Nora Ikstena. Motinos pienas (vertė Laura Laurušaitė). Vilnius: Tyto alba, 2019.

Vargu, ar tai recenzija. Yra knygų, kurioms itin sunku ar net pavojinga rašyti recenzijas, nes šios neišvengiamai viską subanalina, padaro tvarką ten, kur iš tiesų ne betvarkė, bet gyvenimas. Tad šiuo keistu rašiniu noriu padrąsinti perskaityti Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“. Man ši knyga pasirodė itin svarbi ir pasirodžiusi tinkamu laiku. Net jei mėgstate kitokio stiliaus knygas, „Motinos pieną“ galite skaityti galvodami apie skirtumus tarp lietuviškos ir latviškos pasaulėjautų.

Pradėsiu nuo apgailestavimo, kad apie latvių rašytojos Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“ sužinojau tik per Vilniuje vykusią knygų mugę ir nebuvau įtraukęs į planus sudalyvauti šios knygos pristatyme bei susitikime su rašytoja. Kita vertus, Umberto Eco yra perspėjęs, kad nederėtų pernelyg pasitikėti tuo, ką rašytojai kalba apie jau parašytas knygas. Užbaigtas kūrinys pradeda gyventi savą gyvenimą, į jį įteka naujos skaitytojų interpretacijos, įspūdžiai. Rašytojas visada, sąmoningai ar nesąmoningai, bando primesti savą matymo kampą ir taip apriboti skaitytojus. Geriau, kai tai jam ar jai nepasiseka.

Knygą nusipirkau, nes gera bičiulė entuziastingai man pasakė, kad būtent dėl šios knygos apskritai atėjo į knygų mugę. Kadangi ne kartą iš bičiulės buvau gavęs vertingų rekomendacijų, latvių rašytojos knygą nusipirkau ir pridėjau prie ilgos skaitytinų knygų grandinės. Dar po poros savaičių išgirdau radijo pokalbį apie knygą. Kalbėjosi dvi jaunos merginos. Pakankamai įdomiai ir intriguojančiai. Tiesa, turiu iš karto pasakyti, kad, skaitant „Motinos pieną“, mane labai nustebino tai, jog knyga atsiskleidė visai kitaip nei merginoms radijo laidoje. Mano galva, tai, jog kiekvienas skaitytojas atras latvių rašytojos romaną savaip, priklausomai nuo nuotaikos, istorinės patirties, kultūrinės aplinkos, yra viena iš šios knygos stiprybių.

Knygoje labai mažai vardų ir statiškų tapatybių. Visi žmonių gyvenimai tarsi verda dideliame katile ir bando pasislėpti savame oro burbule. Nors formaliai tai trijų motinų pasakojimas, bet galima kalbėti apie kolektyvinį herojų ir taip pat negailestingas istorijos stakles. „Viskas priklauso tik nuo to, kada ir kur gimei“, – į herojės lūpas autorė įdeda tokį atodūsį.

Taip, tai romanas apie laisvę. Tikrai ne vien politinę, bet ir egzistencinę. Tai nelaisvo žmogaus manifestas ir rauda, perduodama per motinos pieną. Išgyventi bet kuria kaina. Gyventi? Kam? O ar žmogus gali būti laisvas?

Knyga labai teatrališka. Scena – dvidešimt metų (1969–1989). Ryga, Leningradas ir atokus Latvijos kaimas. Autorė laisvai keičia epochų vaizdus ir labiausiai trikdo tuo, kad jos pavaizduotos trijų kartų motinos, regis, turinčios radikaliai skirtingas patirtis, pasaulėjautas, įsitikinimus, tuo pat metu yra trys vieno medžio šakos. Na, o tas medis – tai tragiškas meilės ilgesys. Nuo jo neįmanoma pabėgti. Tai ryškiausiai parodo vienos iš mamų pastangos pirmosiomis dukros gyvenimo savaitėmis pabėgti jai iš akių, neduoti jai savo „liūdesiu ir slogučiu užnuodyto“ pieno. Nuo to niekas nesikeičia.

Knygoje labai daug simbolikos. Ypač įtaigiai Ikstena dėlioja religinius simbolius, kaip pamatinius archetipus, kuriuos atrandame savyje, nepriklausomai nuo to, kurioje epochoje gyvename, koks mūsų santykis su religija.

Itin keistas vaidmuo tenka vyrams. Su jais siejamos didelės viltys, jie stengiasi ir paprasčiausiai negali paversti tragedijos melodrama. Viena iš motinų tampa tiesiog priklausoma nuo Džordžo Orvelo herojaus Vincento. Taip, to, kuris įsimyli, maištauja, išduoda ir tragiškai pralaimi… Moteriškumo ir vyriškumo tragedija geriausiai atsiskleidžia Jesios personaže. Nei moteris, nei vyras. O gal kaip tik – kartu ir vyras, ir moteris. Ištikimiausias knygos herojus, kuris tarsi Sizifas kantriai ridena kasdienių darbų akmenį ir tiek.

Ar iš to, ką parašiau apie romaną, galima susidaryti bendrą vaizdą? Tikiuosi, kad ne. Nes siekiau perteikti tik knygos nuotaiką. Visa kitą priklauso nuo to, ką pats skaitytojas „atsineš“ į skaitymą.

Verčiant į anglų kalbą romanas pavadintas „Sovietiniu pienu“. Man originalus pavadinimas, kuris išliko ir verčiant knygą į lietuvių kalbą, atrodo tikslesnis. Sovietmetis – tai tik vienas iš deformuotos meilės įsikūnijimų. Deja, egzistencinė intoksikacija iš tiesų yra kur kas gilesnė. Kita vertus, tuo gražesnis ir įstabesnis turėtų atrodyti kiekvienas autentiškos meilės stebuklas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *