Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 1

Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.

(ištrauka iš Kazio Binkio eilėraščio ,,Vėjavaikis“)

Man visada norisi tekstus pradėti eilėraščio eilutėmis. Būtent poezija dažniausiai pasufleruoja temas būsimiems tekstams. Štai paprašyta parašyti apie nepriklausomos Lietuvos pirmųjų metų kultūrinį gyvenimą ėmiau klaidžioti po tarpukario literatūrą: nuo Jono Aisčio iki keturvėjininkų, nuo Vinco Mykolaičio-Putino iki Jurgio Savickio ir t. t. Esu įpratusi šalies laikotarpius ar skirtingas kultūras apžvelgti būtent per literatūros prizmę. Vytautas Kavolis savo studijoje ,,Žmogus istorijoje“ yra rašęs, kad menininkai tarpukariu reiškėsi arba norėdami išskleisti savo individualizmą, arba išsiskirti iš minios maištu ir naujovėmis. Ir nors man labiau prie širdies Jono Aisčio eilėraščių subjekto asmeniški išgyvenimai, matyt, šįkart buvo tokia nuotaika, kad ilgėliau palinkau prie maištininko Kazio Binkio tekstų. Bėgdama akimis per ,,Vėjavaikio“ eilutes susimąsčiau: o kuo iš tikrųjų gyveno laisvos Lietuvos jaunuomenė, apie ką kalbėdavosi, kaip linksminosi, kur vakarais eidavo?

Braižykla apie 1927 m. / KTU archyvo nuotrauka

Šokiai ir kitos pramogos

Pradėjau nuo pačios pradžios – 1918 metų publikacijų spaudoje. ,,Ateityje“ buvo įprasta dalintis įvairiomis naujienomis iš Lietuvos mokyklų gyvenimo. Jaunuoliai ar juos stebintys asmenys pasakojo, kaip mokyklose rengia įvairius renginius, vadintus vakarėliais. Kartais vieni kitus kritikuodavo. Pavyzdžiui, pirmųjų nepriklausomybės metų kovo numeryje anoniminis autorius, pasivadinęs ,,Neartistas“, kritikavo vienos Kauno mokyklos bendrabutyje vykusį vakarėlį, kurio metu vaidinta, deklamuota ir šokta. Autoriaus nuomone, ,,moksleiviai rengdami panašius vakarėlius padeda trūso ir sugaišta laiko. Ar eina tai sveikaton moksleivių mokymuisi? Artizmas ir mokslas – nepigiai suderinami dalykai. Turbūt ir ,,Saulės“ bendrabučio artistams ir artistėms šis vakarėlis bus kainavęs po vieną – kitą dvejetukę. Jei taip, tai vėlyk tuščia jo to artizmo!“

O greta Kauniečiu save pavadinęs autorius dalinasi apie šokius: ,,Kaunas. Dėl moksleivių šokių. ,,Ateities“ 1 Nr. š. m. draugas Lažietis kaip ir didžiuodamasis pasipasakoja pasauliui, kad Vilniaus gimnazijoje įvesta šokių pamokos, ir mano, kad tokios brangenybės niekur daugiau nesą. Matyt, vilniškiai draugai tolimi nuo ,,kultūros“, jeigu net toks ,,kultūros“ atributas kaip šokis reikia jiems kalti specijaliai įtaisytose pamokose. Mūsų kauniškiai draugai tai kas kita! Jie ir be jokių šokių pamokų įsivedė tradiciją kas šeštadienio vakarą po kelias valandas tos ,,kultūros“ papraktikuot! Taip kad sostinė dirba, bet ir provincija anaiptol neapsileidžia“. Įdomu, kokius šokius omeny turi 1918 metų ,,Ateities“ autorius Kaunietis, tačiau tarpukario laikotarpiu šokiai tikrai tapo pagrindiniu jaunimo džiaugsmo atributu. Ir ne bet kokie, o modernūs!

Naujai įsikūrusio Lietuvos universiteto (dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto) studentija bei Lietuvos miestų moksleivija greitai ėmė dairytis po Europą ir perėmė ten vyravusias madas. Viena jų – skandalingi modernieji šokiai (tango, fokstrotas ir kt.). Jie greitai paplito jaunimo susirinkimuose, tačiau vyresnioji karta į juos žvelgė itin prieštaringai. Pirmiausiai, apie šių šokių žalą oficialiai pasisakė Lietuvos vyskupai (,,Lietuvos arkivyskupo ir vyskupų ganytojiškas laiškas tikintiesiems apie pavojus dorovei“ 1928 02 08). Jų laiške teigiama, kad šiuose šokiuose yra per daug nepadoraus kūniško artumo. Su tuo sutiko ir daugelis tikinčiųjų organizacijų vadų – ypač kovingai nusiteikęs buvo filosofas, ateitininkų lyderis Stasys Šalkauskis, šia tema organizavęs pokalbius su jaunimu ir rašęs straipsnius. Šokiais bodėjosi ir skautų organizacijos lyderiai, taip pat ne tik katalikai, bet ir laisvesnių pažiūrų visuomenės veikėjai pasisakė prieš moderniuosius šokius. Nepaisant to, buvo ir tokių, kurie šiuose šokiuose nematė nieko blogo. Spaudoje įsiplieskė įdomios ir karštos polemikos, tačiau studentai ir moksleiviai toliau šoko. Ateitininkų organizacijoje veikė šokių prižiūrėjimas – vyresnieji ateitininkai stebėdavo jaunimo pasibuvimus. Kęstučio Skrupskelio knygoje ,,Ateities draugai“ ši šokių situacija aprašoma itin išsamiai. Knygos autorius atradęs Onos Dovydaitytės – Malko liudijimą, kad, pavyzdžiui, Pranas Dovydaitis, šokti ,,nemokėjęs ir šokių nesugebėdavęs atskirti. Todėl studentų pobūviuose jis buvo mėgiamas, nes, šokant tango ar fokstrotą, jam būdavo aiškinama, kad tai polka“.

Be viso šito jaunimas mielai rinkosi vakarus leisti kine. Tarpukariu Lietuvoje itin intensyviai statyti kino teatrai. Juose daugiausiai Amerikos ir Vokietijos filmų. Kino teatro repertuarai nebuvo kruopščiai atrenkami, o filmai – atsakingai verčiami. Buvo rodoma tai, kas atsitiktinai randama. Nepaisant to, tarp jų pasitaikydavo filmų su pasaulio kino legendomis. Kultūrinėje spaudoje imta bandyti filmus aptarinėti, recenzuoti, jie turėjo įtakos ir literatūrai. Visgi lietuviškam kinui leisti šaknis kultūroje buvo sudėtinga. Pirmieji vaidybiniai filmai nėra išlikę, tačiau dėmesio susilaukė ir iki šiandienos išliko dailininko Stasio Ušinsko animacinis filmas „Storulio sapnas“ (1938).

Lietuvos studentų ateitininkų Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktuvių minėjimas 1928 m. vasario 16 d. / Wikipedia.org nuotrauka

Kultūrinis aktyvumas

Tarpukario jaunuomenė ne tik smagiai džiaugėsi savo jaunyste, tačiau ir studijavo, dalyvavo draugijose, organizacijų veiklose, aktyviai veikė kultūriniame gyvenime. Lietuvos universitete veikė net 29 korporacijos, kurios rūpinosi studentų moksliniu tobulėjimu, tačiau joms rūpėjo ir politiniai bei tautiniai klausimai. Jaunuomenė organizavo viešus renginius, salionus, diskusijas, paskaitas. Patys domėjosi, skaitė, dalinosi savo kūryba, ją aptarinėjo.

Antano Smetonos autoritarinės valdžios metais jaunimo veikla buvo pristabdyta – prezidentas stebėjo jaunimo organizacijas, kai kurių jų veiklą draudė. Itin didelės Antano Smetonos nemalonės susilaukė ateitininkų organizacija. Jos veikla buvo uždrausta, todėl jaunuoliai ėmėsi veikti slapta. Organizacijos vadai rengė net slaptas išvykas – Gamtos draugo ekspedicijas – kuriose turėję kalbėti apie gamtą ir ją tyrinėti, ateitininkai visgi imdavosi bendrauti pilietinėmis, kultūrinėmis bei tikėjimo temomis. Kai valdžia išaiškindavo, kad jaunuolis dalyvauja ateitininkų veikloje, jam grėsdavo bausmės, būdavo išmetamas iš mokyklos ir t. t.

Veikė ir kitokio pobūdžio kultūriniai judėjimai, siekiantys ir šokiruoti, išjudinti visuomenę, tačiau atsiliepdavo ir į kultūrinį rūpestį. Literatūroje vyravo keletas srovių, tačiau jaunatvišką maištą ir norą veikti iš esmės kitaip atspindėjo avangardas, kurį prie Lietuvos kultūrinio lauko priartino ,,Keturių vėjų“ veikla. Šios avangardistinės grupės įkūrėjas Kazys Binkis rengė avangardinio rašymo mokyklą, kurioje kūrybinis procesas veikė kaip tarpusavio diskusija. Vėliau atsirado ir žurnalas, kuriame keturvėjininkai drąsiai kritikuodavo kitus autorius, užsiėmė provokacijomis (buvo spausdinami to meto literatūrinių autoritetų nekrologai ir pan.) Svarbus reiškinys keturvėjininkų žurnale buvo straipsnis ,,Didelis skandalas“, kuriame avangardistų grupė apkaltino simbolistų autorės Onos Pleirytės-Puidienės (Vaidilutės) rinkinį ,,Kada rauda siela“ plagiatu. Po žurnalo užsipuolimo šį įvykį ėmė tirti teismas, buvo pasitelkti literatūros tyrėjai (Maironis, Čiurlionienė) ir išaiškintas plagiatas. Keturių vėjų kritikai išaiškino apie 10 plagiatų ir iškėlė Lietuvos kultūroje originalios kūrybos vertę, kritikos pareigą atpažinti nesąžiningų kūrėjų raišką.

Ko tikisi autoritetai?

Jaunuolius ne tik stebėjo ir auklėjo, bet ir daug vilčių į juos dėjo tarpukario inteligentija. Lietuvos universiteto profesoriai ir dėstytojai prisijungdavo prie korporacijų veiklų, patys telkdavo draugijas. Leidiniuose dažnai pasirodydavo tekstai, skatinantys jaunimą puoselėti savo jaunatvišką veržlumą ir idealų siekimą, analizuojamas jaunimo gyvenimas ir psichologija.

Jau minėtas filosofas Stasys Šalkauskis jaunuolius ne tik barė, bet ir įkvėpė. Dėmesio verta jo paskaita apie jaunus žmones ,,Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“, skaityta studentams ateitininkams 1938 metais, vėliau išleista knygele ir atsakingai skaitoma. Jaunystės laiką autorius giria: ,,Jaunatvė yra natūralus gyvosios dvasios amžius. Jai šita dangaus dovana ateina be jokių pastangų. Ji turi tik nusitverti šito dvasinio gyvenimo keltuvo ir su jo pagalba pasileisti kylamąja gyvenimo linkme. Jaunatvė turi savo nuotaiką, polinkius, pomėgius, savo veikseną, logiką, žodžiu tariant, savo dvasią. Jaunatvė yra gyva, pilna idealizmo; lengvai užsidega, giliai jaučia, jautriai reaguoja; yra judri ir energinga; mėgsta, kas yra nauja, nepaprasta; užjaučia svetimus vargus, yra linkusi į pasiaukojimą; turi subtilų dorinį jausmą ir gražių dalykų pamėgimą. Trumpai tariant, jaunatvė iš savo esmės pasižymi gyvąja dvasia“. Jaunatvę St. Šalkauskis sieja su savo ,,Gyvosios dvasios“ sąjūdžiu, kurio pagrindiniai principai – universalumas, pozityvumas, krikščioniškasis humanizmas ir Šventosios Dvasios kultas. Šį sąjūdį St. Šalkauskis matė kaip Šventosios Dvasios vedamą judėjimą, kuriam priklausantys žmonės atsiduoda nuoširdžiai maldos praktikai ir drąsiai neša Kristaus dvasią Lietuvos visuomenei. Taigi, autorius kviečia ir studentus su savo jaunatvišku veržlumu ir veiklumu ,,stoti gėrio pusėje ir apsispręsti gyvosios dvasios linkme“.

Tarpukario jaunuomenė atsižvelgė į autoritetų jiems keliamus reikalavimus, su jais drąsiai apie tai diskutavo, įdėmiai skaitė jiems skirtus veikalus ir atsakingai organizavo savo veiklą visuomenėje, tačiau pirmųjų Lietuvos dešimtmečių studentija dar buvo ir vėjavaikiška bei linksma, drąsi keisti, prieštarauti ir maištauti.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *