„Nematomos Mamos“

Kalbėdami apie priklausomybes, daugiausia dėmesio skiriame patiems sergantiesiems ir jų sunkumams – ligoms, skurdui, prastai gyvenimo kokybei. Tačiau priklausomybių kankinamo asmens šeima dažnai kenčia ne ką mažiau ar netgi daugiau už patį sergantįjį.

„Pirkdama sau maisto negaliu nustoti galvojusi, kur jis, ar jis turi ką valgyti, ar nebadauja – ir tada staiga pati nebenoriu valgyti, nebegaliu…“; „Kai jis dingsta, man pradeda rodytis, kad gatvėse jį matau – net jei visada tai būna kitas žmogus…“ – tai priklausomų asmenų motinų žodžiai, kuriuos girdime itin retai.

Nes tiesiog jų, mamų, nematome. Šiais metais priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenė „Aš esu“  skatina atsisukti būtent į jas – išgirsti, ką motinos sako, atkreipti visuomenės dėmesį į jų sunkumus ir į tai, kad joms taip pat būtina rimta psichologinė ir dvasinė pagalba.

Bendruomenės „Aš esu“ ir jų bičiulių iniciatyva „Vaidilos“ teatre Vilniuje  per motinos dieną buvo surengtas šventinis labdaros koncertas „Laiškai mamai“, kuris skirtas būtent nematomoms (priklausomų asmenų) mamoms. Koncertavo gerai žinomi Lietuvos muzikantai, buvo skaitomi laiškų fragmentai ir renkamos lėšos specialistams, kurie padeda priklausomų asmenų mamoms grįžti į visavertį gyvenimą, „atrasti“ save.  Paramos koncerte „Laiškai mamai“ surinktos lėšos skiriamos „Aš Esu bendruomenės“ vykdomoms artimųjų paramos programoms ir sveikstančiųjų psichologinei, dvasinei bei socialinei pagalbai.

Ši bendruomenė, kurios tikslas padėti ne tik priklausomiems asmenims, bet ir jų artimiesiems, buvo įkurta prieš dešimt metų ir, švęsdama dešimtmetį, nusprendė jį skirti būtent mamoms.

Taipogi, bendruomenė paskelbė Laiško Mamai iniciatyvą, ragindama priklausomus asmenis rašyti laiškus savo mamoms, kurias sirgdami privertė patirti labai daug skausmo. Gauti laiškai talpinami nematomos.lt tinklapyje. 

Nematomos priklausomų  žmonių mamos, kenčiančios tylomis,  išgyvenančios vidinius pragarus, dažnai neturinčios kam pasiguosti  ir pasidalinti savuoju beviltiškumu. Priklausomybė artimoje aplinkoje sugriauna jų viltis pilnaverčiai gyventi, ramiai miegoti ir  saugiai jaustis. Jų niekas nepasveikina su Mamos diena, jos laukia bent laiško iš savųjų. – teigia projekto organizatoriai.

Laiškai Mamai

Sunku pradėti rašyti. Iškart pagalvoju apie taisyklingą laiško formą ar kaip nuosekliai pradėti dėstyti savo mintis. Kažkaip kvaila. Vis dėl to šis laiškas skirtas Tau – mama. Žodis mama dažnai siejamas su meile, begaliniu rūpesčiu ir besąlygišku atleidimu. O man, mama, kyla pyktis. Pykstu dėl to, kad mes dar nekalbėjome. Juk galvodamas apie mamą mintimis iškart tampu vaiku, visas situacijas vertinu vaiko akimis. O Tu, mama, kalbi su manimi kaip su suaugusiu vyru, bet tuo pačiu nori pasivyti tas vaikystės akimirkas, kada man Tavęs trūko. O ar norėjai kada nors iš tikrųjų sužinoti kas buvo skaudu, kokias klaidas padarei mūsų (Tavo vaikų) atžvilgiu?

(…) ryškiai pamenu jausmą. Jausmą, kai noriu būti nerūpestingu vaiku, o Tu reikalauji būti stipriu ir suaugusiu. Kodėl, mama?

Nenupasakosiu tikslių situacijų – juk tai buvo taip seniai, bet ryškiai pamenu jausmą. Jausmą, kai noriu būti nerūpestingu vaiku, o Tu reikalauji būti stipriu ir suaugusiu. Kodėl, mama? Ar aš nenusipelniau supratingumo ir šilumos? Juk sako, kad gimus vaikui, mama apdovanojama tuo ypatingu motinystės jausmu. Ar nepajautei to ryšio mano atžvilgiu? O gal nesupratai kaip reikia reikšti savo meilę? Tiek klausimų… Skaudu tai, kad dabar prisimenant vaikystę mintyse piešiu vaizdą, kai Tu nepagrįstai mane muši, rėki ant manęs, kai susipyksti su tėvu, o vėliau neteisingai skiri bausmę. Pykstu, labai pykstu!

Žinai, mama, aš turėjau daug draugų! Jiems buvo įdomu su manimi, jiems patiko su manimi žaisti. Ech… Ir vėl kyla pyktis, mama! Kodėl draudei eiti į kiemą su draugais, nors tam nebuvo priežasčių?! Juk žinai, kaip mėgau žaisti kieme. O čia artėja savaitgalis, tėtis ir vėl važiuos į kaimą, pas senelį! Pas senelį taip buvo smagu! Jis maitino gyvulius, leisdavo šėlti su draugais, aš ten buvau vaiku! Ir aš, kupinas džiaugsmo ir vilties, ateidavau pas Tave prašyti važiuoti į kaimą su tėčiu, o Tu, mama, kartais ir vėl sakei NE! Liūdna, pikta…

Kiek daug norėčiau Tau pasakyti, bet ar yra prasmė? Tikriausiai Tu taip niekada ir nesuprasi, kad mus skaudinai, bet ačiū už sunkią patirtį. Šiandien esu stiprus, sparčiai einu į priekį. Turiu puikią, mylinčią šeimą. Mano vaikams Tu esi močiutė. Rūpestinga ir mylinti močiutė! Ačiū už tai, kad šiandien myli savo anūkus. Tegul mano vaikystė lieka tarp mūsų, gal ateis ta diena, kai suprasime vienas kitą. Šiandien daryk tai ką moki – dalinkis meile su anūkais. Lai anūkai didžiuojasi, kad turi močiutę, o aš džiaugsiuos jų laime.

♦♦

Labai Tave myliu. Nors neprisimenu, ar esu Tau kada tai pasakiusi. Nemoku. Nemokėjau. Dar tik mokausi. Mokausi nebijoti sakyti, ką jaučiu.

Žinai, jaučiu, kad ir Tu mane labai myli. Tu buvai ir esi mano gyvenime kiekvieną dieną. Kartais nenoriu Tau skambinti, kartais pamirštu. Bet Tu visada esi. Gal dėl to leidžiu sau tai: pamiršti, nenorėti, nes esu tikrą Tavo būvimu. Net neįsivaizduoju kitokio gyvenimo. Tu mane išlepinai. Visada jaučiuosi saugi dėl visko, kas susiję su tavimi: nepalikai, neatstūmei, kai klaidžiojau, klydau, džiaugeisi kiekviena šviesesne akimirka. Mylėjai ir myli pykdama ir gailėdama, liūdna ir džiugi.

Tu, mama, rodei savo pavyzdžiu, kad svarbiausia namuose yra mama, kad ji yra šeimos centras. Niekas iš mūsų nebuvom apleisti, nepavalgę, neaprengti. Aš mačiau, kad ant Tavo pečių buvo visi didžiausi rūpesčiai. Tu nepalūžai. Aš irgi tikėjausi tokia būti. Ir buvau, kol galėjau. Tikiuosi, dar būsiu.

Tu nepalūžai. Aš irgi tikėjausi tokia būti. Ir buvau, kol galėjau. Tikiuosi, dar būsiu.

Iš Tavęs išmokau nesmerkti ir nebausti vaikų už nesėkmes, blogus pažymius, nes Tu niekada nesmerkei. Už tai esu tau labi dėkinga. Niekada bebijojau pasisakyti, kad gavau blogesnį pažymį. Net, kai griuvo visas mano gyvenimas, neatstūmei, nenusisukai. Tu man visada kartojai, kad namuose vietos ir duonos užteks. Ir aš savo vaikams atiduočiau viską, ką turiu. Kad tik imtų.

Nežinau, mama, ar sugebėsiu Tau išsakyti kada nors, ką čia rašau. Labai to norėčiau ir tikiuosi to.

Nežinau, mama, ar sugebėsiu Tau išsakyti kada nors, ką čia rašau. Labai to norėčiau ir tikiuosi to. Kol kas rašau tau šį laišką ir man gera. Labai norėčiau daugiau niekada Tavęs neskaudinti, labiau Tave suprasti, vertinti, dažniau dėkoti. Labai norėčiau dažnai Tau kartoti, kad tave myliu. Labai bijau kada nors pasigailėti, kad laiku to nepadariau. Ačiū tau, mama, už viską. Ačiū už gyvenimą, už namus. Myliu Tave. Labai.

♦♦♦

Žinai, buvo laikas, kai galvojau, kad niekada Tau neatleisiu.
Buvo laikas, kai maniau, kad Tu man niekada neatleisi.
Buvo laikas, kai aš norėjau tavęs atsižadėti, kaip ir Tu manęs.

Ir atėjo laikas, kai supratau, ką reiškia besąlyginė meilė.
Tas begalinis geranoriškumas, visą gyvenimą einantis iš Tavęs suformavo mano vertybes, jas, gyvenant iš naujo, turėjau susigrąžinti, sugrįžti prie prigimtinio troškimo – meilės troškimo.

Jeigu Tu sugebėjai spinduliuoti meilę visą mano gyvenimą, tai kokia meilė sklinda iš Dievo?

Juk visi to norim, visiems mums reikia meilės, be to nėra prasmės.
Įsivaizduok, mama, jeigu Tu sugebėjai spinduliuoti meilę visą mano gyvenimą, tai kokia meilė sklinda iš Dievo?

Tu ne kartą sakei: niekas nevyksta be reikalo, viskas turi prasmę. Ir šiandien aš tuo labai tikiu.
Tikiu, kad mano, Tavo, mūsų šeimos kančios gali mus suvienyti, sustiprinti mūsų ryšį.
Juk jeigu ne tos ašaros šalia Tavęs, jeigu ne ta beprotybė, kažin ar būčiau atsivėręs tai Dievo meilei ir meilei artimui.
Man siaubingai liūdna, kad šis kelias užtruko per ilgai, norėčiau Tau sugroti tai, kaip man skaudu vien pagalvojus ką tau teko iškęsti, nes šiems jausmams žodyne nėra žodžių, o Dievas man davė kitą kalbą – muziką.

Tik po 28-erių metų supratau, kad Tavo akys rudos, ir kad Tu visad buvai be galo nuolankus žmogus.


Tik po 28-erių metų supratau, kad Tavo akys rudos, ir kad Tu visad buvai be galo nuolankus žmogus. Ir kaip aš to nemačiau? Per savo puikybę. Eikim kartu į dienos šviesą, nes labai tikiu, kad Dievas mums numatęs daug gražių dalykų.
Kas žino, ką dar Jis sugalvos
.

Daugiau laiškų rasite https://nematomos.lt/

Paremti „Aš esu“ bendruomenę galite:

skambučiu ar SMS 1454 – auka 5 eurai.
pervesdami auką į SEB banke esančią sąskaitą: LT13 7044 0600 0764 9090

Apie bendruomenę: http://asesubendruomene.lt

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *