Nikolajus Berdiajevas (1874–1948) – garsus rusų religijos bei politikos filosofas. Jaunystėje, mokydamasis Kijevo universitete, susidomėjo marksizmu: būdamas aristokratu pagal kilmę, savo dvasia buvo tikras maištininkas. Tačiau vėliau jį patraukė filosofijos studijos ir krikščionybė. Tam jis pašventė visą likusį savo gyvenimą tiek Rusijoje, tiek ir tremtyje Prancūzijoje.

Pagrindinė žmogaus mintis – tai mintis apie Dievą. Pagrindinė Dievo mintis – tai mintis apie žmogų.

Geri darbai, atliekami be meilės ir rūpesčio žmonėmis, o vien tikintis išgelbėti savo sielą, nėra geri. Negali būti gėrio ten, kur nėra meilės.

Žmogus yra vergas todėl, kad laisvė – sunki, o vergystė – lengva. Todėl žmonės atsisako laisvės, vardan lengvesnio gyvenimo. Žmogiškoje būtyje visa turi pereiti šį išbandymą laisve.

Dievas bandomas paneigti arba todėl, kad pasaulis toks blogas, arba todėl, kad pasaulis toks geras.

Save laikyti baisiu nusidėjėliu yra tokia pat puikybė, kaip ir manyti, jog esi šventas.

Krikščionio gyvenimas – tai savęs nukryžiavimas.

Etika yra ne tik žmogaus, bet ir Dievo teismas. Prieš Dievą sukilo ne tik blogis, bet ir su blogio egzistavimo faktu nepajėgus susitaikyti gėris.

Morali sąmonė prasidėjo Dievo klausimu: „Kainai, kur tavo brolis Abelis?“ Ji baigsis kitu Dievo klausimu: „Abeli, kur tavo brolis Kainas?“

Žmogaus nuopuolis įmanomas tik iš aukščiau. Kritimas – tai žmogaus didybės ženklas.

Stebuklas turi gimti iš tikėjimo, o ne tikėjimas iš stebuklo.

Didžiausias laisvės priešas – sotus ir viskuo patenkintas vergas.

Krikščionis turi išsilaisvinti nuo visko, išskyrus Kristų.

Valstybė reikalinga ne tam, kad žemišką gyvenimą padarytų rojumi, bet kad sutrukdytų jam galutinai virsti pragaru.

Nėra nieko baisiau kaip siekis bet kokiomis priemonėmis įgyvendinti gėrį.

Nors aš ir nežinau, kokia yra gyvenimo prasmė, tačiau prasmės ieškojimas jau suteikia gyvenimui prasmę.

Parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *