai, Stalino mitologizacija šiame filme dar stipresnė nei „Priesaikoje“. Dėl to paaukojama ir dalis pasakojimo logikos. Nepaisant to, pats Stalinas buvo sužavėtas. Kūrėjai vėl džiaugėsi Stalino premijomis. Bet kuris M. Čiaureli vertinimas, pareiškimas įgavo ypatingą svorį. Tai buvo režisieriaus karjeros viršūnė.

Nepamirštamieji 1919-ieji

Po dviejų filmų sėkmės režisierius Čiaureli labai išdrąsėjo. Jis jau nebematė reikalo derinti kiekvieną scenarijaus detalę. Buvo įsitikinęs, kad jau visiškai suprato, ko Stalinas nori. Dar vienas dalykas – jei ankstesnius savo filmus režisierius bandė kurti santykinai taupiai, tai dabar nusprendė sukurti vieną brangiausių to meto filmų. Akivaizdu, kad niekas nedrįso jam sakyti „ne“.
Šįsyk Čiaureli vaizduoja kiek ankstesnį laikotarpį, 1919 metų pavasarį. Tai buvo pats Pilietinio karo įkarštis, kai „baltieji“ atkakliai puolė. Petrograde kilo panika, jog niekas negali sustabdyti agresoriaus. Didysis vadas Vladimiras Leninas žino atsakymą – padėti gali tik Stalinas, jo drąsa, energija ir išmintis. Iš tiesų, Stalinas imasi gelbėtojo vaidmens ir puikiai su juo susitvarko. Filmo siužetas visiškai atitiko stalinistinio Trumpo komunistų partijos istorijos kurso turinį.

Svarbiausia ir vėl buvo parodyti, kad Leninas ir Stalinas dirba išvien ir jie abu yra ypatingi vadai. Filmas buvo parodytas 1952 m. ir, ar gali būti kitaip, sukėlė kritikų liaupsių bangą. Tiesa, kai kurie kritikai, regis, paskubėjo vadinti filmą „šedevru“, nes pats Stalinas šįsyk nebuvo patenkintas. Bent jau Stalino premijos trečiąsyk filmo kūrybinė grupė negavo.
Panašu, kad Stalinui nepatiko ne kokia nors turinio detalė, bet tai, kaip jis pats buvo pavaizduotas. Teigiama, kad jis jau iki šio filmo buvo dėl kažko supykęs ant aktoriaus M. Gelovani ir dabar šio aktoriaus vaidyba Staliną erzino. Nieko keisto, kad daugiau M. Gelovani Stalino nebevaidino net ir pas kitus režisierius.

Karjeros saulėlydis

Gyvenimo pabaigoje Stalinas darėsi vis labiau suirzęs ir įtarus. M. Čiaurelis nedrįso jam siūlyti dar kokį nors kino projektą, nors pats tokių planų, regis, turėjo. Jis išliko tas režisierius, kurio nuomonė labai daug ką reiškė. Jis ir toliau draugiškai bendravo su Stalinu.

1953 m. kovo 3-ioji ir Stalino mirtis viską pakeitė. M. Čiaureliui tai buvo stiprus smūgis. Tiesa, atsirado dar viena galimybė kine įamžinti Staliną. Tai buvo padaryta visos režisierių grupės (kuriai priklausė ir Čiaureli) darbe „Didysis atsisveikinimas“.

M. Čiaureli grįžo į Tbilisį ir čia būdamas sulaukė žinių apie N. Chruščiovo kritiką. Pastarasis savo garsiojoje „asmenybės kultą“ pasmerkiančioje kalboje užsiminė ir apie M. Čiaurelio filmus bei tą Stalino įvaizdį, kuris čia buvo pateikiamas. Natūralu, kad netrukus išdrąsėjo ir kiti gruzinų režisieriaus kritikai.

M. Čiaureli pareiškė, kad daugiau nebesiruošia kurti naujų kino filmų ir dabar susitelks ties pedagoginiu darbu bei animaciniais kūriniais, tačiau po kelių metų neiškentė ir pastatė jautrią alegoriją „Otario našlė“. Filmas netapo labai populiarus, tačiau jis tikrai vertas dėmesio ir dar kartą įrodė, kad M. Čiaureli buvo talentingas režisierius, sugebantis įtaigiai, jautriai pasakoti ne tik apie Staliną ir komunizmą.

Gruzinų režisierius mirė Tbilisyje 1974 m., pragyvenęs Staliną daugiau nei dvidešimčia metų.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *