„Bejėgis buvau pasipriešint. Norėdavau priešintis, kartais nieko neveikt, bet patys daiktai pas mane ateina – ir akmenys. Man lieka tik viską pakoreguot. Lyg tarp kitko… Sakyčiau, čia yra kaip žaidimas. Jei vienam čia, Žemėj, tik savo kaulus panešiot yra duota, tai kitam kitkas duota. Kiek kam duota, tiek iš to ir pareikalauta. Čia nėra – daugiau ar mažiau, nes kitas gali ir labai mažai ką padirbti, o Dievo akyse jis vienodas yra su tuo, kuris daug padarė“. Taip 1990 metais, likus dviem metams iki mirties kalbėjo Vilius Orvidas – savamokslis akmens skulptorius, įspūdingos sodybos kūrėjas, į kurią sovietmečiu būriais traukė įvairūs nepritapėliai, tuometinės santvarkos atskalūnai ir maištautojai, galiausia, o gal, pirmiausia, tikėjimo vyras, savo kūrybą pavertęs dievoieška.

Vilius Orvidas gimė netoli Salantų esančiame Gargždelės kaime, toje pačioje sodyboje, kurią per keturis savo gyvenimo dešimtmečius pavertė įstabia vieta, unikalia meno ir laisvės oaze numelioruotų sovietmečio gyvenimų apsuptyje. Šioje vietoje Orvidų šeimyna laikėsi nuo 1937 m., kai 16 ha žemės čia nusipirko senelis Jonas, o netrukus gyvenimą čia ėmė kurti jo sūnus Kazys – Viliaus Orvido tėvas.

Darbą su akmeniu Vilius paveldėjo iš savo šeimos vyrų – tiek senelis, tiek ir tėvas buvo akmentašiai, daugiausia dirbę antkapinius paminklus ir šiuo darbu išmaitinę savo šeimas. Nuo mažų dienų ir Vilius padėdavo tėvui šiuose darbuose. Jam, kaip ir seseriai, būdavo patikima iškalti paminklų raides. Beje, gabumą piešti Vilius turėjo nuo mažumės. Tačiau mokykla jam buvo visiškai svetimas dalykas, todėl baigęs penkias klases nustojo išvis į ją vaikščioti.

„Iš mažens skyriausi iš kitų. Buvo daug ligų: plaučių uždegimai, iš kurių vos beišgelbėjo, dažni gripai, blusinės ir t.t., mažai kada pamesdavau slogą, nemėgau saldumų. Pasinėriau į minčių pasaulį vienas bastydamasis po apylinkes. Vos baigiau penkias klases. Buvo priepuoliai, nuomariai – paskui vėl atsigaunu. Titanišku kantrumu kentėjau daug metų. Prieš armiją tik paišiau arba nuoširdžiai kaliau ir triušius auginau. Armija truputį padėjo – daug pamačiau, gamta davė sveikatos. Grįžus buvau pasinėręs į pasaulietišką gyvenimą, turėjau mašiną. Paskui pakeičiau viską, mečiau. Sukūriau savotišką sodybą su skulptūrom…“ – taip savo autobiografijoje rašo Vilius Orvidas.

Po armijos sugrįžęs į gimtąją sodybą, įsikūrė pirtelėje, iš akmens ėmė kalti nedideles skulptūrėles, padėdavo tėvui daryti paminklus, o taip pat pradėjo mokytis amato pas klaipėdiškį skulptorių Motiejų Narbutą. Beje, netrukus Vilius net gavo liaudies meistro vardą ir taip vis daugiau dėmesio ėmė skirti savarankiškai kūrybai. Nors turėjo galimybę dirbti pneumatiniu plaktuku, tačiau, siekdamas jautresnio sąlyčio su akmeniu, dažniausiai dirbo paprastu kūjeliu ir kaltu.

Jo kūryboje derėjo poetinė, simbolinė mąstysena bei religinės patirtys. Neatsitiktinai didžiojoje dalyje Viliaus skulptūrų dominuoja krikščioniški siužetai bei veikėjai, o patys darbai įkvėpti senosios liaudies tradicijos bei subtilaus menininko braižo. Kaip teigė dailininkas Vaidotas Žukas, 1999 m. parengęs knygą-albumą „Vilius Orvidas“, savo darbuose „skulptorius mokėjo išmoningai ir išmintingai pritaikyti per milijonus metų susidariusius autentiškus akmens formą, spalvą, toną, visas „pėdas“ ir iškilumus, spalvos siūles, kiaurymes. Natūrali, ledynmečiu menanti riedulio forma arba iš marmuro karjerų atskelta nuolauža kartais lemdavo pačią naujos skulptūros idėją. <…> Kurdamas savo skulptūras kartais jis be jokių kompleksų galėjo pasinaudoti menkaverčiais bažnytiniais paveikslėliais, šventoriuose parduodamomis fotografijomis. Jam užteko tik pasiskolinti kokios karūnos ar lelijos piešinį, Nukryžiuotojo krūtinės ląstos formą, Švč. Mergelės smakro ar gyvatės žandikaulio liniją, ašarotą vienos ar bauginantį kitos žvilgsnį“.

Tačiau iki šio nuoseklaus kūrybinio kelio, krikščioniškosios tradicijos bei istorijų tąsos akmenyse, pirma Vilius pradėjo nuo suskaldymo gelbėti didžiulius riedulius ir samdyti techniką juos gabenti į sodybą. Taip pat ir nupjautus šimtamečiu ąžuolus, jų kamienus bei didžiulius kelmus, iš ko formuota sodybos aplinka, labirintai ir užkaboriai. Taip pat kalamos ir skulptūros, keliami kryžiai. Lėšų šiems darbams Vilius gaudavo už antkapinių paminklų darymą. Sodyboje visą laiką sukosi akmens pjovimo staklės, o ilgainiui šį darbą, ypatingai raidžių kalimą, Vilius patikėdavo savo pagalbininkams, kurių šioje unikalioje vietoje niekados netrūko.

Sovietmečio pabaigos jaunuoliams Orvidų sodyba tapo priebėga nuo gūdžios totalitarinės santvarkos. Pats Vilius buvo nekonformistinė asmenybė, gyveno taip, kaip tikėjo, kūrė taip, kaip jautė, tad šioje oazėje guolį, maisto, darbo bei paguodos žodį visuomet rasdavo įvairiausi to meto nepritapėliai bei ieškotojai.

Žinoma, tokia savivalė negalėjo likti valdžios nepastebėta. Ne kartą sovietinių pareigūnų bandyta šią vietą išdraskyti, akmenis išvežti. Ne vienas akmenų prikrautas sunkvežimis taip ir išriedėjo. Beje, ir dabar sodyboje galima pamatyti dažais pažymėtų akmenų – tų, kurie planuoti išvežti. Visą atsakomybę ir valdžios rūstybę ant savo galvos, kaip skydas, prisiimdavo Viliaus tėvas. Netrūko ir įvairių saugumo provokacijų, tačiau ir jos atlaikytos gudraujant, nepasiduodant ar tiesiog slapstantis sodybos „džiunglėse“.

Neabejotinai didelę reikšmę Viliaus gyvenime, jo kūryboje bei sodybos kūrime suvaidino dievoieška. Po armijos jis aktyviai ėmė domėtis ir praktikuoti jogą, studijavo Rytų religijas bei mistiką, skaitė įvairių religijų šventraščius, mokslinę-pažintinę, filosofinę bei grožinę literatūrą. Beje, šis kelias jo sodyboje taip pat matomas pačiuose darbuose – čia galima rasti ir Budos, ir egiptiečio, ir kitas kultūras atspindinčias skulptūras.

Tačiau ilgainiui jo ieškojimai atvedė prie krikščionybės. Beje, keleri metai iki mirties Vilius tapo pranciškonu, priėmė įžadus ir net bandė gyventi vienuolyne, tačiau netrukus gavo leidimą grįžti į savo gimtinę, kur dirbo bei kūrė iki pat netikėtos savo mirties 1992 metais. Pranciškonas Sigitas Jurčys yra sakęs, kad Vilius Orvidas buvo tikras vienuolis atsiskyrėlis, savo širdį pavertęs vienuolynu, kur plotas matuojamas ne kvadratiniais metrais, bet meile.

Dėl savo unikalumo, ypatingai Atgimimo laikotarpiu, Orvidų sodyba buvo tapusi traukos tašku ne tik visokio plauko keistuoliams, tačiau ir keliautojams bei turistams iš kitų kraštų. Daugelis šią vietą, matyt, dėl jos keistumo, neįprastumo, vadino „Absurdo muziejumi“. Kaip prisimena V. Žukas, „Muziejuje tarp skulptūrų ir pastatų vaikštinėjo povai, fazanai, bėginėjo egzotiškos vištelės, po akmenis šokinėjo ožkelės, aptvaruose ar pievelėse ganėsi didžiaragis kalnų ožys, asilai, avinėliai. <…> Nuostabu, kad autorius nieko nesugalvodavo sąmoningai, siekdamas nustebinti ar šokiruoti namiškius, žiūrovus, valdžią. Tai buvo natūrali ekspresija, galinti poetinį ir religinį mąstymą paversti ne tik bendravimo būdu, bet ir realiais gamtos ir meno objektais“.

„Absurdiška“ sodybos aplinka bei jos vizija galėjo pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tikrovė buvo kitokia – absurdas plytėjo iš karto už sodybos ribų. Šis, kaip viename sodybos akmenyje iškalta, „paminklas Dievo ir Tėvynės garbei“ buvo akivaizdus pasipriešinimas okupacinei valdžiai, liudijant, kad dideli darbai padaromi ne masės galia, ne centre, tačiau tykiai, ramiai, žingsnis po žingsnio, tarsi kalant raides akmenyje.

„Tu stovi tarp visų tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą.“ – taip savo išgyvenimus pirmą kartą apsilankius Orvidų sodyboje „Laiškuose iš Niekur“ aprašė filmininkas, poetas Jonas Mekas, patį Vilių pastatęs į vieną gretą ne tik su M. K. Čiurlioniu, bet ir kitais pasaulinio garso menininkais.

Parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *