Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) seimas balsų dauguma priėmė dokumentą, kuris savo forma ir turiniu atitinka konstitucijos sampratą. Tikrasis dokumento pavadinimas „Valdymo įstatymas“ jau netrukus pačių amžininkų pagal jo priėmimo datą imtas vadinti Gegužės 3 d. konstitucija.

ATR Seimas susirinko dar 1788 m. spalio 6 d. Karalius Stanislovas Poniatovskis bandė įkvėpti susirinkusiuosius ir ragino kartu daryti didžius darbus stiprinant valstybę. Nors pats S. Poniatovskis į karaliaus sostą pateko remiamas Rusijos imperijos, tačiau nesiruošė būti klusniu statytiniu. Rusijos imperatorienė labai nusivylė sužinojusi apie ATR karaliaus reformas, nes buvo įsitikinusi, kad kur kas geriau įtaką daryti nereformuotai ATR.

Seime buvo sudaryta Deputacija (dabartine kalba, darbo grupė) valstybės valdymui reformuoti. Deputacijai vadovavo Kameneco vyskupas Adomas Krasinkis. Netrukus buvo suformuota dar viena Deputacija – dėl miestiečių pilietinių teisių. Jai vadovavo Poznanės vyskupas Antonis Okenckis. Prasidėjo svarbios diskusijos dėl valstybės pamatų. Jos padėjo Stanislovui Poniatovskiui paruošti naujo „Valdymo įstatymo“ projektą, kurį pats pavadino „gero piliečio svajone“.

Paskutinė konstitucijos projekto versija buvo tobulinama iki 1791 m. balandžio pabaigos, o gegužės 3 dieną Varšuvoje vyko galutinis svarstymas ir balsavimas. Mieste tvyrojo įtampa. Dvidešimt tūkstančių žmonių (tam laikotarpiui – nelabai regėtas dalykas) išėjo į gatves protestuoti prieš Konstitucijos pamatų griovimą. Kaip rodo mokslininkų dokumentai, protestus skatino ir Rusija. Audringa diskusija Seime tęsėsi septynias valandas. Nepaisant Kališo atstovo Jano Sucharževskio protesto, kuris grasino nužudyti vienintelį sūnų, jeigu Konstitucija bus priimta, 110 seimo narių pritarė projektui, 72 buvo prieš.

Gegužės 3 dienos konstituciją sudaro įvadas ir 11 straipsnių. Sudėtinė Konstitucijos dalis yra ir 1791 m. spalio 20 d. Seimo priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“.

Pirmasis Konstitucijos straipsnis teigė, jog viešpataujanti religija yra Romos katalikų, kuriai paliekamos visos teisės ir privilegijos. Kitiems tikėjimams buvo užtikrinta laisvė, tačiau draudžiama pereiti iš katalikybės į kurį nors kitą tikėjimą. Šis straipsnis sankcionavo ne tiek dvasininkų luomo išskirtinę padėtį, kiek įteisino Lietuvos-Lenkijos visuomenėje po Liublino unijos susiklosčiusią gyvensenos tradiciją.

Antrojo straipsnio įvadinėje dalyje pabrėžiama bajorų luomo pirmenybė visuomenėje, tačiau kokių nors papildomų ypatingų teisių ir privilegijų jam nėra suteikiama. Pamatinėmis bajorų teisėmis yra pripažįstamos asmens neliečiamumo teisė, arba lot. neminem captivabimus nisi iure victum, bei kilnojamojo ir nekilnojamojo turto teisė. Taip pat deklaruojama visų bajorų lygybė, siekiant pareigybių ir tarnaujant savo valstybei.

Trečiasis straipsnis į konstitucijos tekstą įtraukė įstatymą „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“. Miestiečiams buvo garantuota asmens neliečiamumo teisė, išskyrus bankrotininkus ir sučiuptus nusikaltimo vietoje. Miestiečiai įgijo teisę eiti administracines ir teismo pareigas, taip pat siekti karinių laipsnių.

Bajorų seimas į savo sudėtį turėjo priimti 24 taip vadinamus miestų įgaliotinius. Miestiečiams atsivėrė plačios galimybės turtėti. Šie nuostatai buvo vis stiprėjančios vidutiniųjų bajorų ir miestų atstovų sąjungos išraiška. Be to, bajorai aiškiai ėmė suvokti, jog pajamų šaltinis yra nebe palivarkiniame ūkyje, bet miesto gyvenime.

Labai svarbios problemos buvo aptariamos ketvirtajame straipsnyje. Valstiečiai buvo priimti krašto valdymo globon, tačiau ši deklaracija nenumatė jokios institucijos, galėjusios teisėtai reguliuoti valstiečių ir valstybės santykius.

Straipsnis numatė suteikti asmens laisvę, arba išlaisvinimo iš baudžiavos galimybę, tačiau tik tiems valstiečiams, kurie norėjo įsikurti Respublikoje, arba bėgliams, ketinantiems į ją sugrįžti. Pastaroji nuostata labai nepatiko imperatorei Jekaterinai II, nes galėjo paskatinti Rusijos valstiečius, ypač gyvenančius pasienio zonoje, bėgti į kaimyninę Lenkiją ir Lietuvą.

Penktojo straipsnio įvade atsispindi tautos suverenumo koncepcija. Aptariant valdžių padalijimo principą, pirmą kartą Europoje teisinį pavidalą įgavo Šarlio Monteskje idėja, kad įstatymų leidimas turi būti atskirtas nuo vykdomosios valdžios ir nuo teismo.

Pagal šeštąjį straipsnį leisti įstatymus turėjo Seimas, susidedantis iš atstovų rūmų ir senatorių rūmų. Atstovai buvo renkami dvejiems metams, bet jų mandatai galiojo ligi kitų rinkimų. Atstovų rūmus sudarė 204 atstovai, išrinkti seimeliuose, tarp jų – 24 naujieji miestų įgaliotiniai. Atstovai jau turėjo būti ne seimelių, bet visos tautos reprezentantai.

Senatą sudarė vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai, iš viso – 132 asmenys. Pirmininkauti senatui turėjo karalius. Tačiau įstatymų leidybos procese monarcho galios buvo ribotos.

Seimo nariai turėjo rinktis Varšuvoje arba Gardine ir posėdžiauti 70–100 dienų, išskyrus šventines dienas. Ypatingais atvejais Seimas turėjo susirinkti į nepaprastąjį posėdį. Buvo panaikinta „liberum veto“ teisė. Įstatymų leidžiamosios valdžios reforma buvo svarbiausias Gegužės 3 d. konstitucijos darbas, ja buvo kuriami valstybės parlamentarizmo pradai.

Vykdomojoje valdžioje sustiprėjo karaliaus statusas. Pirmiausia, buvo panaikinti karaliaus rinkimai. Stanislovo Poniatovskio sostas tapo paveldimu, bet valdovas neturėjo sūnaus ir, antra, užimdamas sostą jis buvo prisiekęs laisvos elekcijos principui. Taigi ligi gyvenimo pabaigos Stanislovas Poniatovskis turėjo likti elekciniu monarchu.

Tačiau konstitucijos kūrėjai, atsižvelgdami į šią situaciją, numatė išimtį, pagal kurią būsimuoju karaliumi turėjo būti paskirtas Saksonijos princas Frydrichas Augustas (1750–1827 m.), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Augusto III anūkas. Jis palaikė tradicinius ryšius su Respublika ir mokėjo lenkų kalbą. Tai buvo kompromisas, turėjęs apraminti skirtingų Seimo politinių grupuočių aistras. Be to, Saksonijos elektorius turėjo vienturtę dukterį, kuri būtų tapusi Lenkijos infante.

Tvarkyti valstybės reikalus valdovui turėjo padėti Įstatymų sargyba. Į ją įėjo karalius, primas, penki ministrai, du sekretoriai ir, be balso teisės, seimo maršalka bei pilnametis sosto įpėdinis. Kiekvieną Įstatymų sargybos išleistą aktą turėjo pasirašyti karalius. Tokiu būdu jis, neatsakydamas už pasirašytus dokumentus, tapo vykdomosios valdžios galva. Ši vykdomosios valdžios koncepcija buvo artima Anglijos monarchijos ar JAV prezidentūros tradicijai.

Svarbiausiomis vietinės administracijos institucijomis tapo civilinės-karinės tvarkos komisijos, sudarytos vaivadijose dvejų metų laikotarpiui. Jų sudėtin įėjo seimeliuose išrinkti komisarai. Komisijos ėmė keisti merdinčią seniūno instituciją ir tapo naujai suvoktos administravimo sistemos idėjos išraiška.

Valstybė turėjo būti padalinta į tris teismines provincijas: Mažosios Lenkijos, Didžiosios Lenkijos ir Lietuvos. Tačiau iškilę išorės pavojai nutraukė pradėtus darbus.

Gegužės Konstitucija šiandien minima kaip įrodymas, kad Vidurio Europa toli gražu nebuvo vien Vakarų Europos mėgdžiotoja. ATR, o ne kuri kita valstybė, pirmoji paskelbė tikrai modernią Konstituciją. Deja, ilgą laiką Lietuvos istoriografijoje vyravo A. Šapokos pateikta negatyvi Konstitucijos interpretacija. Jis tvirtino, kad ši Konstitucija panaikino Lietuvos savarankiškumo likučius, nes joje neminimas Lietuvos vardas. Tačiau vėlesni istorikai sukritikavo tokią interpretaciją, pateikdami daug įrodymų, kad Konstitucija buvo labai svarbi Lietuvai ir niekaip nesumenkino jos teritorijoje gyvenančių žmonių teisių.

Deja, Rusijos imperatorei pavyko suburti Targovicos konfederaciją, kuri pasiekė, kad jau 1792 m. Gegužės Konstitucija buvo panaikinta.

Viršelyje panaudotas Jano Matejko paveikslo „Gegužės 3-osios konstitucija“ fragmentas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *