Sibirą išgyvenusioms Motinoms atminti

Anelę Šaltenytę-Katilienę (1897–1986), Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos tarnautoją, 1941 m. birželio 14 d. su keturiais mažamečiais vaikais ištrėmė į Sibirą. Iškentusi baisius aštuonerius nuolatinio bado, skurdo, vargo, nepritekliaus metus, Anelė su vaikais ryžosi bėgti iš tremties. „Dievas mums padės“, tvirtai tikėjo moteris. Jiems pavyko. Po ilgos ir varginančios kelionės jie sėkmingai išsilaipino iš traukinio Utenos stotyje ir apsistojo pas Anelės seserį.

Lietuvoje šeima išgyveno neilgai. 1951 m. kovo 8 d. juos suėmė ir nuteisė už pabėgimą trejiems metams lagerio, grąžinant į buvusią tremties vietą, be teisės grįžti į Lietuvą. Anelės laukė baisi kelionė etapais per Rusijos kalėjimus į lagerį, šiurpūs treji metai Kizelago sunkiųjų darbų moterų pataisos lageryje ir grąžinimas į buvusią tremties vietą. Sunku ir apsakyti, kokia neviltis turėjo apimti šią gležną, inteligentišką moterį. Tačiau klystume, manydami, jog tai ją palaužė. Pati gyvendama skurdžiausiose, šiais laikais sunkiai beįsivaizduojamose antisanitarinėse ir antihumaniškose lagerio sąlygose, laiškuose iš Kizelago ji nuolatos rūpinosi, kad tik jos vaikams būtų gerai, kad tik jie būtų laimingi ir neštų laimę kitiems, ir būtų naudingi Tėvynei. Ji rašė: „Aš visada pasiryžusi savo laimę (deja, kurią likimas iš manęs pavogė) atiduoti Jums, savo vaikams, kad Jums būtų gera ir miela gyventi, kad būtumėte laimingi ir kitiems laimę neštumėt, kad Jūsų gyvenimas nepraslinktų be naudos, o nušviestų kelią kaip skaistus meteoras, paskui kurį sektų ir kiti.“

Per mėnesį lageryje buvo leidžiama parašyti ir išsiųsti tik du laiškus. Kalinės šiek tiek gudraudavo ir, jei pavykdavo, sugebėdavo išsiųsti šiek tiek daugiau. Anelė į vieną voką sudėdavo kelis laiškus, prašydama adresato persiųsti tuos laiškus kitiems, kartais pavykdavo įduoti laiškus į laisvę išleidžiamai kalinei. Tie laiškai išvengdavo griežtos cenzūros. Laiškus privalėjo rašyti rusiškai, kad cenzoriai suprastų, ir toli gražu ne viską buvo galima juose rašyti. Kai kurie žodžiai Anelės laiškuose, siųstuose dukroms, cenzoriaus kruopščiai užtušuoti, jų įskaityti neįmanoma. Matyt, Anelė parašė kažką neleistino. Vergiškose sąlygose parašyti laiškai pulsuoja begaliniu švelnumu, rūpesčiu ir meile vaikams, ji juos drąsina, skatina, palaiko: „Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano vaikai toki protingi ir geri. Tik aš dalinai kaltinu save, kad nemokėjau suteikti Jums geresnių gyvenimo sąlygų, kad Jums teko tiek daug kentėti. Aš ir Jūs, mes visi idealistai, o ne praktikai, ne savanaudžiai. Mes aukojamės. Mes tikim gražia ir šviesia ateitimi. Aš džiaugiuosi, kad nežiūrint į tą gadinančią aplinką, kurioj esat, Jūs nepasiduodat degradacijai, nusivylimui ir pesimizmui, gyvendami savo protu ir valios pastangomis, tikite ateitimi.“

Kviečiame skaitytoją susipažinti su keliais laiškais, Anelės rašytais dukterims iš Kizelago lagerio. Rūtelei ir Irenai pavyko išvengti lagerio, tačiau, nepaisant to, kad buvo nepilnametės, vis tiek šešis mėnesius kalintos Utenos kalėjime, o vėliau etapais per sovietinės Rusijos kalėjimus grąžintos į buvusią tremties vietą, kur paauglės skurdo nuomojamame kambarėlyje, miegojo vienoje lovoje beveik nešildomame kambarėlyje, kai tuo tarpu lauke siautė sibirietiškas šaltis, ir vienintelis jų maistas buvo po lova saugomas bulvių maišas.

1952 02 09

Mylimos mano dukrelės!

Ką gi parašyti? Tūkstantį kartų dėkoju už laiškus. Jie saldžiai glosto motinos širdį. Jaučiu, kad norit suteikti man malonumą, perdėtai vardidamos mano nuopelnus, iškeldamos nepaprastą motiniškumą ir moteriškumą. Nors tai ir perdėta, tačiau malonu. Smagu, kad mane įvertina, myli ir gerbia. Man to gana, džiaugiuosi ir raminuosi, kad mano vaikai senatvėje ir ligoje manęs neapleis. Nors žinau, kad dabar jie patys dar reikalingi paramos. Dar neatsiekė pilno mokslo ir neturi specialybės ir profesijos, o aš tos paramos jiems suteikti negaliu. Šita tragiška padėtis verčia dažnai apie tai galvoti ir nusiminti.

Tačiau nemanykit, kad aš tokia pesimistė, tik pasidalinau mintimis. O juk aš, jei jau savimi nepasitikiu, tai pasitikiu savo vaikais. Juose mano viltis. Šiurkštaus gyvenimo lamdyti ir grūdinti, vienok, pilni energijos, valios, gerų norų ir pasiryžimo. Tikiu, kad nepalūš jų sparnai, pasieks kalnų viršūnes, o ant savo jaunų ir stiprių sparnų išneš ir mane iš tos klampynės. Tikiu, kad nė vienas iš keturių manęs nepaliks nuskrisdamas…

Man labai gaila, kad negaliu Jums padėti. Kad nors galėčiau būti kartu, gal vis šiek tiek palengvinčiau, nors valgyt kada pagaminčiau. Nepamečiau dar vilties atvykti pas Jus anksčiau, nei pasibaigs mano bausmė, nors jokių realių duomenų tam neturiu. Iš laisvės vis daug kam rašo, kad tikisi greit pasimatyt. Dabar eina XIX partijos suvažiavimas, nors darbotvarkėj nėra kalinių klausimo, tačiau gali būti netiesiogiai paliestas. Kalinių tokia psichologija, kad vis tikisi ir laukia. Ligi bausmės galo liko tik septyniolika mėnesių. Tiesa, pasakyt lengva, o išgyvent ir išlaukt labai sunku. Juk čia sunkiausia pakęst dėl pačių kalinių. Čia aiškiai pamatai, kad žmogus žmogui vilkas. Netikėjimas, apsimetinėjimas, pavydas, neapykanta, apkalba, tai vyraujančios šios visuomenės ypatybės. Šiaip man čia nesunku. Ypač, kad nėra rūpesčio, ką virti valgyt, kuo kūrenti. Ir labiausia, žinoma, sunku, kad mano vaikeliai atskirti vargsta, o aš toli nuo Jų, negaliu Jų matyti ir jiems padėti.

Šiomis dienomis atlikusi bausmę išvažiuoja Julija Griškūnaitė. Per ją tikiuosi be cenzūros išsiųsti šį laiškelį. 1941 metais su mumis buvo atvežta ir jų šeima. Motina mirė. Brolis ir dabar dirba mechaniku šoferiu MTS[1]. Julija atliko trejų metų bausmę. Gabi mergaitė, paišo, rašinėja. 1941 m. baigė Šančių gimnaziją. Tai vienintelė lietuvė inteligentė, su kuria susipažinau artimiau ir galėjau pasikalbėti. Kai ji išvažiuos, man bus liūdniau. Mūsų barako sekcijoj gyvena apie keturiasdešimt penkis žmones. Visi invalidai. Silpnų, labai sergančių nėra – visi vaikščiojantys.

Sveikata mano tokia pat. Būna geriau ir blogiau. Vakar parašiau broliukams po laišką, tai išsisėmiau ir labai pavargau. Todėl ir Jums abiem rašau vieną. Bučiuoju daug kartų.

Jūsų Mama

1952 11 04

Mylimos mano Mergytės, sveikutės!

Kaip Jūs mane nudžiuginot. Rugsėjo 9 d. gavau iš karto du Jūsų laišku su foto ir broliukų laišką. Man buvo nepaprastas džiaugsmas ir šventė. Kaip aš Jums dėkinga už foto. Nesitikėjau ir nelaukiau. Jūs tokios, kokios ir buvot. Rūtelė visai nepasikeitusi, tik liūdna. Irutė stambesnė ir pilnesnė, bet ji sėdi arčiau. Kaip man miela ir brangi ši nuotrauka.

Jūs mane vis raminate, kad aš nenusiminčiau ir nekentėčiau. Nuoširdžiai sakau, kad nenusimenu. Juk man nėra galvosūkio ką valgysiu, ką virsiu, kuo kūrensiu. Visa yra parūpinta. Tuo tarpu Jums reikia visu kuo rūpintis. Ilgesys ir sielvartas už Jus, už vaikus, mane graužia. Su vienatve jau apsipratau. Tačiau neilgai bus ta vienuma, net jei tektų ir visą bausmę atlikti. Jau tik pusantrų metų paliko. Vienok, turiu vilties, gal dar greičiau pasimatysim. Žiūrėsim, gal dar atneš ką šis ruduo.

Paskutinio mano laiško matyt negavote. Prašiau, neskriausti savęs, maitintis gerai. Nepervargt, išsimiegot. Sveikata už viską pasauly brangiausia. Ją įvertini tik tada, kai jos netenki. Ir kaip dažnai esame patys kalti nemokėję laiku ja rūpintis. Visi talentai ir gabumai eina perniek, kai nėra sveikatos. Geriau būt sveikam prasčiokui, negu išlavinto proto invalidui.

Rugpjūčio 29 d. persikėlėm į naujai įkurtą vietą, už trijų kilometrų nuo senos, darbininkams arčiau prie darbų. Dabar gyvenu invalidų barake. Invalidai galima sakyti nieko nedirba: išeina malkų prinešti ir pavalgyti zonoj ir tai ne visi. Vakare dabar pas mus taip apšviesta, kad atrodo, jog esame mieste. Girdisi netoliese traukinys švilpia. Vieta, kur gyvenam, šalia šachtų, tarp kalnų, priešais pro langus už zonos matosi miškas – kaip sodas. Pas mus jau ruduo ir nuolat lyja. Visas rugpjūtis buvo negražus. Tik šiandien saulutė šviečia iš pat ryto. Net lengviau ir ant širdies.

Kaip gaila, kad negalima dažniau rašyti kaip vieną Jums, antrą laišką tetai į mėnesį. Šiandien iš ryto rašau, noriu spėti dar priduoti išsiųsti. Juk paštas pas mus būva ne kasdien. Jei pavyks gal dar parašysiu šį mėnesį.

Bučiuoju. Siunčiu per Jus laišką berniukams.

Jus mylinti Mama

1952 10 30

Mielos mano dukrelės, sveikutės!

Pagaliau sulaukiau Jūsų laiško. Nors reti laiškai, bet dėkinga ir už tuos. Žinau, kaip sunku Jums ten gyventi ir mokytis, ir kad brangi kiekviena minutė. Suprantu, mūsų susirašinėjimui vagiu Jūsų brangų laiką. O kaip aš noriu gauti nuo Jūsų ilgesnius laiškus. Tačiau sutinku ir su trumpesniais, kad tik Jums nedaryčiau skriaudos, nevogčiau Jūsų šykštaus laiko. Prašau, parašykit dažniau, nors ir atvirlaiškius. Juk kaip tik ilgiau negaunu, pradedu nerimti.

Apie save rodos ir neturiu ką rašyti. 26 d. š. m. buvo pas mus sąskrydis ir žemės ūkio paroda. Aš, žinoma, nenuėjau į tą mūsų salę-valgyklą, bet kiti pasakojo, kad buvo puikiai įrengta ir suruošta. Mūsų padalinys nuėmė labai gerą bulvių derlių. Buvo atvykusi iš Kizelo ir lagerio valdyba.

Pas mus irgi užstojo žiema, jau sninga ir šalta. Labai bijau šalčio – šąla mano sąnariai. Bet gi man kur į laukus ir nereikia eiti. Apie atvykimą pas Jus nieko negaliu pasakyti. Pavarčius laikraščius negali turėt didelių vilčių išvykti prieš laiką. Tačiau kas bus rytoj, mes nežinom. Žinom, kas praėjo ir kas yra šiandien.

Elektros šviesa pas mus silpna, o man akis skauda, tai nieko negaliu veikti. Išardžiau savo sijoną ir numezgiau Jums liemenes. Tikėjausi nuvykti ir pati Jums dovanų atvežti. O dabar gal jau ir išaugsit. Vis dėlto baisiai laukiu nuo Jūsų laiškų. Likit sveikutės.

Karštai abi bučiuoju

Jūsų Mama

Mirus Stalinui, Anelės Katilienės bausmė buvo keliais mėnesiais sutrumpinta. Praėjo dar ketveri metai, kol galutinai visiems šeimos nariams nuėmė trėmimą, ir jie galėjo grįžti į išsvajotą Tėvynę. Anelė Katilienė tremtyje praleido septyniolika ilgų metų, kurie pasiglemžė jos sveikatą, tačiau nepalaužė dvasios stiprybės.

——————————————–

[1] Mašinų taisymo stotis

Nuotraukoje: tremtinės Zaprudichinsko sovchoze, 1952 m.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *