Et, vos mėnuo iki vaikų atostogų! Pats laikas pradėti ieškoti knygos vasaros skaitiniams! Pasižvalgykime, iš ko rinksimės.
P.S. o čia – nuotrauka įkvėpimui apie skaitymo džiaugsmą:
M. Gleitzman. Bent kartą (vertė G. Virbickienė). – Vilnius: Alma littera, 2019. 160 p.
Labai liūdna, bet kartu ir nepaprastai šviesi, viltinga, išmintinga knyga. Tokia, kokią bent vieną kartą gyvenime kiekvienas iš mūsų turėtume perskaityti. Nes nusipelnome bent vienos knygos, kuri mus keistų, įkvėptų, paliktų žymę širdy.
Pasakojimas ogi apie II pasaulinį karą ir žydų naikinimą. Papasakotas iš netikėtos, bet labai įtikinamos vaiko pozicijos. Feliksą tėvai palieka pas vienuoles kalnuose žadėdami sugrįžti ir pasiimti. Tačiau praėjo 3 metai ir 8 mėn. ir Feliksas, sulaukęs stebuklingo ženklo, nusprendžia, kad metas pačiam leistis ieškoti tėvų. Teks bėgti slapčia, absoliučiai nepasiruošus ir naiviai vaikiškai viliantis, kad viską ras taip, kaip paliko prieš beveik ketverius metus. Tačiau aidint šūviams, stebint virtines vedamų žydų, paskui – gaisrus ir net mirusiuosius Feliksui pamažu ateina supratimas, kad naciai šitaip su žydais elgiasi ne dėl žydų knygų… Felikso fantazija nepaprastai stipri – jis tikras pasakorius ir kūrėjas. Būtent tai jam padeda išgyventi žudynių klaikumą, gelbėti kitus ir pačiam neprarasti vilties. Nes bent kartą gyvenime kiekvienas iš mūsų nusipelnėme kažko gero.
Pridėsiu, kad istorija išgalvota. Bet taip, ji įkvėpta daugybės laiškų ir atsiminimų, o gydytojo personažas įkvėptas žymaus gydytojo Jano Korčako pavyzdžio. Nebijokit tokios knygos paskaityti savo vaikams ar kartu su jais. Patikėkit, vaikams apie karą reikia žinoti, tik svarbu, kaip apie tai papasakosime, kaip palydėsime. Ši knyga tai daro labai jautriai ir subtiliai.
K. Kazijevaitė. Mano sesė ir aš. – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 104 p.
Pradėsiu nuo to, kad šiemet rašytoja (ji dar ir mokytoja!) už knygą „Mano sesė ir aš“ apdovanota Vaikų literatūros premija. Taigi, knyga pastebėta kritikų ir įvertinta.
Ir tikrai – tai labai smagus skaitinys apie dvi sesutes Godą ir Saulę. Čia net trys istorijos: pirmoji pasakoja apie tai, kaip abi sesutės norėjo ištekėti už savo tėčio, antroji – apie atsisveikinimą su šeimos augintine Gile, o trečioji – apie draugystę. Knyga skirta jaunesnio amžiaus skaitytojams, tą liudija ir knygos formatas, šrifto dydis. Istorijos lyg ir paprastos, kasdienės, daugeliui auginančiųjų mažus vaikus – atpažįstamos, tačiau papasakotos labai gražia kalba, dvelkia vaikišku naivumu ir atvirumu pasauliui. Sesutės ir konkuruoja, ir žaidžia, ir yra išdaigų bendrininkės. Paliečiamos ir sudėtingesnės – atsisveikinimo (mirties), kitokio priėmimo temos. Tačiau tai nehiperbolizuojama, nesureikšminama, o tiesiog pateikiama kaip kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis. Mokytis tai priimti yra viso gyvenimo tikslas. Žodžiu, puikiai parinktos temos ir subtilus pasakotojo stilius. Tikrai verta jūsų dėmesio knyga. O kaip dar nepaminėti ir subtiliais lietuviškais motyvais padabintų iliustracijų: koks švelnumas ir jaukumas alsuoja iš jų!
Y. Marchand. Martino Haidegerio tarakonas (vertė D. Habdankaitė). – Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2018. 64 p.
Šiek tiek rizikuoju šią knygą pristatydama vaikų knygų lentynėlėje. Kai kas ją gali palaikyti mažų mažiausiai per sudėtinga vaikams, o gal net ir netinkama. Tačiau visgi atsispiriu nuo leidėjų rekomendacijų, teigiančių, kad jų leidiniai skirti žmonėms nuo 10 metų amžiaus.
Perskaičius knygą pirmoji kilusi mintis buvo: o, kodėl tokių knygų nebuvo, kai buvau paauglė arba kai studijavau, nes tarp studijuotinų dalykų buvo ir filosofija, kuri išties nesudomino tada, nes reikėjo kalti kažkokias nesuprantamas ir sudėtingas frazes, ir niekas neaiškino, apie ką tai iš tikrųjų. O čia taip tarsi paprastai (bet neapsigaukite, nes visos situacijos ir veikėjai bei įvykiai sudėlioti išties haidegeriškai ir labai apgalvotai!) pristatoma Haidegerio būties filosofija, teigiančia, jog žmogus privalo tiesiog būti, nes jam duotas egzistavimas, ir kol ateis mirtis, gyvenimas priklauso tik man, jis yra autentiškas, mano, ir niekas negali paliepti, ką man su savo gyvenimu daryti. Skamba sudėtingai? Galbūt, tačiau paklaidžiojus kartu su tarakonu Martinu ne tik po kapines, bet ir po Haidegerio kūną, gali tapti nors per kruopelytę aiškiau. O kas svarbiausia, ši knyga išties turi galios paskatinti pamąstyti. Bent šios istorijos rėmuose.
Taigi, trumpas siužetas. Tarakonas Martinas nežino, ką jam veikti pasaulyje ir dėl to šiuo metu išgyvena egzistencinę krizę. Kiekvieną dieną Martinas, tempdamas savo sunkų kiautą, ieško bendraminčių, pasakoja visiems apie nepakeliamą savo būtį. Jį kamuoja klausimai, ką jis veikia šiame pasaulyje, kas jis yra palyginus su kitais daiktais… Kiti gyviai bando Martinui patarti gyventi vienaip ar kitaip (labai smagus skruzdėlyno kaip „visi sako“ gyvenimo būdo pavaizdavimas), tačiau tik susitikimas su kirminais įkvepia Martiną suprasti tai, kas kabo ant liežuvio galo apie šį pasaulį.
Išties labai netikėtas skaitinys! Rekomenduoju, pabandykit. Kažkaip manau, kad filosofija šiuolaikiniame vartojimu ir išmaniosiomis technologijomis vis labiau besiremiančiame pasaulyje, gali tapti gaiviu gurkšniu autentiškam gyvenimui. Ir vaikams, beje, taip pat!
A. Griffiths, T. Denton. 13-os aukštų namelis medyje (vertė I. Jakaitė). – Vilnius: Alma littera, 2019. 246 p.
Knygos autorius Andy Griffiths ir iliustratorius Terry Denton drauge yra sukūrę ne vieną smagią istoriją vaikams. „13-kos aukštų namelis medyje“ – tai pasakojimas apie juos pačius, rašančius dar vieną knygą. Tačiau šioje istorijoje tiek absurdo, nonsenso ir fantastikos elementų, kad realybė nutolsta ir tampa sunkiai įžiūrima. Tai pirmoji namelio medyje serijos knyga. Po jos autoriai išleido dar septynias, o netrukus jau pasirodys ir aštuntoji.
Ši knyga puikiai atspindi jau kelis metus besitęsiančią pasaulinę vaikų literatūros tendenciją – dominuoja knygų serijos. Gaila, kad lietuvių vaikų rašytojai vis dar nuo to stipriai atsilieka. Garsiausia ir bene labiausiai žinoma mūsų autorės serija yra apie Kakę Makę, na, dar galima paminėti T. Dirgėlos seklius. O juk tiek nuostabių personažų būtų galima sukurti ir mokyti vaikus ilgesnės draugystės su jais.
Taigi, du pagrindiniai knygos herojai Endis ir Teris (taip taip, tokie pat ir knygos autorių vardai!) gyvena 13-os aukštų namelyje medyje, kuriame yra boulingas, baseinas, biblioteka, teatras, žaidimų kambarys, slapta požeminė laboratorija ir zefyrų automatas, kuris sekioja tave ir automatiškai šaudo zefyrus į burną, kai tik jautiesi alkanas. Tačiau berniukai skuba parašyti knygą apie savo ypatingąjį namelį, bet jiems vis kažkas sutrukdo. Ar pavyks šią knygą parašyti ir kodėl tai taip svarbu?
N. Černiauskas. Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje. – Vilnius: Tikra knyga, 2019. 52 p.
Manau, jog tai proginė knyga – skirta Lietuvos šaulių sąjungos šimtmečiui. Ir visgi idėja labai graži – papasakoti vaikams apie šaulius kaip riterius.
Viduramžiais Lietuvoje gyveno riteriai. O kas atsitiko vėliau? Ar po viduramžių jie kažkur išjojo ir negrįžo? Visam laikui? Nejau šiais laikais negali egzistuoti riteriai? Juk kartais sakoma – „pasielgė kaip tikras riteris“, „turi riteriškų savybių“. Knygos autorius pasitelkia įvairius pasakojimo būdus – ir pokalbį su istorikais, iš „kelionę laiku“ susitikti su Šaulių sąjungos įkūrėjais, ir receptus, ir dienoraščių ištraukas, ir fantazavimus, ir šmaikščias komiksiškas iliustracijas, komentarus joms… Taip siekiama pasakojimą pagyvinti, padaryti žaismingesnį, įdomų ir smagų skaitinį, nes pripažinkim, kad apie visokius istorinius reikalus kartais skaityti būna nuobodu ir neįdomu. Apkritai, praeitis dažnai vaikams atrodo kažkas tolimo ir svetimo, nieko jiems nesakančio. O knygos autorius išsikelia tikrai sudėtiną uždavinį – sudominti vaikus 100 metų „seniena“. Ar pavyko? Manau, kad pavyko neblogai. Galbūt aprėpta ir šiek tiek per daug faktų bei informacijos, bet kita vertus, kaip kitaip atskleisti tokio įdomaus reiškinio kaip savanoriška tarnyba ginti savo kraštą daugiasluoksniškumą bei daugiaprasmiškumą. Na, o jei perskaitysite iki galo, galėsite pasitikrinti, ar pats esate riteris.
K. Mitchell, N. Reed. Pašėlusi močiutė ir sėkmę nešantis šuo (vertė G. Virbickienė). – Vilnius: Alma littera, 2019. 272 p.
Naujoje britų rašytojos serijos pirmojoje knygoje (šiuo metu yra išleistos trys serijos knygos, lietuviškai – tik pirmoji) pasakojama apie tokią močiutę, kurios galima pavydėti arba net šiek tiek prisibijoti, tačiau smagiausia drauge su ja leistis į įspūdingus nuotykius.
Pagrindinis knygos herojus mažas berniukas Olis, atsitikus nelaimei mamos šeimoje, turi likti namuose su nepaprastai pašėlusia močiute. Po paskutinio tokio jų pabuvimo mama su tėčiu buvo nusprendę nieku gyvu berniuko nepalikti su šia močiute, tačiau atsidūrus padėtyje be išeities nėra kada galvoti. Mamai išvykus paaiškėja, kad dingo Olio tėtis. Misijos jo ieškoti iškarti imasi močiutė. Ji turi oro balioną, trisdešimt pakelių sausainių ir šunį, turintį stebuklingų galių (bent jau ji taip sako…). Tačiau močiutei ir Oliui oro balionu besiiriant per debesis, Olis staiga supranta, jog tai ne tik tėčio gelbėjimo misija. Kuo baigsis neįprasta kelionė į Australiją ir kokių dar keistenybių paaiškės apie pašėlusią močiutę? Pavojus yra jos antras vardas!
Lengvas vasaros skaitinys mėgstantiems nuotykius, siužeto vingius, nesąmones ir juokelius. Na, kita vertus, knygoje vis tiek atrasime ir šio to gilesnio – vyresniųjų ir vaikų santykių labirintų ir nesusipratimų. O tai visada įdomu!
Z. Davidson. Magiškieji vienaragiai. Šalčio mugė (vertė D. Grėbliūnas). – Vilnius: Tyto Alba, 2019. 120 p.
Panašu, kad magiškieji vienaragiai atrado savo gerbėjus ir Lietuvoje – serija tęsiama, ir tai jau penktasis pasakojimas apie Zojos ir jos geriausios draugės vienaragės Astros nuotykius Vienaragių saloje.
Atkeliavusi pas mylimą draugę, Zoja pateks į tikrą šurmulį – Šalčio mugę, kurioje laukia skanumynai, čiuožykla ir ledo skulptūros. Tačiau mugės linksmybes sugriauna magiškos snaigės: prisilietusios jos vienaragius paverčia ledu. Ledo statula pavirto net Astros mama. Žinoma, dėl visko kaltas piktasis Šešėlis… Ir Zojai su Astra reikia kuo greičiau leistis į kelionę – šįkart jos turi sugauti kometą, galinčią išsklaidyti šalčio burtus.
Knyga išties labai tinka visokiais stebuklais dar tikinčioms mergaitėms, taip ir įsivaizduojančioms save vienaragių pasaulyje. Tekstas nesudėtingas, daug iliustracijų ir tiesioginės kalbos. Skaityti lengva ir įdomu. Pats tas pradedančioms skaityti ir stebuklais dar tikinčioms 7–9 metų mergaitėms.
A. de Saint-Exupery. Mažasis princas (vertė P. Bieliauskas). – Vilnius: Alma littera, 2019. 142 p.
Ši knyga, turbūt, bus leidžiama ir perleidžiama per amžius. Gimsta naujos kartos, kurioms Mažasis Princas dar nepažįstamas ir jis laukia tos pirmosios pažinties. Nuostabios, netikėtos, sušildančios širdį, perteikiančios svarbiausias gyvenimo pamokas. Ši knyga apie viską, kas žmogui svarbu. Meilę, draugystę, vaikystę, pasiaukojimą, pyktį, pinigus, gyvenimo prasmės paieškas ir… žinoma, viltį.
Apie Mažąjį Princą šiandien turime prikurtų filmukų, serialų, ilgametražių filmų, spektaklių, net interaktyvių žaidimų. Tačiau tik knyga turi galios taip stipriai pasibelsti į mūsų širdį ir pažadinti joje ilgesį, meilę, nerimą. Fantastiškai jautri ir subtili rašytojo kalba mažais žingsneliai atveria tai, kas arčiausiai mūsų, tarsi savaime suprantama, bet dažnai nepastebima: „Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“ Ši knyga visiems, dar norintiems ir galintiems matyti bei mylėti. Ir nesvarbu, kokio jūs amžiaus!
I. Schmidt. Mąstome apie pasaulį su Filu ir Sofija (vertė Ž. Gapšienė). – Vilnius: Gelmės, 2019. 96 p.
O štai ir dar viena knyga vaikams apie filosofiją. Šįkart jau daug paprastesnė, nei aukščiau pristatytoji, tačiau taip pat su labai gražia žinute.
Pagrindinė mintis, nuo kurio atsispiria knygos rašytoja – ką bendra filosofija (Filas+Sofija) turi su mūsų kasdieniu gyvenimu? Iškeldama 11, drįsčiau sakyti, kiekvienam vaikui (ir suaugusiam, beje, taip pat) svarbių klausimų, autorė per dviejų vaikų pokalbį ir kasdienes situacijas bando atskleisti mąstymo grožį ir reikalingumą. Filas ir Sofija turi savo „pamąstymų“ vietelę prie upės (rašytoja, beje, sako, kad labai svarbu kiekvienam turėti tokią vietą, kur galėtum ramiai pagalvoti), kur susitikę aptaria savo kasdienes situacijas ir nutikimus. Skaitydama knygą net pagalvojau, kad ji praverstų ir psichologo kabinete, nes labai paprastai ir suprantamai, bet esmingai pasakojama, tarkim, apie tai, kaip mus veikia jausmai (pyktis iškreipia pasaulį), kodėl man vieni dalykai gražūs, o kitam ne, kas yra teisinga, kaip suprasti, kad esi mano draugas… O jei nepakanka čia aprašytų atsakymų, galima nerti giliau – knygelės pabaigoje autorė pateikia ir daugiau filosofinės medžiagos apie mąstytojus, jų iškeltas idėjas ir kaip jos vystėsi, kokį poveikį darė.
Skaitė ir aprašė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
