1912 m. balandžio 24 d. Ivoškiuose, Joniškio rajone, gimė Marcė Katiliūtė – būsima grafikė, tapytoja, knygų iliustratorė.

1925 m. miršta Marcės mama, ją auginti apsiėmė giliai tikinti močiutė Julijona Varnaitė-Čepulevičienė. Mergaitė nuolat jautėsi vieniša, tačiau tuo pačiu vis stiprėjo polinkis menui. Tėvas tuo tarpu vedė antrą kartą ir labai sunkiai kūrėsi Vaizgučių kaime, Laimužės vienkiemyje. Baigusi keturias klases Joniškyje, M. Katiliūtė pasipriešinino tėvo troškimui ūkininkauti ir jau 1928 metų rugsėjo mėnesį pradėjo mokytis Kaune: iš pradžių „Saulės“, vėliau „Aušros“ gimnazijoje. Kartu rengėsi mokytis Kauno meno mokykloje. 1929–1935 m. Kauno meno mokykloje studijavo grafiką, o nuo ketvirtojo kurso – dar ir tapybą. 14929 metų sausio mėnesį jau Meno mokyklos studentė dienoraštyje rašė: „Tai nepaprasta šviesi kibirkštėlė sužibo mano tamsiame gyvenime. Pasiekta mano svajonė. Prasideda naujas man pasaulis ir naujas gyvenimas“. Kaip pasakojo istorikas J. Brazauskas, stropi studentė mokėsi su didžiausiu užsidegimu. Ypač vertino Kajetono Sklėriaus pamokas. Tačiau būsimos dailininkės pripažinimas atėjo ne iš karto. Pirmoji premija jai buvo paskirta 1930 metais už taikomosios kompozicijos darbus. Dar 1931 metais dienoraštyje M. Katiliūtė prisipažino: „ Aš turiu būti demoniška pilna ta žodžio prasme. Turiu savo vienintelį tikslą ir jam paaukoju savo kūryboje gyvenimą ir save, ir į tai įdėsiu visas savo tvirtos valios galias. Aš nepasiduosiu jokiam meilės svaiguliui. Aš pasieksiu tą, ko trokštu“.

Dailininkė vertėsi labai sunkiai, pripažinimo taip pat nesulaukė, ir 1936 m. jai buvo pasiūlyti mokytojauti Palangoje. Čia dailininkė pradėjo kurti grafikos darbus Paryžiaus pasaulinei meno parodai. Pajūryje jai patiko tik gamta, bet ir ši atsibodo vėlų rudenį ir žiemą. Kūrėja tolo nuo menininkų visuomenės Kaune.

1937 metų sausio 1 dieną M. Katiliūtė buvo atleista iš Palangos progimnazijos, o sausio 15 dieną gavo meno kūrinių konservatorės darbą Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje Kaune (dabar – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno muziejus). Bet kūrybai jėgų jau neužteko, nors stengėsi jai atsiduoti visa, kad ir būdama prastos sveikatos. Balandžio 1 dieną M. Katiliūtė atsisakė tarnybos muziejuje.Balandžio 5 d. gyvybės siūlas nutrūko. Jautrios sielos menininkė savo valia pasitraukė iš gyvenimo, nesulaukusi nė 25 metų. Šiandien sunku pasakyti, kas nulėmė tokį desperatišką jos žingsnį: valdžios sprendimas neskirti stipendijos studijoms Prancūzijoje, skeptiškas visuomenės požiūris į moteris menininkes ar nelaiminga meilė. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.

„Aš jaučiu tik vieną troškimą – dirbti ir gyventi tik tam. Jokie gyvenimo malonumai ir smagumai manęs nevilioja. Jeigu man likimas neleistų pasiekti to, taip kilnaus švento meno, aš būčiau apvilta savo giliausio troškimo, kuris pasiėmė mane sau auka“, – savo dienoraštyje apie meilę menui rašė Marcė Katiliūtė. Spaudžiama užgriuvusių finansinių problemų 1936 m. rudenį Marcė įsidarbino Palangos progimnazijoje. Čia ji pradėjo kurti grafikos darbus Paryžiaus pasaulinei meno parodai. Po pusmečio, atleista iš darbo, Marcė gavo meno kūrinių konservatorės vietą Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje. Balandžio 1 dieną, nutarusi grįžti prie laisvos menininkės gyvenimo būdo, ji atsisakė tarnybos muziejuje. Aplinkinių nesuprasta, sistemos sužlugdyta, pervargusi, atsidavusi kūrybai iki išsekimo – Marcė Katiliūtė palūžo ir pasitraukė iš gyvenimo. Dailininkė taip ir nesužinojo, kad pasaulinėje meno parodoje Paryžiuje jos grafikos darbai pelnė aukso medalį (1937 m.). Tragišką jaunos merginos mirtį apgaubė įvairūs gandai. Trumpai blykstelėjusi Lietuvos padangėje, Marcė Katiliūtė (1912-1937 m.) paliko ryškų pėdsaką šalies dailės istorijoje.

Paliko apie 500 darbų: lino raižinių, eskizų, piešinių, paveikslų. Sukūrė iliustracijų knygoms: V. Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, Petro Cvirkos „Napalys bailys“ (1936 m.), Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ (1936 m.) ir kt. Vertingiausi kūriniai: lino raižiniai „Motina“ (1935 m.), „Ties medžiu“, „Urtė“ (1936 m.), „Bulves skuta“, „Autoportretas“ ir kt. Autorės darbai saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Apie dailininkės kūrybą ir gyvenimą išleistos knygos: „M. Katiliūtė: reprodukcijų rinkinys“ (1957), A. Mikėnaitė monografija „Marcė Katiliūtė“ (1963), J. Brazausko monografija „Dailininkė Marcė Katiliūtė“ (2006). 2017 metais pasirodė antras pastarojo autoriaus leidinys, skirtas dailininkei M. Katiliūtei – „Trumpas žydėjimas“.

 

 

Comments are closed.