Kanados psichologijos profesoriaus, vieno ryškiausių šių dienų mąstytojų Jordano B. Petersono knyga „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ tapo reiškiniu. Vieni šią knygą laiko gyvenimo vadovu, kiti negailestingai ją kritikuoja, tačiau, akivaizdu, kad ši knyga abejingų nepalieka. Pats J. B. Petersonas tarsi roko žvaigždė keliauja po knygos pristatymo turus visame pasaulyje.

Knyga „12 gyvenimo taisyklių“ kontroversiškojo intelektualo J. B. Petersono atsakymas į tai, koks turėtų būti prasmingas, visavertis gyvenimas, ir svarbiausia – ką kiekvienam iš mūsų reikėtų daryti, kad to pasiektume. Pasaulis nuolat keičiasi, yra nenuspėjamas ir dažnai nesaugus, griūva šeimos, politinė santvarka, švietimo sistema nebetenka pasitikėjimo. Tai, kas buvo saugu ir patikima, darosi pavojinga ir miglota. Kaip rasti atramą? Kaip išlaikyti tvirtą vertybinį stuburą? Kaip atskirti, kas bloga, o kas – gera, ir kaip reikėtų elgtis didžiuliu tempu kintančiame pasaulyje?

J. B. Petersonas šioje knygoje suteikia galimybę chaoso kupiname, nenuspėjamame ir nepatikimame kasdieniame gyvenime atsiremti į pačius save. Svarbiausia – laikytis 12 taisyklių, pagrįstų mokslo atradimais, sveiku protu ir žmonijos sukaupta gyvenimo patirtimi. Šioje knygoje – drausmė, laisvė, nuotykiai ir atsakomybė, pasaulio išmintis, išgryninta ir suvesta į 12 praktiškų ir išmintingų taisyklių, 12 priešnuodžių, skirtų kiekvienam protingam šiuolaikinio pasaulio gyventojui, norinčiam išsivaduoti iš aplink tvyrančio chaoso.

Kur slypi knygos paslaptis dabar jau galima išsiaiškinti į rankas paėmus ir lietuvišką leidimą. Į lietuvių kalbą knygą vertė Daiva Vilkelytė, išleido „Tyto alba“. Siūlome ištrauką iš knygos.

***

Stiebkitės aukštyn. Būkite dėmesingi. Taisykite, ką galite pataisyti. Nesipuikuokite savo žiniomis. Stenkitės būti nuolankūs, nes totalitarinė puikybė pasireiškia nepakantumu, priespauda, kankinimu ir mirtimi. Supraskite savo ribotumą – savo bailumą, pyktį, pagiežą ir neapykantą. Prieš kaltindami kitus ir prieš imdamiesi taisyti pasaulio sandarą, pamąstykite apie savo dvasinį kraugeriškumą. Galbūt pasaulis nekaltas. Gal čia jūsų kaltė. Jums nepavyko palikti pėdsako. Nepasiekėte tikslo. Nepavyko pelnyti Dievo šlovės. Nusidėjote. Ir visa tai yra jūsų indėlis į pasaulio netobulumą ir blogį. Ir, svarbiausia, nemeluokite. Niekada apie nieką nemeluokite. Melais grįstas kelias į pragarą. Milijonai žmonių žuvo dėl nacių bei komunistinių valstybių didžiulių ir mažyčių melagysčių.

Tada apsvarstykite, kad palengvinti beprasmį skausmą ir kančias yra gerai. Priimkite tai kaip aksiomą: elgiuosi kiek galėdamas taip, kad sumažėtų beprasmio skausmo ir kančių. Dabar į savo moralinės hierarchijos viršūnę jūs įkėlėte rinkinį nuostatų ir veiksmų, skirtų pagerinti Būtį. Kodėl? Nes žinome, kokia yra alternatyva. Alternatyva buvo dvidešimtas amžius. Alternatyva buvo tokia artima Pragarui, kad net neverta aptarinėti skirtumų. O Pragaro priešybė yra Dangus. Įkelti nereikalingo skausmo ir kančios sumažinimo siekį į savo vertybių hierarchijos viršūnę yra dirbti, kad Žemėje įsivyrautų Dievo Karalystė. Tai būvis ir proto būsena vienu metu.           

Jungas pastebėjo, kad sukurti tokią moralinę hierarchiją buvo neišvengiama, nors ji ir liko prastai sutvarkyta bei kupina vidinių prieštarų. Jungui viskas, ką žmogus iškelia į savo moralinės hierarchijos viršūnę, virš visų tikslų ir ketinimų, ir yra žmogaus galutinė vertė, to asmens dievas. Tai yra tai, kaip žmogus elgiasi. Būtent tuo žmogus giliausiai tiki. Paprastas veiksmas nėra faktas, net ne faktų sąvadas. Atvirkščiai, tai – asmenybė arba, konkrečiau, pasirinkimas tarp dviejų priešingų asmenybių. Tai pasirinkimas tarp Šerloko Holmso ar Moriarčio. Betmeno ar Džokerio. Tai Supermenas arba Leksas Liutoris, Profesorius X arba Magnetas, Toras ar Lokis. Tai Abelis arba Kainas, taip pat – Kristus ar Šėtonas. Jei stengiasi sutaurinti Būtį, įkurti Rojų, tuomet jis – Kristus. Jei dirba Būtybės sunaikinimo labui, kuria ir platina beprasmį skausmą ir kančias, tada jis – Šėtonas. Tokia yra neišvengiama archetipinė realybė.

Naudos siekis pasiduoda aklam instinktui. Tai trumpalaikis pelnas. Jis žemažiūris ir savanaudiškas. Jis išlaukia, kad gautų to, ko nori. Jis į nieką nekreipia dėmesio. Jis nebrandus ir neatsakingas. Prasmė yra brandus jo pakaitalas. Prasmė atsiranda tada, kai pažabojami, sutvarkomi ir suvienijami instinktai. Prasmė atsiranda sąveikaujant pasaulyje egzistuojančioms galimybėms su tame pasaulyje galiojančia vertybine struktūra. Jei vertybinė struktūra yra nukreipta tobulinti Būtį, atsiskleidusi gyvenimo prasmė bus tvari. Ji bus chaoso ir kančių priešnuodis. Ji viską pripildys svarbos. Ji viską pagerins.

Jei tinkamai elgiatės, jūsų poelgiai suteiks jums psichologinio vientisumo dabar, rytoj ir ateityje, kol stengsitės padėti sau, savo šeimai ir plačiajam pasauliui už jos ribų. Viskas suguls į vieną daiktą ir išsidėstys aplink vieną ašį. Viskas susilies į vienį. O tai sukurs giliausią prasmę. Toks susiliejimas yra vieta erdvėje ir laike, jos buvimą mes galime pajusti gebėjimu jausti daugiau, negu čia ir dabar atskleidžia jausmai, kurie akivaizdžiai yra apriboti informacijos rinkimu ir atspindėjimu. Prasmė nugali naudą. Prasmė patenkina visus impulsus, dabar ir per amžių amžius. Todėl ir galime ją užčiuopti.

Jeigu nusprendžiate, kad jūsų apmaudas Būtimi, nors ji neteisinga ir skausminga, nėra pateisinamas, imsite pastebėti dalykus, kuriuos galėtumėte patobulinti, kad nors šiek tiek – žingsnis po žingsnio – sumažintumėte beprasmes kančias ir skausmą. Pavyzdžiui, kai klausite savęs: „Ką turėčiau šiandien nuveikti?“ – tai iš tik­rųjų reikštų: „Kaip galėčiau panaudoti savo laiką pagerindamas, o ne pablogindamas pasaulį?“ Tokios užduotys gali pasirodyti besančios krūvos neužpildytų dokumentų, kuriuos galėtumėte sutvarkyti, jūsų kambarys, kurį galėtumėte paversti kiek jaukesniu, ar patiekalas, kurį galėtumėte pasigaminti šiek tiek skaniau ir pradžiuginti juo savo šeimyną.

Gali pasirodyti, kad jeigu vykdysite tas moralines prievoles, kurias įvardijote kaip „patobulinti pasaulį“ ir įkurdinote savo moralinės hierarchijos viršūnėje, pajusite visa apimantį veiksmų prasmingumą. Tai nėra palaima. Tai nėra laimė. Tai greičiau panėši į nusikalstamo fakto – suskilusios ir suniokotos Būties – atpirkimą. Tai grąžinimas skolos, kurią esate skolingi už beprotišką ir siaubingą savo buvimo stebuklą. Tai – Holokausto prisiminimas. Taip jūs atperkate istorijos patologiją. Taip priimama atsakomybė už buvimą potencialiu Pragaro gyventoju. Tai noras būti Rojaus angelu.

Naudos siekis bando paslėpti visas nemalonias paslaptis toliau nuo akių. Paslėpti kraują, kurį ką tik praliejote ant kilimo. Tai – atsakomybės vengimas. Jis yra bailus, lėkštas ir neteisingas. Jis yra neteisingas, nes paprasčiausias naudos siekimas, pakartotas daugybę kartų, sukuria pabaisą. Jis neteisingas, nes vien perkelia prakeiksmą nuo jūsų ant kieno nors kito galvos ar į jus patį ateityje tokiu būdu, dėl kurio jūsų ateitis ir ateitis apskritai pasidarys vien blogesnė, o ne geresnė.

Daryti tai, kas naudinga, nereikia nei tikėjimo, nei drąsos, nei aukos. Nereikia pamažu suprasti, kad veiksmai ir išankstinės nuostatos turi prasmę arba kad pasaulis yra sudarytas iš prasmingų dalykų. Gyventi gyvenimą prasmingai yra geriau nei turėti tai, ko norite, nes galbūt jūs nežinote, ko norite arba ko jums iš tikrųjų reikia. Prasmė yra tai, kas savo ruožtu jus aplanko. Galite prisikurti išankstinių reikalavimų, galite sekti paskui prasmę, kai ji jums apsireiškia, bet negalite jos paprasčiausiai pagaminti valios pastangomis. Prasmė jums praneša, kad esate tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir kad viskas gerai sustyguota tvarkos ir chaoso, kur viskas geriausiai atitinka esamą metą.

Naudingumas veikia tik momentiškai. Jis nedelsiamas, impulsyvus ir ribotas. Tai, kas prasminga, kaip tik atvirkščiai, yra to, kas antraip būtų vien naudinga, sudėliojimas į Būties simfoniją. Prasmė yra tai, ką stipriau, nei galėtų išreikšti žodžiais, yra išreiškęs Beethovenas „Ode džiaugsmui“, kur autorius triumfuodamas iš tuštumos traukia melodiją paskui melodiją ir dar vieną nuostabią melodiją, kur kiekvienas instrumentas groja savo gaidų dalį, o ant viršaus drausmingai užsikloja balsai, aprėpdami ištisą žmogiškųjų emocijų registrą – nuo nevilties iki linksmybių.

Prasmė pasireiškia tada, kai daugybė Būties lygių išsidėsto tarpusavyje į puikiai veikiančią harmoniją, nuo branduolinio mikrokosmoso iki ląstelės, iki organo, iki individo, iki visuomenės, iki gamtos, iki kosmoso taip, kad kiekvieno lygio veiksmai gražiai ir puikiai palengvina visų veiksmus, kad praeitis, dabartis ir ateitis vienu ypu tampa atpirktos ir sutaikytos. Prasmė yra tai, kas gražiai atsiranda gilybėje kaip naujai besiskleidžiantis rožės pumpuras, kuris veriasi iš niekur į saulės ir Dievo šviesą. Prasmė yra iš tamsios ežero gelmės aukštyn per vis skaidrėjantį vandenį besistiebiantis lotosas, kol išdygsta vandens paviršiuje ir atskleidžia savyje glūdintį Auksinį Budą su puikia vidine sandara, kad Dieviškoji Valia galėtų atsiskleisti kiekvienu jo žodžiu ir judesiu.

Prasmė yra tai, kada viskas susilieja į vieningą siekį – ekstazės šokį, skirtą bendram tikslui, – tokiam tikrovės šlovinimui, kad tampa nebesvarbu, kokia nuostabi staiga pasidaro ta tikrovė, ji gali būti dar geresnė ir vis geresnė, ir driektis vis toliau, vis giliau ir amžinai į ateitį. Prasmė atsitinka tada, kai tas šokis tampa toks intensyvus, kad visi praeities siaubai, visa baisinga kova, kurią iki tos akimirkos kovojo visi gyvieji ir visa žmonija, tampa būtina ir prasminga vis sėk­mingesnių bandymų sukurti kažką tikrai Galingo ir Gero, dalimi.

Jordano B. Petersono nuotraukos autorius Gage Skidmore.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *