Hospisas – tarptautinis žodis, reiškiantis vaišingumą. Tai ir namai, kuriuose nepagydomi ligoniai palydimi į paskutinę kelionę. Jie imti steigti praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje Anglijoje. Dabar kiekviename Anglijos mieste yra po hospisą. Lietuvoje kol kas jų turime tik du – Vilniuje ir Kaune, bet netrukus rasis ir daugiau.
Ką tik išleistos knygos „Penki kvietimai“ autorius Frankas Ostaseskis – pasaulyje pripažintas atjaučiamosios slaugos mokytojas, vienas iš Zeno hospiso projekto San Fransiske steigėjų, prie mirties slenksčio palydėjęs daugiau nei tūkstantį žmonių. Už ilgametę pagalbą mirštantiesiems ir jų šeimoms F. Ostaseskiui pagarbą yra išreiškęs Dalai Lama.
Didžiulę patirtį, aprašytą „Penkiuose kvietimuose“, galėjo sukaupti tik bebaimis, ramus ir pakantus žmogus, radęs kelią į kitų širdis ir apdovanotas talentu papasakoti apie nueitą kelią. Knygoje pateiktos istorijos – kurias galima suvokti kaip savotiškas paraboles – išmintingos, padedančios įvairias gyvenimo situacijas išgyventi tikslingiau ir išmintingiau.
Siūlome ištrauką iš knygos „Penki kvietimai“, kurią Iš anglų kalbos vertė Vita Mikelionienė, išleido Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla.
***
Atleidimas suminkština užkalkėjusią širdį. Tada meilei – laisvesni takai. Tai man atskleidė Blaze ir Travisas.
Blaze buvo pirmasis žmogus, apsigyvenęs su mumis ir numiręs Zeno hospise. Kai jai diagnozavo nepagydomą vėžį, ji buvo įsikūrusi viena nušiurusiame bendrabučio kambaryje. Su Blaze mane supažindino socialinis darbuotojas San Fransisko valstybinėje ligoninėje. Ji nebeturėjo namų, bet jai akivaizdžiai reikėjo globos ir meilės. Taigi mes pasikvietėme ją į San Fransisko Zeno centrą. Šis pakvietimas nebuvo iš anksto apgalvotas – tuo metu mes dar neturėjome hospiso. Tačiau Blaze reikėjo kur nors gyventi, o mūsų centre buvo laisvų kambarių mokiniams. Vyliausi, kad viskas kaip nors galiausiai išsispręs. Anuomet buvau jaunas idealistas, šiek tiek naivus ir nelabai gebantis planuoti.
Kiek žinojome, Blaze neturėjo jokių draugų. Tačiau, vos atvykusi, ji paprašė surasti jos brolį Travisą, kurio buvo nemačiusi daugiau nei dvidešimt penkerius metus. Mums teko nelengva užduotis. Tuo metu dar neegzistavo internetas, o Travisas buvo kaubojus, dalyvaujantis rodeo. Tokie niekad neužsibūdavo ilgiau vienoje vietoje. Mes susisiekėme su Profesionalių rodeo kaubojų asociacija ir galiausiai jį suradome.
– Jūsų sesuo miršta, ji nori jus pamatyti, – pasakiau jam telefonu.
Tikrai nieko gero iš to nesitikėjau.
Vis dėlto vieną vakarą Travisas išdygo ant Zeno centro durų slenksčio. Impozantiška povyza su visomis kaubojaus regalijomis: didžiulė plačiabrylė skrybėlė, didžiulė sidabrinė diržo sagtis ir gyvatės odos auliniai batai.
– Tai į kokią čia dabar skylę atsitempėt mano seserį? – griežtai paklausė jis, žvalgydamasis po mūsų kuklų interjerą.
– Ji antrame aukšte, – atsakiau. – Ar norit užlipti pasimatyti su ja?
Jis pasakė: „Žinoma“, ir aš jį nuvedžiau į Blaze kambarį. Tačiau, kai priėjome prie durų, tapo akivaizdu, kad Travesui baisu užeiti į vidų. Jis nervingai trypčiojo.
Galiausiai paraginau jį pailsėti ir ateiti rytoj. Pasiūliau jam kambarį Zeno centre ir jis sutiko pernakvoti.
Kitą rytą radau kaubojiškai apsitaisiusį Travisą valgomajame, apsuptą plikagalvių zeno vienuolių juodais apdarais, visi kartu valgė tofu. Buvo smagu pažiūrėti.
Po kurio laiko jis pasakė, kad yra pasirengęs lipti į viršų ir susitikti su Blaze. Tyliai sėdėjau kamputyje ir viską stebėjau. Kokie prislėgti buvo šie pagaliau susitikę brolis ir sesuo! Jie nekalbėjo nei apie Blaze ligą, nei apie ką nors svarbaus.
Tiesiog paviršutiniškai plepėjo apie orą, rodeo ir Hanko Williamso radijo laidas.
Travisas lankė Blaze kasdien. Po truputį jų pokalbiai darėsi gilesni. Blaze kalbėjo apie savo patirtį ligoninėse, gydytojus ir ką reiškia sirgti vėžiu. Jiedu žaismingai dalijosi prisiminimais.
Praėjus dešimčiai dienų po Traviso atvykimo, Blaze būklė pablogėjo. Kol ji miegojo, mudu su Travisu išėjome į kiemą – čia kartais mėgdavome paplepėti. Jis rūkydavo cigaretę, o aš klausydavausi. Rodos, nieko svarbaus nevyko, taigi ketinau vykti namo pas savo šeimą. Staiga Travisas pašnibždomis sumurmėjo:
– Noriu jai pasakyti, bet negaliu.
Aš vėl atsisėdau.
– Žinai, Travisai, jei nori jai ką nors pasakyti, paskubėk. Nelauk. Blaze liko nedaug laiko.
– Nerandu žodžių, – atsakė jis.
– Jei negali pasakyti jai, gal pasakyk man? – pasiūliau.
Travisas išklojo ilgą istoriją. Papasakojo, kad jiedu su Blaze vaikystėje buvo palikti likimo valiai. Jie augo įvairiuose vaikų globos namuose Vakarų pakrantėje, kartais kartu, kartais atskirai. Tai buvo apgailėtina. Metais vyresnis Travisas kelis kartus baisiai nuskriaudė Blaze. Jis ją visaip engdavo. Štai kodėl jie nesimatė tiek daug metų.
Mano pirminė reakcija buvo: „Kas aš toks, kad klausyčiausi visos šios išpažinties? Nesu nei kunigas, nei terapeutas, neturiu psichologo išsilavinimo.“
Tuomet prisiminiau susitikimą su mano gero draugo seneliu, žinomu humanistinės psichoterapijos specialistu Carlu Rogersu. Vėliau net studijavau jo nufilmuotas konsultacijas. Pastebėjau, kad jis labai retai kalbėdavo, bet taip širdingai visų klausydavosi, kad pacientai tiesiog trykšdavo prisiminimais. Jis parašė tai, kas man ilgam įsirėžė atmintin:
„Prieš kiekvieną konsultaciją skiriu akimirką tiesiog prisiminti savo žmogiškumą. Nėra jokios patirties, kuria šis žmogus su manimi negalėtų pasidalyti, nei baimės, kurios negalėčiau suprasti, nei kančios, kurios negalėčiau palengvinti, nes aš taip pat esu žmogus. Nesvarbu, kokio gilumo jo žaizdos, jis neturi prieš mane jų gėdytis. Aš taip pat esu pažeidžiamas. Ir dėl to jam manęs užteks. Kad ir kokia jo istorija būtų, jam nebereikės būti su ja vienam. Štai čia prasidės jo gijimas.“
Dalijimasis savo istorijomis padeda mums gyti. Intuityviai jaučiau, kad didžiausia dovana, kurią galėčiau pasiūlyti Travisui, buvo mano sutelktas dėmesys. Klausytis neteisiant – turbūt pats paprasčiausias, pats tiesiausias būdas rasti ryšį su žmogumi. Tai meilės kupinas veiksmas.
Kai Travisas pagaliau baigė pasakoti, jis buvo sutrikęs ir atsiprašinėjo. Manau, kad šis protrūkis jį nustebino ne mažiau nei mane.
– Tai štai kaip buvo. Ką dabar man daryti? – paklausė jis.
Travisas buvo įsitikinęs, kad su savo kalte turės gyventi iki gyvenimo pabaigos.
Pasiūliau kartu nueiti pas Blaze pasikalbėti. Mums įėjus į jos kambarį, Travisas prisistūmė kėdę prie jos lovos ir tarė:
– Žinai, sese, visus tuos metus norėjau tau pasakyti vieną dalyką, na… bet, žinai, niekada negalėjau rasti tinkamų žodžių… tiesiog norėjau pasakyti… dėl viso to, ką prisidirbau…
Blaze pakėlė ranką stabdydama jį kaip kelių eismo policininkas ir ramiai tarė:
– Travisai, čia yra kas mane pamaitina. Turiu, kas mane nuprausia. Mane gaubia meilė. Nieko nekaltinu.
Pasijutau priblokštas to, ką pamačiau. Viso gyvenimo nuoskaudos buvo atleistos vienu akimirksniu. Galingas malonės veiksmas, senos skriaudos užmirštos. Mes visi apsiverkėme, ir tada stojo išlaisvinanti tyla.
Prisiminiau, kaip vieną dieną, prieš Travisui atvykstant į Zeno centrą, sėdėjau prie šiaip jau nekalbios Blaze, ir staiga ji manęs paklausė:
– Yra žmonių, kurie ateina pas mane ir sako, kad turiu mylėti. Tada ateina kiti ir sako, kad turėčiau paleisti. Ką man pirma daryti?
Susimąsčiau. Tada pasakiau:
– Blaze, tu žinosi, ką daryti, patikėk manim. Reikalas tas, kad tie du veiksmai vyksta vienu metu. Meilė mums padeda paleisti.
Mylėti ir paleisti – neatskiriami dalykai. Negali mylėti ir tuo pat metu įsikibti į žmogų. Per dažnai painiojame prisirišimą su meile.
Budizme meilės kupinas gerumas, arba metta, laikomas aukščiausia būties būsena. Tai dangiška būklė. Ji ekspansyvi, sudaranti sąlygas, pilna rūpestingumo ir sujungianti.
Prisirišimas prisidengia meilės kauke. Jis atrodo ir kvepia kaip meilė, bet iš tikrųjų – tai pigi imitacija. Juntame, kaip prisirišimui būdingas noras turėti ir didelė baimė prarasti.
Meilė yra nesavanaudiška, o prieraišumas – savininkiškas. Meilė išlaisvina, o prieraišumas savinasi. Kai mylime – esame ramūs, nesilaikome stipriai įsikibę ir natūraliai viską daug lengviau paleidžiame.
Blaze šį tą žinojo apie paleidimą. Ji atleido Travisui, bet tai nereiškia, kad ji pamiršo, kas jai nutiko. Taip pat negalima sakyti, kad ji toleravo tai, ką brolis jai padarė. Iš esmės ji jam pasakė: „Klausyk, jei nori nešiotis tą skausmą visą likusį gyvenimą, prašom. Bet man jau gana.“
Artėdama prie mirties, ji priėjo ribą, ties kuria norėjo išsilaisvinti iš apmaudo ir nerimo, persekiojusių ją ištisus dešimtmečius. Praeitis jos nebegramzdino. Ji nenorėjo mirti skęsdama nuoskaudose. Ji norėjo būti laisva, kupina meilės ir suvokė, kad vienintelis būdas tai padaryti – visiškai atleisti savo broliui. Be jokių klausimų.
Po dviejų dienų Blaze mirė.
