Tęsiame tekstų ciklą „Atpažinti ir suprasti“. Gyvename informacinių karų ir propagandos klestėjimo laikais, kai itin svarbu ugdyti kritišką mąstymą bei gebėjimą atpažinti manipuliacijas. Turime vilties, kad ir šiuo atveju stiprybės galime pasisemti analizuodami istoriją. XX amžius neretai yra įvardijamas kaip propagandos epocha. Tikimės, kad pasakojimai tiek apie propagandistus, tiek apie tuos, kurie su jais kovojo, padės ir mums visiems mąstyti kritiškiau, stiprins imunitetą nuo manipuliacijų

Yra knygų, kurias reikia skaityti tikrai daugiau nei vieną kartą, ir kiekvieną kartą jos atsiskleidžia kitaip. Pavyzdžiui, Džordžo Orvelo šedevras „1984“.

Kai pirmą kartą skaičiau šią knygą, pribloškė toks įžvalgus, net gąsdinantis sovietinės totalitarinės tikrovės numatymas. Kai antrą skaičiau prabėgus dešimčiai metų, ji palietė širdį kaip nuostabus pasakojimas apie žmonių santykius, meilės žygdarbį ir jos trapumą. Kai šią knygą atsiverčiau trečią kartą, ketinau tik surasti kelias giliau į atmintį įsirėžusias detales, tačiau ji mane darkart, tačiau ir vėl netikėtai įtraukė ir pribloškė, nes supratau, kad prabėgus dešimtmečiams po sovietinės sistemos subyrėjimo, ji vis dar aprašo tikrovę, kurioje gyvename.

Jei norime geriau suprasti, kas vyksta pasaulyje, kuriame gyvename, skaitykime Džordžą Orvelą. Esu tvirtai įsitikinęs, kad ši knyga turėtų būti analizuojama jau vyresnėse klasėse. Ne tam, jog dar labiau įsibaugintume ir nuleistume rankas. Jei norime pokyčių, pirmiausia turime realistiškai įvertinti tikrovę, kurioje gyvenime. Jei norime būti atsparesni manipuliacijoms, pirmiausia turime perprasti, kai mumis bandoma manipuliuoti.

Artūras Bleras virsta Džordžu Orvelu

Pirmiausia įdėmiau pažvelkim į biografiją žmogaus, kurio knygos iki šiol vadinamos „skiepais nuo totalitarizmo“. Ir jau pirmas faktas, kurį atrandame – Džordžas Orvelas pats yra personažas, daugiau nei vien literatūrinis slapyvardis. Simboliška, kad šis slapyvardis, kurį sudaro angliška Šv. Jurgio vardo versija ir mėgstamiausios rašytojo upės pavadinimas, atsirado būtent 1933 m. Tada, kai Adolfas Hitleris įsitvirtino valdžioje ir jau oficialiu lygmeniu pradėtas skleisti nacistinis neapykantos virusas.

Kas buvo tas žmogus, kuris virto Džordžu Orvelu? Tai Erikas Artūras Bleras, gimęs 1905 m. Motiharije vietovėje, Bengalijos regione. Čia tarnavo jo tėtis. Tiesa, Bengalijoje Erikas gyveno tik metus, kol mama nenusprendė parvežti vaikų į Angliją. Tėvas prie šeimos prisijungė vėliau, kai baigėsi jo tarnybos kolonijoje sutartis. Anglijoje Erikas mokėsi prestižiniuose koledžuose ir atrodė, kad jo laukia šviesi akademiko ateitis, tačiau prasidėjo finansiniai sunkumai.

1921 m. Erikas Bleras įstojo į Indijos imperinę policiją, esančią Birmoje, dabartiniame Mianmare. Ši tarnyba tęsėsi net septynis metus. 1928 m. Erikas grįžo į Angliją ir susipyko su tėvais, dėl to, ką jam derėtų veikti toliau. Tėvai primygtinai ragino susirasti „žemišką“ profesiją, iš kurios galima būtų pragyventi, tačiau Erikas tegalvojo apie rašytojo darbą. Jis spontaniškai apsisprendė važiuoti į Paryžių ir ten bet kokia kaina siekti svajonės.

Paryžiuje Erikas už itin menkus honorarus rašė straipsnius, taip pat mokė norinčius mokytis anglų kalbos. Niekaip nesugebėjo sudurti galo su galu, dirbo kroviku, tapo benamiu klajokliu, kuris nusibastė iki Londono. Šį gyvenimo laikotarpį Erikas vėliau aprašė knygoje „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Beje, šiai knygai labai sunkiai sekėsi brautis per leidėjų filtrą ir ji buvo paskelbta tik 1933 m. Knygos autoriumi buvo įvardintas Džordžas Orvelas.

Jei Erikas Bleras buvo iš esmės apolitiškas, jį pirmiausia domino „mažasis pasaulis“, privatus žmogaus gyvenimas, tai Džordžas Orvelas iš karto įsijungė į kovą už teisingesnį pasaulį. Jis išvyko į Kataloniją ir įsijungė į Ispanijos pilietinį karą Respublikos pusėje.

Vėliau jis rašė: „Aš niekada netapau tikru socialistu, nes pabuvau Ispanijoje. Išvykau į ją kaip žurnalistas, tačiau po kelių dienų įstojau į respublikonų armiją. Kariavau beveik metus, kol kulka kliudė kaklą. Mane labai stipriai paveikė tai, ką išgyvenau Barselonoje, už linijos. Sužinojau, jog komunistai, tuo metu valdę Ispaniją, vykdė vidinę kovą prieš savo kairiojo sparno kritikus, priklausančius respublikonų judėjimui. Nutiko taip, kad kovojau „trockistų“ grupuotėje, todėl staiga susivokiau, jog esu sekamas komunistų. Buvau gaudomas policijos tik todėl, kad turėjau ne tos partijos kortelę. Tai visiškai atvėrė man akis. Svarbu nepamiršti, jog tuo metu komunizmas kentė stalinistinius valymus ir parodomuosius teismus Maskvoje – pagrindiniu priešu buvo laikomas ne tiek kapitalizmas, kiek Trockis ir kiti, atsisakę priimti stalinistines direktyvas.“ Katalonijoje Orvelas įsisąmonino, kokį vaidmenį šių laikų politikoje vaidina „priešo“ paieškos ir nuolatinis istorijos perdarymas, kad ši atitiktų dabartinius ideologinius interesus.

Barselonoje rašytojas buvo sužeistas fašistų snaiperio į kaklą ir, priverstas pasitraukti iš karinių veiksmų, nemažai laiko praleido ligoninėje. Kovos Ispanijoje patirtis sugulė į knygą „Katalonijos pagerbimas“.

Antrojo pasaulinio karo metu Džordžas Orvelas įsidarbino BBC radijuje ir tapo propagandinių laidų vedėju. Turėjo progos patirti, kaip, „dėl švento tikslo“, supaprastinama, „pagražinama“, selektyviai atrenkama informacija. Orvelas taip pat tapo ir savaitraščio The Observer korespondentu. Dar nepasibaigus karui, gimė pirmoji Orvelo knyga, skirta totalitarizmo kritikai – „Gyvulių ūkis“. Iki šiol ji išlieka populiariausia Orvelo knyga, kuri kartu buvo ir sovietinės santvarkos, imituojančios socializmą, alegorinis demaskavimas.

1949 m pasirodė dar viena labai svarbi rašytojo knyga – „1984“. Ją Orvelas parašė būdamas Škotijoje, kur bandė gydytis nuo vis labiau kankinančios tuberkuliozės. Deja, jau po metų liga jį nugalėjo ir baigėsi Eriko Blero bei Drordžo Orvelo žemiškoji kelionė.

Natūralu, kad Sovietų Sąjungoje Orvelas buvo įrašytas į draudžiamų autorių sąrašą. Tačiau ir Vakaruose jis tapo iš tiesų labai populiarus tik po 1968 m. socialinių neramumų ir maištų, kai sustiprėjo ir išpopuliarėjo socialinė kritika bei antiutopijos žanras. Beje, pats Erikas Bleras teigė, kad būtų laimingas, jei jo „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ būtų pamirštos. Tai reikštų, kad jose išdėstyta aštri kritika jau nėra aktuali. Deja, matome priešingą tendenciją ir šiandien Džordžas Orvelas vadinamas vienu įžvalgiausių šiuolaikinės visuomenės kritikų.

Per visą XX a. sunku atrasti geresnį socialinį kritiką. Jis nebando primesti atsakymų, neagituoja už kurią nors ideologiją, bet paprasčiausiai itin taikliai aprašo išnaudojimo ir manipuliavimo fenomenus. Nors jo knygos apie Kataloniją, darbininkų situaciją XX a. pirmos pusės Londone ar Paryžiuje yra tarsi nustumtos į antrą planą, tačiau tikrai rekomenduoju skirti laiko ir joms.

Būtų neteisinga atpasakoti Orvelo kūrinių turinį, nes sugadintume malonumą tiems, kurie vis dar nesiryžo jų perskaityti. Tad bandysiu trumpai pristatyti tik kelis svarbius motyvus, kurie išlieka ne mažiau aktualūs nei tada, kai šie kūriniai buvo parašyti.

Lygūs ir lygesni

Orvelo apysaka „Gyvulių ūkis“ – tai tiesioginė kritika Spalio perversmui Rusijoje ir tam, kas vyko po jo. Primenu tai, nes kai kalbėjau apie Orvelą su studentais, įsitikinau, kad jau užaugo kartos, kuriems Vladimiro Lenino, Levo Trockio vardai nedaug ką reiškia, kaip ir prieš daugiau nei šimtą metų Rusijoje įvykusi epochinė transformacija.

Aišku, Orvelas yra talentingas rašytojas ir todėl jo pasakojimas nė kiek nepraranda aktualumo ir šiandien. „Gyvulių ūkyje“ atrandame modelį, kuris pasikartoja praktiškai kiekvienoje revoliucijoje. Net ir santykinai ramiais istorijos etapais galime atrasti stiprią valdžios pagundą manipuliuoti visuomene ir vadovautis principu, „kas galima Jupiteriui, to nevalia daryti jaučiui“.

Viename iš Anglijos ūkių gyvuliai sukilo prieš fermerį Džonsą. Kodėl būtent čia? Nes Džonsas vis menkiau rūpinosi gyvuliais, vis dažniau buvo girtas. Kita vertus, atsirado sukilimo lyderių – kiaulės. Viskas prasideda nuo vienos iš jų sapno-vizijos, vėliau visi gyvuliai ima ją įgyvendinti.

Įdomu, kad šioje nedidelėje apysakoje galima atrasti alegorinį Levo Trockio istorijos atpasakojimą (nepamirškime, kad Orvelas Katalonijoje buvo prisijungęs prie trockistų), tačiau esmė yra principo – „visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie lygesni“ – įsitvirtinimas. Orvelas puikiai parodo ir propagandistų vaidmenį – jie turi garsiai šaukti. Na, o jei neveikia triukšmas, galima panaudoti ir grubią jėgą.

Paradoksalu, bet, net praėjus daugiau nei šimtui metų po Spalio perversmo, nėra parašyta įtaigesnio, geriau esmę perteikiančio kūrinio nei „Gyvulių ūkis“. Nieko keisto, kad Šaltojo karo metu JAV Administracija nemažai investavo į tai, kad ši apysaka taptų kuo plačiau žinoma. Tiesa, oficialiai pralaužti SSSR cenzūros „sienos“ jai nepavyko iki Michailo Gorbačiovo laikų.

Vidinės cenzūros sistema

Nėra paprasta, bet įmanoma pašalinti mikrofonus ir kameras, fiksuojančias kiekvieną mūsų žingsnį, labai sudėtinga, bet įmanoma sukilti prieš totalitarinę, kvailinančią valdžią, priimti įstatymus, ginančius kiekvieno žmogaus orumą bei laisvę, tačiau sudėtingiausias šių laikų išbandymas yra „vidinio cenzoriaus“ įdiegimas. Manipuliatorius apsigyvena mūsų galvoje, kai patys pradedame pripažinti, kad du kart du yra tiek, kiek pasakys naują pasaulio „gelbėjimo“ strategiją testuojantys ideologai. Ilgainiui pradedame tikėti, kad pataikavimas ir yra laisvės bruožas.

XX amžiaus totalitariniai režimai buvo išskirtiniai tuo, kad jie nusprendė, jog svarbiausia revoliucija yra ne ekonominės, socialinės santvarkos keitimas, bet žmonių mąstymo transformacija.

„1984“ aprašomoje disutopijoje totalitarinei valdžiai nepakanka pašalinti ar sunaikinti disidentų. Svarbiausias tikslas – paversti juos sistemos entuziastais, priversti ne tik dalyvauti „neapykantos valandėlėse“, bet ir daryti tai entuziastingai. Režimas siekė pergalės ne tik prieš kūną, bet ir prieš sielą.

Kiekvienas žmogus turi savo baimių ir jos gali būti panaudotos kaip virvutės, už kurių tampoma lėlė. Kaip paversti šią lėlę visiškai paklusnia? Atimti orumo jausmą, taip pat bet kokią prasmę, – kad nebeliktų ne tik dėl ko gyventi, bet, svarbiausia, dėl ko mirti.

Orvelas vienas pirmųjų atkreipė dėmesį, kad vienas iš totalitarinio režimo įsitvirtinimo būdų – kalbos užvaldymas.

„1984“ aprašomoje Okeanijoje oficialia kalba buvo paskelbta naujakalbė, kuri ilgainiui turėjo visai išguiti norminę anglų kalbą. Naujakalbės tikslas ne tik primesti tam tikrą pasaulėžiūrą, bet kartu padaryti neįmanomais kitus mąstymo būdus.

Kaip rašo Orvelas: „Kai naujakalbė įsigalės ir senkalbė bus pamiršta, bet kokia eretiška mintis – kitaip tariant nukrypstanti nuo oficialios ideologijos – taps tiesiog neįmanoma, bent kiek ji priklauso nuo žodžių.“ Naujoji kalba įtvirtinama įvedant naujus žodžius, bet kur kas dažniau – naikinant nepageidaujamus senuosius ar bent jų įprastas reikšmes. Naujakalbės paskirtis – ne plėsti minties erdvę, o mažinti ją, ir tam tikslui tarnauja iki minimumo apribotas žodžių pasirinkimas.

Kitaip sakant, prisidengiant praktiškumo principu, raginimu priderinti kalbą prie šiuolaikinių technologijų reikalavimų, kalba „apvaloma“ nuo esą nereikalingų žodžių. Žmonės, negalėdami atrasti tinkamų žodžių tam, ką jautė, ką patyrė, buvo priversti pirmiausia nuspręsti, kad tai nereikšminga, tuo neturėtų būti apkraunamas bendravimas, o paskui apskritai nustojo reaguoti, pastebėti tai, kas nepatenka į naujakalbės akiratį.

Idant naujakalbė (ne tik Okeanijoje, bet ir šių laikų pasaulyje) įsitvirtintų, reikia bent kelių svarbių prielaidų. Pirmiausia, nuostatos, kad mes esame kur kas protingesni už mūsų protėvius, ir visa jų raštija, išmintis turi būti išversta į šių laikų kalbą, atmetant visa tai, ką suprasti reikalautų pastangų, adaptuojant viską prie pašėlusio šių dienų tempo. Praeitis įdomi nebent kaip antikvariatas, galimybė pasijuokti iš protėvių „tamsumo“. Mes juk viską žinome geriau, ar ne? Kai kažko nesuprantame, skaitydami praeities mąstytojus, nebandome įtempti jėgų, lavintis, bet veikiau konstatuojame, kad tai greičiausiai kokia nors kvailystė. Neverta mūsų dėmesio.

Antra, svarbu atpratinti žmones nuo kritiško mąstymo, gilinimosi į problemas. Tai nėra sunku atsiradus šiuolaikinėms technologijoms, kai žmogus užliejamas informacija. Šiandien populiariausia viešųjų ryšių specialistų reakcija, paaiškėjus informacijai, kuri kertasi su jų tikslais – tiek „prisotinti“ viešąją erdvę alternatyvios informacijos, jog žmonės galiausiai numotų ranka ir pareikštų, jog neįmanoma susigaudyti. Kaip kažkada rašė Gilbertas K. Čestertonas: „Jei norite paslėpti medžio lapą, išmintingiausia jį nunešti į mišką.“

Trečioji prielaida – viešosios nuomonės diktato įvedimas. Naujakalbė yra pristatoma kaip tai, kas madinga ir civilizuota. Jei jos nepriimame, tai esame keistuoliai, susilaukiame pašaipų, mus vadina „fanatikais“, „talibai“, „retrogradais“, „tolerastais“, „runkeliais“ ar „elitistais“. Vyraujanti sėkmės ideologija tvirtina, kad mums būtinas ne tiek savosios sąžinės, kiek visuomenės nuomonės lyderių pritarimas. Svarbu ne autentiškai būti, bet „kietai“ atrodyti. Jei „norime neatsilikti nuo gyvenimo“, turime priimti naujakalbę, Ji nauja, o visa, kas nauja, geriau nei sena.

Viename iš paskutinių interviu Orvelas tvirtino, kad „1984“ yra neabejotinai pagrindinė jo knyga, o save pristatė kaip politinį rašytoją. Jis teigė, kad jo tikslas – padėti žmonėms atrasti tuos manipuliacijos pavidalus, kuriuos bandoma primesti. Orvelas nebuvo naivus ir nemanė, kad pavojus žmogaus laisvei gali kilti tik Sovietų Sąjungoje, nacistinėje Vokietijoje, gyvulių užimtoje fermoje ar Okeanijoje. Jis labai kritiškai kalbėjo ir apie tai, kas vyksta Didžiojoje Britanijoje, buvo įsitikinęs, kad manipuliacijų problema glaudžiai susijusi su didėjančia socialine nelygybe.

Deja, Orvelo liga neleido jam pratęsti galingos totalitarizmo kritikos. Tačiau jis paliko svarbių kovos su „propagandos kultūra“ instrumentų – savo knygas. Jos neabejotinai stiprina pilietinį imunitetą. Tik vargu, ar vien to šiandien pakanka.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *