Kas toji Venecijos bienalė?

Pats žodis „bienãlė“ [it. biennale < lot. biennium — dveji metai],  reiškia meno parodą ar festivalį, rengiamą kas dveji metai.

Venecijos bienalė (it. La Biennale di Venezia) – Venecijos meno organizacija bei pirmoji ir pagrindinė jos organizuojama paroda, atidaryta dar 1895 m. Nuo 2009 m. organizacija žinoma kaip Bienalės fondas (angl. Biennale Foundation), o paroda, siekiant atskirti ją nuo organizacijos ir kitų organizuojamų parodų, dar vadinama Meno bienale. Meno bienalė, šiuolaikinio meno paroda, rengiama neporiniais metais, yra originali bienalė, pagal kurios modelį bienalės sukurtos visame likusiame pasaulyje. Be Meno bienalės, Bienalės fondas organizuoja ir kitus renginius Venecijoje.

Šiais metais — 2019-aisiais – gegužės 11 dieną prasidėjo ir  6 mėnesius (6 dienas per savaitę) tęsis 58-oji Venecijos bienalė – vienas seniausių ir svarbiausių šiuolaikinio meno renginių. Paroda baigsis lapkričio 24 d.

58-osios bienalės parodą pavadinimu „Kad gyventum įdomiais laikais“ (angl. May You Live in Interesting Times) šiemet patikėta kuruoti Ralphui Rugoffui, daugiau nei dešimtmetį vadovaujančiam „Hayward“ galerijai Londone.

Lietuva Venecijos bienalėje

2019-ieji žymi ir jubiliejinę progą – Lietuvos dalyvavimo bienalėje 20-metį. Lietuva čia pasirodo 11 kartą ir  Venecijos meno bienalėje dalyvauja nuo 1999 m.

Lig šiol ji buvo įvertinta keturis kartus: specialieji paminėjimai įteikti 2005 m., kai paviljone buvo eksponuota Jono Meko kūrybos retrospektyva, 2007 m., pristatant Gedimino ir Nomedos Urbonų projektą „Villa Lituania“, 2011 m., kai Lietuvai atstovavo Dariaus Mikšio projektas „Už baltos užuolaidos“ bei 2013 m., kai Lietuva bienalėje pristatė drauge su Kipru (kuratorius Raimundas Malašauskas).

Šiais metais Lietuvą atstovauja  Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės šiuolaikinė opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, du savo kūrinius pristato ir lietuvis Augustas Serapinas.

Lietuvos paviljoną organizuoja Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Auksinis liūtas keliauja į Lietuvą

 Operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“  premjera Lietuvoje įvyko 2017 metų spalį tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. 

Po 2013 m. pasirodžiusios, „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotos ir tarptautinį pripažinimą pelniusios operos „Geros dienos!“, 2017 m. pristatyta „Saulė ir jūra“ buvo apdovanota „Boriso Dauguviečio auskaru“ už novatoriškus ir originalius sprendimus.

Šeštadienį vykusioje apdovanojimų ceremonijoje paskelbta, kad Lietuvai atstovaujančioms menininkėms šių metų bienalėje lygių nėra. Žiuri negailėjo pagyrų už eksperimentinę dvasią, netikėtą nacionalinio prisistatymo interpretaciją, inovatyvų lokacijos išnaudojimą, tuo pat metu kuriant jungtį su Venecijos miestu ir jo gyventojais.

Lina Lapelytė, Rugilė Barzdziukaitė ir Vaiva Grinytė. 

Pirmą kartą istorijoje – prestižinis šiuolaikinio meno renginių apdovanojimas – Venecijos meno bienalės „Auksinis liūtas“ – atiteko lietuviams.

„Šis kūrinys yra apie meilę, impulsą, kurį siunčiame, impulsą, kurį priimame ir kurį, tikimės, gauna auditorija. Būti čia yra neįtikėtina, ačiū visiems“, – Venecijoje sakė kompozitorė Lina Lapelytė.

Kokia ta lietuviška saulė ir jūra

Lietuvos paviljonas šiemet įsikūrė Karinio jūrų laivyno teritorijoje esančiame pastate „Magazzino No.42“.
Tam, kad jis virstų dainuojančiu paplūdimiu, prireikė 35 tonų smėlio ir daugiau nei 20 atlikėjų iš Lietuvos bei Italijos.

Autorės baiminosi, kad niekas neras paviljono ir jis liks tuščias bet taip tikrai nenutiko. Driekiasi milžiniškos eilės lankytojų, norinčių išvysti operą. O ir paviljono vieta yra netoli Arsenalo, kur tradiciškai eksponuojami pagrindinės parodos kūriniai ir telkiasi didžiausi bienalės lankytojų srautai, todėl kūrinys tikrai liko pastebėtas.

Autorės dalinosi įspūdžiais apie pačią pradžią, kai atrodė, jog bus labai sunku įgyvendinti sumanymą, nes išvydo apleistą sandėlį, kuriame buvo labai šalta ir drėgna, o juk tai turi būti pliažas! Bet galiausiai situaciją išsprendė šildytuvai ir apdovanojimas bei liaupsės liudija, jog viskas pavyko puikiai. O ir surengus kastingą pačioje Venecijoje – pavyko rasti pakankamą kiekį bendražygių.

Šis kūrinys apie klimato kaitą, antropoceno eros grimasas ir žmogaus bei Žemės nuovargį kviečiantis susimąstyti kūrinys išsiskiria ne tik bienalei nebūdinga raiška, bet ir netradiciniu režisūriniu sprendimu – į dirbtinį paplūdimį ir savo patirtis apdainuojančius vasarotojus žiūrovai gali pažvelgti iš viršaus.

Šios operos architektūra ir scenografija ypatinga: į ant vasariško pajūrio smėlio įsitaisiusius nerūpestingus poilsiautojus, vilkinčius paplūdimio aprangą, auditorija žvelgia iš viršaus. Pats kūrinys, autorių tvirtinimu, nors ir kuria pozityvią nuotaiką, vis dėlto kviečia mąstyti apie labai rimtas temas: klimato kaitą, visuotinį nuovargį, globalinį atšilimą, kūniškumą.

Libreto autorė Vaiva Grainytė, dėkodama atlikėjams, kuratorei ir visiems, prisidėjusiems prie šio projekto, teigė: „Mes nebeturime Žemės resursų, koralai nyksta. Bet šiame pasaulyje mes vis dar turime meilę ir draugystę. Tai yra visa ko esmė.“

O ir „Saulė ir jūra“ pristatoma Venecijoje įgauna naujų prasmių, nes tai miestas, kuris dėl kylančio vandens lygio gali visiškai paskęsti.

„Turime vieną plokštumą, kurioje guli vienas kito nepažįstantys pusnuogiai kūnai, nesvarbu, ar suglebę senyvo amžiaus, ar jauni, trykštantys sveikata. Visus juos vienija laikinumas ir godumas gyventi. Iš to randasi kita mintis – kad tie kūnai gyvena kito didžiojo kūno – mūsų Žemės, planetos – sąskaita“, – mintimis dalijosi V. Grainytė.

Tiesa, dėl resursų trūkumo, nutarta performansus rodyti vieną sykį per savaitę,  šeštadieniais, o likusiomis dienomis – palikti jį atvirą, žiūrovams pristatant garso instaliaciją ir leidžiant patiems tapti pliažo dalyviais.

Operos-performanso kompozitorė Lina Lapelytė irgi dalinosi sunkumais, verčiant lietuvišką tekstą į anglų kalbą, nes tai pakeičia ir  muzikinį tekstą. Tai buvo ilgas ir gana sudėtingas procesas, o svarbiausiu tikslu išliko performanso išlaikymas kaip gyvo paveikslo, kuriame tikras gyvenimas persipina su menine  kūryba.

Parengė Dominyka Navickaitė

 

 

 

Comments are closed.