Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 1

– Pasikalbėkime apie meilę, – kažkada paprašė mano dukrytė. Tuo metu tai buvo aktuali tema mūsų šeimoje, nes kažkuri gavo gražesnę suknelę, o kitam teko sutvarkyti visą (taip – VISĄ) kambarį. Ar tik ne dėl to, kad vieną myli labiau, o kito visai nemyli?

– Įsivaizduok, kad turi tris skirtingų spalvų A4 lapus – vieną žalsvai melsvą, kitą ryškiai geltoną, o trečią rožinį. Kuris iš jų didžiausias, – tuomet paklausiau savo dukters. Ji nusijuokė.

– Aš imsiu geltoną, – tarė ir nubėgo žaisti.

Žinoma, kad meilė daug daugiau nei spalvotas lapas. Ir kitą kartą, kai mano dukra paaugs, į tą patį klausimą galbūt nebus taip lengva atsakyti.

Taigi pasikalbėkime apie meilę, o tiksliau – apie tai, kur ji prasideda. Pasikalbėkime apie mylinčius tėvus ir mylimus vaikus, o dar tiksliau – apie ankstyvąjį motinos ir kūdikio ryšį kaip pagrindinę sąlygą tam, kad žmogus užaugtų sveikas, galintis bendrauti, dirbti, kurti – gyventi prasmingą gyvenimą. Pasikalbėkime apie tai, ką sako vienas garsiausių vaikų gydytojų ir psichoanalitikų Donaldas Woodsas Winnicottas: kad nėra tokio dalyko kaip kūdikis. Yra tik Kūdikis ir Motina.

Pradėkime nuo to, kad Mauglis yra pasaka. Tai nėra labai sunku suprasti tiems, kurie bent kartą matė gyvą kūdikį. Jie aiškiai žino, jog mažam vaikui būtina turėti ką nors, kas duotų valgyti, nupraustų, aprengtų, kad jis nemirtų iš bado, šalčio ar infekcijų dėl nešvaros. Žinoma, tai labai svarbu. Bet ne tik tai. Labai svarbu ir tai, kokiu būdu mama ar kitas kūdikiu besirūpinantis žmogus šiuos gyvybiškai būtinus dalykus jam teikia.

Įsivaizduokime kūdikį, kuriam išalkus, jį paima mama, priglaudžia prie krūtinės, leidžia jam rankutėmis tyrinėti savo kūną, pačiam susirasti šiltą krūtį, žįsti ir žvelgti motinai į akis. Taip pat įsivaizduokime vaikų namus, kuriuose auklė (greičiausiai gera moteris) kas tris valandas atneša buteliuką pašildyto pieno, paguldo kūdikį ant šono, parėmusi pagalve į burną įkiša čiulptuką ir nueina prie kitų vaikų. Abu kūdikiai gavo tinkamo maisto – mineralų, baltymų ir vitaminų – šiuolaikiniai mišinėliai tikrai labai puikūs tuo atžvilgiu. Bet turbūt vienas iš šių vaikų gavo žymiai daugiau.

Arba įsivaizduokime, kaip mama prausia savo vaiką – kaip atsargiai nurengia, paguldo šiltoje aplinkoje, švelniai masažuoja, kad atsipalaiduotų, kaip šypsosi ir kalbina, kaip alkūne patikrina vandenį, ar ne per karštas, kaip po truputį į vonelę įleidžia jo kojeles ir tik paskui nugarytę, kad jis neišsigąstų, kaip sūpuoja ir glosto prausdama. Kiek laiko tam skiria ir kokį malonumą jaučia ne tik kūdikis, bet ir mama, kuri rūpinasi savo vaiku.

Turint labai lakią fantaziją, galima įsivaizduoti, kad visus šiuos vaiko poreikius savotišku būdu galėtų patenkinti ir vilkė, tuo labiau kad vilkės pienas iš tiesų artimiausias moters pieno sudėčiai, o vilkiukai nevaikšto purvini. Galbūt šaltis trukdytų labiausiai, bet tuomet galėtume tarti, kad veiksmas vyksta džiunglėse, kur nuolat šilta. Vis dėlto neįmanoma net įsivaizduoti, jog taip užaugintas vaikas galėtų gyventi visuomenėje su kitais žmonėmis – mylėti, kurti šeimą, dirbti. Ir visai lengva suprasti, kad vaikas, kuriuo rūpinosi, maitino, prausė mylinti motina, bei vaikas, kurį augino valstybės pasamdytos auklės, gyvenime jausis skirtingai. Kodėl taip yra?

Neseniai gimusio kūdikio nervų sistema nėra pilnai susiformavusi, nes neturi mielino – apsauginio nervinių ląstelių apvalkalo. Todėl kūdikis dar daug ko nesuvokia, negali koordinuotai judėti, pavyzdžiui, bėgioti ar laipioti medžiais, negali kalbėti ir suprasti, kas jam sakoma. Be to, impulsai, kurie kyla viename nerviniame taške, išplinta į visą sistemą. Taigi, ką tik gimęs kūdikis tam tikra prasme visas tampa tuo, ką jaučia viena ar kita jo kūno dalis. Sakykime, jis valgo – burna paima spenelį, šiltas pienas renkasi jo burnoje, liežuvis jaučia saldumą, o nurijus atsiranda sotumas, tai įsivaizduokime, kaip šis malonumas išplinta į visą jo kūną, rankas, kojas, pirštų galiukus. Valgymas kūdikiui yra tikra orgija. Galbūt panašiai jis jaučiasi ir tada, kai mama švelniai glosto jo nugarytę. Deja, tai taip pat tinka ir ne tokiems maloniems pojūčiams, pavyzdžiui, žarnyno spazmas gali tapti visa apimančiu skausmu. O tai, ką jaučia išsigandęs kūdikis, sveikiems suaugusiems sunku net įsivaizduoti.

Ką veikia kūdikio motina tuo metu, kai jį ištinka tokie gyvenimo išbandymai? Paprastai mamai yra malonu maitinti kūdikį, jį prausti, glostyti. Taip pat ji gali jausti baimę, liūdesį ar nerimą, nelygu, dėl ko jos kūdikis tuo metu verkia. Pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais motina, jei ji neserga depresija ar kita sunkia psichikos liga ir turi galimybę būti su savo vaiku, jaučia jį taip empatiškai, kad gali visiškai prisitaikyti prie jo poreikių. Tuo metu ji gyvena ne savo, o kūdikio gyvenimą. Skirtumas tik tas, kad ji neįkrenta į transą iš malonumo ar į nepakeliamą neviltį iš skausmo. Ji suaugusi, jos nervų sistema moka susidoroti su įvairiais ją užplūstančiais pojūčiais ir jausmais. Kadangi pradžioje motina ir kūdikis yra ne tik toje pačioje fizinėje, bet ir psichinėje realybėje, tarp jų vyksta mainai – vaikas atiduoda jai savo dar nesuvokiamus katarsius, o motina juos priima, sutvarko ir grąžina vaikui tai, ką jis jau gali pakelti.

Galbūt tai skamba sudėtingai, bet realybėje tai paprasti dalykai. Pavyzdžiui, kūdikis verkia, nes prisidarė ir dėl to jam drėgna, šalta, o gal net skauda. Mama žino, kad jis pavalgęs ir pamiegojęs, todėl ji paima savo vaiką ant rankų ir sako: „Manau, suprantu, kas tau neduoda ramybės. Eime, aš tave nuprausiu ir vėl viskas bus gerai.“ Ši situacija normaliai mamai nekelia nei siaubo, nei baimės, ji lengvai nuspėja, kas atsitiko ir su tuo gali ramiai susitvarkyti. Be to, ji kalba su kūdikiu. Tai kartojasi diena iš dienos ir ilgainiui kūdikis perima motinos ramybę, jam nebėra taip baisu, jis žino, kas bus tada, kai jis pasituštins – mama jį paims, nupraus, paglostys – bus labai gerai.

Arba įsivaizduokime vyresnį vaiką, kuris susapnavo sapną apie raganą ir naktį ima garsiai verkti. Mama ateina iki jo, tačiau vaikas dar pilnai nepabudęs ir galvoja, jog atėjusioji yra ta susapnuotoji ragana, todėl jis neleidžia mamai net prisiartinti. Ką daro mama? Paprastai ji negalvoja, kad iš tiesų yra ragana, todėl gali suėsti vaiką ir nepabėga savęs išsigandusi. Ne, ji ramiai palaukia, kol vaikas pilnai atsibus, tada jį apkabina ir paguodžia.

Kūdikiui Motina yra visas pasaulis visai ne perkeltine prasme. Mama yra Kūdikio realybė, tiek fizinė, tiek psichologinė. Tai, kokiais tapome, labai priklauso nuo to, kokiu žvilgsniu į mus žiūrėjo mūsų mama, nes visi mes pirmiausia save pamatėme mamos akyse. Pakankamai gera motina nėra paprastas veidrodis. Ji supranta, kad jos kūdikiui liūdna, džiugu ar skauda dar tada, kai jis pats gali jausti tik visa apimančias iškrovas. Ji žino, kada kūdikis alkanas, pavargęs ar šlapias ir gali tinkamai tuo pasirūpinti dar tada, kai jam pačiam tai yra visiškai nesuvokiami dalykai. Mama geba matyti savo kūdikyje ir jau paaugusiame vaike jo besiskleidžiančią asmenybę, atspindėti, suprasti ir priimti. Kartu ji supranta, kad vaikas nėra jos nutapytas paveikslas, o greičiau gėlė, kurią ji augina ir jei motina yra atvira kiekvienam pražysiančios gėlės atspalviui, tarp jos ir vaiko susiformuos nepaprastas ryšys. Gera mama savo vaikui taps geru pasauliu, geru pagrindu, ant kurio jis toliau galės statyti savo gyvenimą.

Taigi sveikam vaiko vystymuisi vilkės neužteks, tam reikės geros mamos. Kur tokią rasti? Kaip tokia būti? Aišku, kad ji visai nėra panaši į sentimentalią saldžiai burkuojančią gražuolę „O, kaip aš dievinu vaikus!“ Greičiau ji yra visai paprasta, turbūt nepasidažiusi, gerai, jei plaukus spėjo išsiplauti, su keistomis dėmėmis nusėtais treningais, galbūt paskutines kelias naktis labai mažai miegojusi. Jei jos paklaustumėte, kas ji yra, turbūt ji negalėtų rišliai savęs apibūdinti. Bet užtai ji galėtų daug jums pasakyti apie savo kūdikį – kiek jis kakojo, ar jam skaudėjo pilvuką, kaip sekėsi valgyti, ir kad jis pats gražiausias vaikas, kurį ji yra mačiusi.

Kartais mamoms atrodo, kad besirūpindamos vaiku jos praranda save. Tai nėra tiesa. Nors pradžioje mamai tenka visą savo laiką skirti tik kūdikiui ir tuo metu ji nebegali būti mokslininkė, mokytoja, dailininkė ar teologė, jos asmenybė niekur nedingsta. Ji yra reali. Tai, kokiais žodžiais ji kalbins savo kūdikį, kaip jį laikys ant rankų, kokias knygeles skaitys, kokias savo vaiko savybes skatins, o kokias pristabdys, priklausomai nuo savo patirties, bus būdinga tik jai vienai. Dar daugiau – kiekvienas jos vaikas, būdamas visiškai unikalus, joje atskleis vis kitokias savybes. Ir jei ji turės ne vieną, o keletą vaikų, ji bus vis kitokia motina kiekvienam savo vaikui. Taip jos širdyje susiformuos vis kitokios spalvos meilė, skirta tik tam konkrečiam mylimam jos vaikui. Ši meilė ateity leis jam kurti ryšius su kitais žmonėmis tam tikras tik jam vienam būdingais bendravimo būdais, gebėjimu pasitikėti, suprasti, užjausti, mylėti.

Nuostabiausias dalykas turbūt yra tai, jog mamos puikiausiai gali padaryti visus šiuos iš pirmo žvilgsnio neįmanomus dalykus visiškai negalvodamos. Mamos nesvarsto, kodėl vieną vaiką reikia dažniau apkabinti, o kitą pagirti, kuriam į lėkštę įdėti daugiau pupelių, o kuriam mėsos. Dažniausiai mamos nesamprotauja, kodėl reikia keltis naktį, kai vaikas verkia, ir ką daryti, kai jis juokiasi. Mamos tiesiog myli ir joms tai geriausiai sekasi tuomet, kai jos negalvoja, neklauso tetulių bei kaimynių iš trečio aukšto patarimų, o pasikliauja savo širdimi ir nuojauta.

O tie, kurie apie motinos meilę bent truputį pagalvoja, gali neabejodami pasakyti, jog ne kas kita, o būtent ši motinos meilė vaikui ilgainiui tampa žmogaus asmenybės pagrindu. Kalbu ne apie sentimentus, o apie tikrą, apčiuopiamą, visokeriopą ryšį, kuriame yra supratimo, švelnumo, pasiaukojimo, bet taip pat savininkiškumo, netgi agresijos, beigi nuolankumo, galios ne mažiau nei kilnumo. Nekalbu apie įsivaizduojamą tobulą motiną. Ne! Kalbu apie pakankamai gerą, realią mamą, kuri daro paprastus darbus – maitina, skalbia, prausia, pavargsta, apkabina, pyksta, verkia, išklauso, bara, tiki, supranta, priima, kad ir kas benutiktų. Apie mamą, kuri kuria pasaulį.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *