Vasara. Kokia ji? Šis metų laikas, rodos, pilnas šilumos, atostogų, šypsenų bei siautulio. Visus metus bandai išgyventi, kad vasaros sezonu galėtum gyventi! Bet taip yra ne visiems. Tos vasaros kartais irgi būna sunkios ir slegiančios, reikalauja papildomų jėgų ir vilties paieškų.

Gal net ironiška, jog Vilniuje psichiatrinė ligoninė yra būtent Vasaros gatvėje, o adresą Vasaros g. 5 žino kiekvienas vilnietis, net jei tik iš anekdotų ar nuogirdų.

Kadras iš filmo.

Marijos Kavtaradzės režisuotas filmas „Išgyventi vasarą“ sujungia abi vasaras ir pasakoja apie psichines ligas, apie kurias Lietuvoje dar kalbame labai atsargiai ir tyliai, o skirstymas, kas normalu, o kas – jau ne, vis dar labai dažnas.

Scenarijaus autorė ir režisierė M. Kavtaradzė neslėpė nuogąstavimų, jog kino juosta nebus sutikta palankiai ir atstums savo tematika. Tačiau taip nenutiko.

Žiūrovai, tarp kurių ir garsūs visuomenės veikėjai, žymūs Lietuvos žmonės, žeria komplimentus socialiniuose tinkluose, rašo ir dalinasi recenzijomis, o imdb sistemoje filmas įvertintas aukštu 8.2 balu dešimtbalėje sistemoje. Taip pat kritikai nedaug raukė antakius ir negailėjo pagiriamųjų žodžių.

„Kinas yra mano būdas kalbėti apie ligą ir padėti kitiems“, – teigė jaunoji kino kūrėja.

Apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ laureatės Marijos Kavtaradzės debiutas pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu, sulaukė didžiulio susidomėjimo tarptautiniuose kino festivaliuose. Juostoje, kurio premjera įvyko prestižinio Toronto kino festivalio seansuose, pagrindinius vaidmenis sukūrė jaunosios kartos aktoriai Gelminė Glemžaitė, Indrė Patkauskaitė ir Paulius Markevičius.

Kokia šio filmo sėkmės paslaptis? Sakyčiau, kompleksinis balansas. Apie psichines ligas dažnai kalbama labai paviršutiniškai ir subanalinant esmę. „Depresuoja“, „šizofrenikas“, „bipolikas“ terminai paverčiami madingomis etiketėmis ar įžeidimais. Arba šios ligos vaizduojamos tartum iš sergančiojo žiūros taško, kuris perteikiamas labai siaurai, sukeldamas slogumo, beprasmybės, neišbaigtumo jausmą. Tai retai patraukia žiūrovą ir nepadeda kovoti su stigmatizacija. Žmonės, kurie nieko nesupranta apie psichines ligas, dar labiau atsitraukia galvodami, kad tai kažkokia juoda asmenybės dėmė, kuri neverta dėmesio.

O „Išgyventi vasarą“ pateikė visai kitokį paveikslą. Neslogų, bet ir nebanalų. Fabula sudėliota taip, kad depresyvią Justę ir bipolinį sutrikimą turintį Paulių, jauna psichologė, paliepta vadovaujančio psichiatro, veža į Palangą pas kitą gydytoją. Jų kelionė pavirsta tiek skaudžiomis akistatomis su liga, tiek priverčia daug juoktis, nes kurijoziškų situacijų taip pat netrūksta.

Kadras iš filmo.

Dalis filmo filmuota pačiame Vasaros g. 5 – tas pats kiemas, krepšinio aikštelė, kur galima vaikščioti ar bėgioti kylant ir leidžiantis ratu. Tarsi maža sanatorija, kur pasukus vienu keliuku iš judančio Antakalnio, patenki į miškų apsuptį. Ir čia visiškai kitas pasaulis nei yra vos už šimto metrų.

Socialiniuose tinkluose nemažai komentarų, klausiančių, kodėl buvo kelios scenos, kuriose ligoninės darbuotojos per kiemą nešė kibirus. Buvo labai daug spėlionių. Iš tiesų taip gabenamas maistas ir sriubos į valgyklą – termosai yra per brangus malonumas šiai gydymo įstaigai. Tad net ir tokie mažmožiai buvo nesuvaidinti. Filmo metu kiekviena smulkmena nėra iki galo išlukštenta, išaiškinta, daug kas paliekama žiūrovo interpretacijoms, nors ir neužkoduota sudėtingais kultūriniais kodais. Tad mažiau atidus žiūrovas jas tiesiog praleis pro akis ir nepasijus kažką praradęs ar nesupratęs paties filmo.

Subtiliai, bet taikliai pavaizduojamas ir pačios sistemos atšiaurumas. Gydytojai per susirinkimą nuasmenina pacientus ir paverčia juos diagnozėmis, o perpildytos palatos verčia išrašyti namo asmenis, kuriems greičiausiai dar reikėtų priežiūros. Kaip kad maniakine depresija sergančio Pauliaus psichiatras prašo, kad jo paciento neišrašytų, nes jam prasidėjo manijos laikotarpis, ir tai visai kas kita nei tikras pagerėjimas ir ligos finišas. Bet sistema negali išlaikyti to, kuris pagaliau atsikėlė iš lovos ir šypsosi.

Kadras iš filmo.

Demonstruojamas ir žmonių suakmenėjimas, kai daugiau dėmesio sulaukusi tema personalo susirinkimuose tampa ne pacientai, o artėjanti sporto šventė, kuriai reikia aktyviai ruoštis, spausdinti lankstinukus ir versti joje dalyvauti pacientus. Vis tik situacija parodoma neperspaustai ir nedemonizuojant pačių specialistų, bet tiesiog nušviečiant esamą sudėtingą situaciją, kuri opi ne tik filmo rėmuose, bet ir realiame gyvenime.

Nors nemanau, kad filmas reikalauja, klausti „kas kaltas?“, ar kodėl turint, rodos, viską, gyventi nesinori. Kaip vasaros saulė svilina pečius, o tu tik girdi visus, kurie juokiasi, kad sklido gandai, kad tu – psichūškej. Tu pasišypsai…

Socialinės dramos pabaiga netikėta, bet labai realistiška ir, šalia piktžolių paliekama didžiulė vilties puokštė – nes toks yra gyvenimas. Pilnas vilties ir beviltiškas tuo pat metu.

Nes toks yra gyvenimas. Pilnas vilties ir beviltiškas tuo pat metu.

Galima atsitraukti ir žiūrėti filmą iš paukščio skrydžio. Kaip į stigmatizacijos mažinimo projektą, kaip parodymą, kad psichine liga sergantys žmonės nėra jau tokie marginalai ir yra labai panašūs, kaip ir visi sveikieji. Bet svarbiausia, kad filmas išgyvenamas. Be didelio dramatizmo ar atitolimo nuo kasdienos, nenupudruojant tikrovės, kuri kartais labai neteisinga ir kitokia nei norėtum, kad būtų, ar turėtų būti, pagal visus holivudinius principus.

Dominyka Navickaitė

One Comment

  1. Pingback: Daugiaveidė vasara (apie filmą “Išgyventi vasarą”) – (NE)IŠVAIZDAUS DRAKONO OLA

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *