Taip norėtųsi ką nors gražaus pasakyt apie motinystę…

Mamos diena. Parduotuvėse nuolaidos gėlėms ir šokoladui bei saldainiams. Daugybė romantiškų atvirukų ir rimuotų eilėraštukų. Apie tai, kokia nuostabi ta MAMA. Žymių dukrų ir mamų nuotraukos bei padėkos. Besišypsantys veidai ir į kairę-dešinę žarstomi patarimai, kaip lengva būti gera mama. Tik laikykis dešimties, šimto ar penkiasdešimt devynių punktų ir viskas bus ok. Tokia cukrinė nerealybė… Ir man, pagautai šios bangos, norėtųsi, taip norėtųsi ką nors gražaus pasakyti apie motinystę, bet… neišeina.

Nes buvimas mama yra taip svarbu. Taip aukšta, kad tam pasiekti kiekvieną dieną turiu iššokti labai aukštai – per daugybę savo negaliu, nenoriu, nepavyks… Tai daužo mano egoizmą ir privatumą į šipulius. Mano tylą – į nuolatinį „mama, o kur mano…“, „mama, o ką man…“, „mama, kodėl tu…“ Mano ramybę – į vidury nakties pažadinantį nerimą dėl to, kad jos užaugtų gerais žmonėmis, kad būtų tokios šaunios ir talentingos, kaip tos draugės vaikai, arba tokios savarankiškos, kaip nori vaikų tėčiai. Va jiems tai kažkaip lengviau – su tėčiais vaikai daug savarankiškesni ir laisvesni. Laimingesni? Juk dėl mamos dėmesio nuolat verda konkurencija… Ir prie mamos taip norisi paverkšlenti, pabūti mažam…

Artėjant mamos dienai prisimenu vieną tragikomiško serialo ištrauką. Daugiavaikės šeimos mama, pavargusi nuo vaikų nepavykusiai iškeptų keksiukų ir rankų darbo atvirukų, Mamos dienos išvakarėse savo šeimai pareiškia, jog žino, ko nori šiai svarbiai progai: ogi dienos pabūti vienai. Be vaikų, be vyro, be sveikinimų ir dovanų. Tik vienatvės ir ramybės. Ji susiplanuoja tobulą dieną namuose: su atpalaiduojančiomis procedūromis, nuotraukų vartymu, mėgstamo filmo pažiūrėjimu, žodžiu, laiku sau. Viskas baigiasi tragikomiškai: mamos dieną ji pramiega, spa procedūros nepavyksta, vietoj norimo žiūrėti serialo ji imasi tvarkyti kažkokį seniai neatsidarantį stalčių, gauna atšalusį maistą, apsipila gėrimu, ir nė nespėjus pajusti Mamos dienos „džiaugsmo“, namo įvirsta laimingi ir pailsėję bei prisijuokę vaikai su tėčiu, klausdami, „Na, kaip tavo ideali diena?“

Na, kaip tavo ideali motinystė? Kaip stipriai ji kirto per tavo lūkesčius? Kiek kartų supratai, kad nesi puiki, na, ar bent jau gera mama?..

Man kiekviena diena yra Mamos diena. Ją „švenčiu“ kiekvieną dieną – tvarkydama, planuodama, svajodama, galvodama, besitikėdama ir nusivildama. Ieškodama atsakymų, kaip būti, ir jų nerasdama. Mokydama ir auklėdama, nusvirus rankoms ir žlugus lūkesčiams. Mokydamasi atsisakyti perdėto globėjiškumo ir galvojimo, kad tik joms būtų lengviau ir geriau. Mokydamasi, kad padarymas už jas, neduos joms nieko gero ir kad tai nėra mano meilės rodiklis. Kad mano geri norai gali užauginti lepią ir neatsparią piktžolę…

Ir kad ir kaip svajočiau apie tobulą dieną sau ir poilsį vienai, suprantu, kad be tų kasdienių mamystės laiptelių, kuriuos turiu įveikti, būčiau tik saldus, bet labai netikroviškas atvirukas.

Mamos diena yra kiekviena diena nuo vaiko gimimo.

Lapelis kalendoriuje man tik sako, kad šią dieną, vieną vienintelę metuose, galbūt galėčiau nuo galvojimo apie tai, kaip būti gera mama ir pailsėti. Bent įsivaizduoti. Nes realybėje manęs laukia dėmesys ir atvirukai, eilėraščiai ir dovanėlės. Apie tai, kaip gera būti mama.

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė