Penkiasdešimt dienų nuo Velykų iki Sekminių yra lyg penkiasdešimt sekmadienių, kai išsipildo stebinantis paskatinimas, kartotas Valandų liturgijoje kiekvieną Gavėnios sekmadienį:: „Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 10). Šios ilgos šventinės puotos metu krikščionys jau keturiolika amžių skaito, turbūt, keisčiausią, painiausią ir, anot žinovų, prasčiausiai parašytą iš visų Biblijos knygų – Apreiškimą Jonui. Kodėl esame skatinami taip į ją gilintis? Ko joje ieškoti?

Šis tekstas skelbtas žurnale „Kelionė“, 2018 Nr. 2

Paskutinioji Biblijos kanono knyga

Jono ekstazė (Ap 1, 10), kai jis išvydo regėjimus, vėliau aprašytus Apreiškime: siela, paukščio pavidalu pakilusi prie Viešpaties sosto, tebėra „pririšta“ prie kūno sidabro grandinėle, gyvybės saitu. Beatas Liebanietis. Apokalipsės komentaras. Burgo de Osma rankraštis, 1086 m.

Įtraukdama tekstą į Biblijos kanoną Katalikų Bažnyčia jį pripažįsta Dievo įkvėptu, nors ir užrašytu žmogaus ranka. Dar šv. Ireniejų (†202) siekianti tradicija teigia, kad Apreiškimą užrašė šv. Jonas, jauniausias Jėzaus mokinys, apaštalo Jokūbo brolis, Evangelijos ir trijų laiškų, įtrauktų į Naująjį Testamentą, autorius. Pasirinkdamas pranašystės žanrą jis „pasmerkė“ šią knygą neblėstančiam populiarumui: žmonės visais amžiais joje ieškojo atsakymo, kada ir kaip pasibaigs pasaulis, kas nutiks žmogui išėjus anapus. Nors šv. Jonas tvirtina įvykdęs angelo paliepimą neslėpti „pranašiškų šios knygos žodžių“ (Ap 22, 10), deja, jo užrašyti regėjimai tokie egzotiški ir painūs, kad nėra lengva juos „prakalbinti“.

Apokalipsė jau nuo šv. Dionizo Aleksandriečio (†265) laikų ne vienam Bažnyčios tėvui atrodė įtartina: jos niekuomet necitavo šventieji Kirilas Jeruzalietis, Grigalius Nazianzietis, Jonas Auksaburnis, o Laodikėjos regiono Bažnyčios susirinkimas (363 m.) jos neįtraukė į Dievo įkvėptų knygų sąrašą. Tai galiausiai padarė Toledo Bažnyčios susirinkimas 634 m., o Rytų Bažnyčia pasekė šiuo pavyzdžiu tik 692 m. Trulano susirinkime. Tiesa, bizantiškosios kultūros kraštuose tekstas dėl to netapo populiaresnis: susilaukė vos poros teologų komentarų. Vakaruose, priešingai, komentarų knygos skaičiuojamos dešimtimis, pradedant šv. Ireniejaus parašytu II a. (deja, neišlikusiu) komentaru. XVI a. Apokalipsė vėl atsidūrė teologų dėmesio centre, kai ją apokrifine paskelbė Martynas Liuteris. Kita vertus, tai vėliau nesukliudė jai tapti įkvėpimo šaltiniu kai kurioms protestantizmo atšakoms: pavyzdžiui, jos pagrindu buvo parašyta Mormono knyga, o Šiaurės Ameriką kolonizavę išeiviai puritonai Apokalipse rėmėsi net kurdami miestų išplanavimą (beje, kaip ir katalikai Pietų Amerikoje).

Beja, įtarimus kėlė ne Apokalipsės aprašomų regėjimų keistumas, bet trys priešpaskutinio skyriaus eilutės (20, 2–6), kuriose žadama, kad laikų pabaigoje teisieji galės pasidžiaugti tūkstančio metų rojumi žemėje. Tik vėlesnis šv. Augustino pasiūlymas šią ištrauką (kaip ir visą Šventąjį Raštą) interpretuoti dvasiškai, „išgelbėjo“ Apokalipsę nuo galutinio pasmerkimo. Įtraukta į Biblijos kanoną, ji tapo svarbiu ginklu kovojant prieš ereziją – Arijaus mokymą, giliai įsišaknijusį tarp vestgotų, valdžiusių Iberijos pusiasalį ir dalį dabartinės Prancūzijos. Nors jų karalius Rekaredas galiausiai pasikrikštijo 587 m., jo pavaldiniams nebuvo lengva įtikėti, kad Jėzus Kristus, Arijaus „pažemintas“ iki pirmojo Dievo kūrinio kategorijos, iš tiesų yra Dievas. Dėl to vestgotų sostinėje Tolede sukviestas Bažnyčios susirinkimas ne tik įtraukė Apokalipsę į Biblijos kanoną (arijoniškose Biblijose šios knygos, aišku, nebuvo), bet ir griežtai nurodė dvasininkams ją skaityti bažnyčiose ir aiškinti per pamokslus visą Velykų laikotarpį.

Tai buvo sunki ir pavojinga užduotis tais laikais, kai barbarų užimtoje buvusios Romos imperijos teritorijoje gyveno vos keletas išsilavinusių teologų, ir tik didžiausi vienuolynai turėjo Bažnyčios tėvų parašytų Apokalipsės komentarų kopijas. Už neteisingą aiškinimą pamokslininko laukė pragaro liepsnos, tad Apreiškimas Jonui anuomet baugino net labiau nei dabar. Ne veltui šv. Jeronimas, o vėliau ir populiariausio Apokalipsės komentaro autorius Beatas Liebanietis (VIII a.) ją palygino su audringa jūra, kurios norisi šalintis. Tačiau jie pabrėžė ir svarią priežastį, kodėl turime rizikuoti: kaip tik šioje knygoje akivaizdžiai atskleidžiama Jėzaus Kristaus kryžiaus aukos prasmė (paradoksalu – kryžius Apokalipsėje nepaminėtas nė karto) ir Jo pasiektos pergalės mastas. Apreiškimas Jonui praskleidžia laikų pabaigą gaubiančią uždangą ir leidžia žvilgtelėti iš Dievo perspektyvos, kuo baigsis ši paini istorija, kurioje panirę gyvename. Apokalipsė ne tik teigia, bet ir rodo, kad Kristus yra Dievas, o Jo kryžius – gyvybės medis, skirtas visiems žmonėms, ginklas, kuriuo nugalimas net paskutinis priešas – Mirtis.

Kaip teisingai skaityti Apreiškimą Jonui

Šv. Romano bažnyčia Tolede; joje susirinkę vyskupai 634 m. priėmė sprendimą įtraukti Apreiškimą į Biblijos kanoną. Bažnyčios sienas dengia šią knygą iliustruojančios freskos (XIII a.).

Lengviau pasakyti, kaip šios knygos nereikia skaityti, nes pati jos struktūra „skatina“ tai daryti netinkamai. Ne veltui Apokalipsė vadinama vakarietiškojo romano pirmtaku: joje pirmą kartą literatūros istorijoje panaudota mums tokia įprasta pasakojimo tvarka, kurią sudaro užuomazga, veiksmo plėtotė, kulminacija ir atomazga. Ji atliepia žmogaus poreikį turėti tam tikrą vyksmo užbaigimą, pajusti, kad uždanga nusileido, juo labiau, kad gyvenimas beveik niekada neleidžia to patirti. Apreiškimo struktūra skatinte skatina jį skaityti kaip reportažą apie artėjančios pasaulio pabaigos įvykius. Be to, nuo pirmo iki paskutinio žodžio trunkanti kova tarp dangaus ir pragaro jėgų vilioja „atpažinti“ šį modelį gyvenamos tikrovės įvykiuose: save, žinoma, įrašyti į teisiųjų gretas, o nedraugus pasmerkti kaip Slibino pakalikus. Toks supriešinimas yra pavojingiausia Apokalipsės pagunda: kiekviename šimtmetyje pasitaikė politinių ir religinių lyderių, kurie skelbėsi tautų gelbėtojais ir vadino savo oponentus antikristais (beje, šis veikėjas neminimas Apokalipsėje, nors pasirodo šv. Jono laiškuose).

Tenka pripažinti, kad taip darydami sekame pirmųjų krikščionių pavyzdžiu. Jie Apokalipsę suprato pažodžiui: juk Kristus sakė, kad „nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks“ (Mt 24, 34). Kiekvieną minutę, laukdami Jo ateinant teisti gyvųjų ir mirusiųjų, krikščionys taip intensyviai tam ruošėsi, kad sugebėjo įgyvendinti radikalų evangelinį visuomenės projektą: viskuo dalintis ir taip sutarti, kad „nuostaba ėmė kiekvieną“ (Apd 2, 43). Vėliau tai išlaikyta tik uždarose vienuolynų bendruomenėse.

Mirus paskutiniam gyvą Jėzų regėjusiam liudytojui teko surasti kitokį mįslingojo pasaulio pabaigos „reportažo“ paaiškinimą. Jau šv. Justinas Kankinys (†165) pasiūlė skaityti Apokalipsę kaip pažadą be konkrečios datos, paguodos šaltinį persekiojimų laikams: jos įkvėpti tikėjimo kankiniai drąsiai stojo ginti savo įsitikinimus, žinodami, kad Karalius Kristus jau yra nugalėjęs visus jų priešus. Argi svarbu, kada Jis ateis antrąjį kartą ir padarys regimus tos pergalės vaisius istorijoje?

Tačiau kam skaityti Apreiškimą tais laikotarpiais, kai krikščionys nėra persekiojami? Origenas (†254), vienas originaliausių (ir taip pat prieštaringiausių) krikščionių teologų, surado išeitį: šis tekstas yra alegorija, atskleidžianti asmeninį kiekvieno tikinčiojo dvasios augimą ir jį lydinčias kovas iki susitikimo su Kristumi. Anot šv. Viktorino Ptujiečio (†303), tai yra giliausia viso Biblijos pasakojimo esmė, kai kiekviena scena sukasi apie tą pačią pagrindinę temą ir tarsi veržlia spirale kyla prie vis aiškesnio Dievo plano atskleidimo. Beveik mūsų amžininkas Güntheris Bornkammas 1937 m. „sukonkretino“ šį modelį: patarė atskirti Apokalipsėje dvi tokia spirale besisukančias dalis, pirmuosius tris „septynetus“ (laiškai bažnyčioms, antspaudai ir trimitai), kurie yra slaptesnė pasakojimo versija, ir ją nušviečiančius kitus tris „septynetus“ (ženklai, dubenys ir nesunumeruoti regėjimai). Abi dalys pasakoja tą patį vyksmą: persekiojimas-išbandymas, persekiotojų bausmė ir galutinis nukentėjusiųjų apdovanojimas. Be to, Apokalipsė tarsi integruoja, koncentruoja ir dar kartą permąsto visas ankstesnes Biblijos knygas: jų citatų šiame tekste daugiau nei originalių ištarmių. Tad vizijose „užkabintos“ istorijos, kaip ir kryžiaus auka, yra tikrieji raktai į Apreiškimą Jonui.

Žmogaus siela laikyta tokia vertinga, kad, anot populiarios legendos, velnias per vieną naktį pastatęs šį milžinišką akveduką vandeniui atvesti siekdamas gauti vienos tarnaitės sielą: ji neatsargiai pasiūlė jam tokį sandėrį, pavargusi kasdien tampyti vandenį poniai į kalną. Segovija (Ispanija).

Apokalipsę tariamai gaubianti paslaptis prasiskleidžia ją skaitant iš moralinės perspektyvos, kaip patarė šv. Augustinas (354–430). Ji vaizduoja dorybės ir ydos kovą žmoguje ir nurodo ženklus, padedančius susiorientuoti ir pasirinkti teisingą kelią, vedantį į gyvenimą. Apokaliptinės Arkangelo Mykolo vedamos dangaus kariaunos ir Abadono demonų gaujos susiremia dėl žmogaus sielos. Dreba ir gūra kalnai, plyšta ir susivynioja dangūs, angelai pila bausmės dubenis į upes ir jūras, o laimėjus pergalę danguje pratrūksta giesmėmis šventųjų chorai… Ir visa tai – apie vieno žmogaus likimą? Paradoksalu, bet „tamsiaisiais viduramžiais“ žmogaus siela laikyta tokia vertinga, kad tikėta, jog netgi Šėtonas, prieš eidamas jos gundyti, turi atsiklausti Dievo leidimo (plg. Job 1). Sekdami šv. Augustino patarimu, kiekvienas turėtume skaityti Apokalipsę savo gyvenimo kontekste. Juk, kaip sako Aleksandras Alekseičikas, „gyvename ne nuo gimimo iki mirties, bet nuo Adomo ir Ievos iki Paskutiniojo Teismo.“

Paguodos grūdai pasakojime apie visa ko pabaigą

Ši knyga žmogui praneša dvi naujienas – gerą ir blogą. Blogoji yra ta, kad nei pasaulis, nei žmogaus gyvenimas jame nesibaigia galutine gėrio, dorybės, gyvybės pergale: juk laikų gale turi ištrūkti į laisvę baisusis Slibinas. Nors paskutinis išbandymas truks neilgai, jis išsems laiką iki dugno, ir ši istorija užsibaigs jau danguje vykstančiu Paskutiniuoju Teismu.

Geroji naujiena perteikia didžiausią krikščionybės paradoksą, kai, anot popiežiaus Benedikto XVI, „kentėjimui niekuomet nepriklauso paskutinis žodis, jis visada tėra akimirka, trunkanti, kol pereinama į laimę; dar daugiau, kentėjimas jau yra paslaptingai persmelktas džiaugsmo, kuris gimsta iš vilties“ (2006-08-23 audiencija). Tokio atradimo niekuomet nepadarytume remdamiesi gyvenimo patirtimi, štai kodėl viltis turi „nusileisti iš dangaus“, ir net ją regint būna sunku patikėti Dievo apreikštu pažadu. XIV a. anglų mistikė pal. Julijona Noričietė prisipažino: „Esant tokiai padėčiai, man atrodė neįmanomas dalykas, kad viskas galėtų baigtis gerai. Ir negavau kitokio atsakymo iš mūsų Viešpaties, tik šį: „Tai, kas neįmanoma tau, nėra neįmanoma man. Aš išsaugosiu savo žodį visuose dalykuose ir padarysiu, kad viskas persikeistų į gera“ (Dievo meilės apreiškimų knyga, 32).

Tačiau Apokalipsė vaizduoja tokį galingą blogį, kad, regis, jis prilygsta Dievui. Tyrinėtojų manymu, šį pėdsaką hebrajų, o vėliau ir krikščionių tekstuose paliko senoji persų mitologija (X a. pr. Kr.). Anot jos, yra vienodai amžini abu dieviškieji pradai, gėris ir blogis, Ormazdas ir Aremanas, iš kurių tarpusavio kovos ir gimė mūsų pasaulis. Jį sukūrė geroji dievybė tam, kad galiausiai po keleto visatos gyvenimo ciklų „pagautų“ ir „surištų“ blogį.

Dievo Avinėlis, nešinas savo pergalės ginklu – kryžiumi. Jis jau yra pamynęs visus priešus: Slibiną, abu apokaliptinius žvėris ir net Mirtį (ją simbolizuoja du nuogi begalviai kūnai; Ap 20, 19). Beatas Liebanietis. Apokalipsės komentaras. Urgel rankraštis, X a.

Naujojo (ir Senojo) Testamento apokaliptiniuose regėjimuose blogio ir gėrio lygiavertiškumas yra viso labo regimybė. Viduramžių egzegetai, atidžiai įsiskaitę į regėjimų detales, autoritetingai teigė: Slibinas ir jo palaikomos pabaisos niekuomet nesustiprėja tiek, kad pačiam Dievui tektų stoti į kovą su jais. Tą pajėgia atlikti Jo kūriniai: „Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu“ (Apr 12, 7–9). O kaipgi raitelis ant balto žirgo, vadinamas Karalių karaliumi? „Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. (…) Iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas“ (Apr 19, 11. 15). Tai, žinoma, Kristus, tačiau Jis ateina ne kovoti, bet teisti ir valdyti. Be to, anot senųjų teologų, neturime leistis apgaunami veiksmažodžių laiko: Jis jau iškovojo pergalę kartą ir visiems laikams, o pasauliui baigiantis vietoje Jo „kausis“ Jo paliktas žodis – „dviašmenis kalavijas“. Jį pakels net ne angelai, bet paprasti tikintieji, Bažnyčios sūnūs ir dukros, kad kovotų kiekvienas, savo gyvenime pasirinkęs prisijungti prie gėrio ar blogio kariaunos. Mūsų patirtis liudija, kad ši kova, deja, neišvengiamai baigsis pralaimėjimu. Poetas Algimantas Mackus teisus: „Ir mirtis nebus nugalėta.“ Bet… tik šiame gyvenime. Apokalipsė skelbia, kad paskutiniojo mūsų priešo triumfas – tik regimybė, nes teisusis išeina džiaugtis galutinės pergalės vaisiais Avinėlio vestuvių puotoje. Iš tiesų Slibinas jau yra įkalintas, o jo belangė užrakinta Kristaus kryžiaus spyna, tad jis negali gundyti žmogaus labiau, nei šis pajėgia atsispirti.

O labiausiai paguodžia tai, kad Dievas gailestingai paslėpė laiką, kada būsime ištikti šio lemiamo išbandymo. Anot Jėzaus, „tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mt 24, 36). Atidžiau įsiskaitę įsitikiname, kad tai yra vienintelis dalykas, kurio nežinome apie laikų pabaigą. Visa kita: „proceso“ eiga, teisėjo pasitelkti vertinimo kriterijai, bausmė ir apdovanojimas – buvo apreikšti šv. Jonui. Ir priešingai nei Senojo Testamento pranašui Danieliui, kuriam angelas liepė: „O tu, Danieli, laikyk paslaptyje šiuos žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto“ (Dan 12, 4), Jonui buvo liepta ją atverti visiems (Apr 22, 10).

Apokalipsės populiarumo „viršūnės“

Vienintelis Dievo „ginklas“ mūsų laikais yra tik dviašmenis Jo žodžio kalavijas (Ap 1, 16). Jono septynių bažnyčių regėjimas: jas simbolizuoja ir septyni šviestuvai (nuo lubų kabančios aliejinės lempos) bei septynios žvaigždės. Beatas Liebanietis. Apokalipsės komentaras. San Andres de Arroyo rankraštis, XIII a.

Apreiškimas Jonui buvo parašytas apie 90-uosius metus, tai yra po Jeruzalės šventyklos sugriovimo 70-aisiais metais, bet dar valdant Domicianui (valdė 81–96 m.). Šis imperatorius surengė žiaurų krikščionių persekiojimą. Anot tradicijos, jo metu šv. Jonas buvo ištremtas iš Efeso į mažą Patmo salą už 70 km, kur angelas jam perdavė Apreiškimą. Drąsiai tikėjimą liudijusiam apaštalui mirties bausmė, esą, pakeista tremtimi todėl, kad budeliams niekaip nepavyko jo nužudyti: įsikišus dangui, jie nesugebėjo Jono nei išvirti aliejuje, nei nunuodyti nuodų taure. Tad jis yra vienintelis iš Jėzaus apaštalų, miręs natūralia mirtimi apie 104 m., nors drauge ir patyręs kankinystę („išgėręs Jėzaus taurę“, kaip jam išpranašavo Mokytojas, anot Mt 20, 22).

Šis tekstas, ne tik pranašaujantis persekiojimus, bet ir skelbiantis galutinę Kristaus pergalę, be galo išpopuliarėjo pirmaisiais krikščionybės amžiais. Jis palaikė tikinčiųjų viltį: juk nuo pirmojo persekiojimo, kurį surengė Neronas (64–68 m.), iki krikščionybės legalizavimo imperatoriaus Konstantino laikais (313 m.) krikščionys patyrė mažiausiai dešimt persekiojimų laikotarpių, kurie truko nuo vienerių iki dvidešimties metų.

Kita Apokalipės populiarumo „viršūnė“ užfiksuota VIII a. antroje pusėje, kai krikščioniškoji Europa intensyviai ruošėsi pasaulio pabaigai, kurios laukta 800-aisiais metais. Mat Šv. Izidorius Sevilietis, remdamasis ankstesniais teologais, savo garsiajame kūrinyje Etimologijos įtikinamai apskaičiavo, kad tada baigsis šeštasis kūrinijos amžius, tai yra 6 tūkstančiai metų nuo pasaulio sukūrimo. Juk „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8), tad kaip tik tiek turėjo gyvuoti per 6 dienas sukurtas pasaulis. Antrojo Kristaus atėjimo, „inauguruosiančio“ naują dangų ir žemę, laukta Prisikėlimo sekmadienio priešaušrį. Išliko žavus pasakojimas, kaip tą 800-ųjų naktį tikintieji su abatu Beatu Liebaniečiu (ankščiau minėtu Apokalipsės komentaro autoriumi) praleido budėdami ir melsdamiesi, o kai įdienojus vis dar nieko nenutiko, vienas iš jų neapsikentęs sušuko: „Valgykime ir gerkime, jei ir baigsis šis pasaulis, tegul tai įvyksta mums prikimšus skrandį.“ Siekdami perkeisti pasaulio pabaigos baimę į naujos pradžios viltį, krikščioniškosios Europos dvasinis ir politinis lyderiai kaip tik tais metais surengė reikšmingą ceremoniją: popiežius karūnavo frankų karalių Karolį Didįjį Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Taip simboliškai baigėsi tamsieji barbarų (o vėliau musulmonų) įsiveržimo sumaišties amžiai ir prasidėjo tikras atgimimas, pirmasis iš trijų ar keturių Europos renesansų.

Angelas surakina Šėtoną ir į tą pačią bedugnę nubloškia surištą Slibiną (Ap 20, 2). Beatas Liebanietis. Apokalipsės komentaras. San Andres de Arroyo rankraštis, XIII a.

Tačiau didžiausias apokaliptinių nuotaikų protrūkis užfiksuotas mūsų laikais – XXI a. pradžioje. Artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, apokaliptinės literatūros žinovas Bernardas McGinnis lingavo galvą, kad per paskutinius tris dešimtmečius paskelbta daugiau tyrinėjimų šia tema nei per pastaruosius tris šimtus metų, ir vylėsi, kad šis bumas baigsis su paskutiniu 1999-uosius palydinčiu laikrodžio dūžiu. Visi lengviau atsiduso, kai kompiuteriai ramiai perskaičiavo datą, neprasiskyrė žemė, nenukrito mėnulis… Kas gi galėjo numatyti rugsėjo 11-osios įvykius? Žmogaus suręstus dangoraižius iš dangaus puolę lėktuvai taip sukrėtė žmoniją, kad per pastaruosius keliolika metų mūsų ekranus, knygų lentynas, laikraščių ir žurnalų puslapius užliejo apokalipsių tvanas. Ne tik Holivudo scenaristai, bet ir šiuolaikiniai pranašai, apsigaubę nebe kupranugario vilnos apsiaustais, o baltais laboratorijos chalatais, skelbia, kad pasaulis ritasi į neišvengiamą katastrofą dėl klimato permainų, meteoritų, saulės ciklo pabaigos, milžiniško ugnikalnio išsiveržimo, mutavusių bakterijų, genetinių eksperimentų, atominio holokausto, užterštumo…

Kodėl teroristų ataka išgąsdino labiau nei juodasis maras 1348 m. ar du pasauliniai karai? Jų metu niekas nekalbėjo apie pasaulio pabaigą, tik stengėsi ištverti tai, ką suvokė kaip užtarnautą Dievo bausmę. Apokaliptinės interpretacijos imtos kurti tik išbandymams pasibaigus: karams pasibaigus Leninas, Hitleris ar Stalinas sutapatinti su šv. Jono regėtu Žvėrimi, o dokumentinių filmų ciklai apie juos, iškalbingai pavadinti „Apokalipse“ (Prancūzija, 2014 m.), sukurti tik mūsų laikais.

Armagedono mūšis, kuriame susirems gėrio ir blogio kariaunos, palikdamos apsčiai maisto angelo sušauktiems viso pasaulio paukščiams (Ap 19, 17). Avinėlis jame nedalyvauja, nes jau seniai yra laimėjęs pergalę. Jis laukia pasirinkusiųjų teisingą stovyklą prie vestuvių pokylio stalo, nors jau nebe šiame pasaulyje. Beatas Liebanietis. Apokalipsės komentaras. San Andres de Arroyo rankraštis, XIII a.

Šį paradoksą galima paaiškinti tuo, kad Apokalipsę žmonės atsiverčia tuomet, kai turi rinktis kelią praūžusios katastrofos sujauktame pasaulyje, kuriame neliko aiškių orientyrų. Pavyzdžiui, kaip gyventi, kai tūkstančiai nekaltų žmonių ką tik žuvo sėdėdami savo darbo vietose moderniame didmiesčio pastate saugioje šalyje, užpulti tokiais pat civilizuotais atrodžiusių teroristų?.. Kai orientyrai atrandami praeityje, tai vadinama mokymusi iš istorijos. Tačiau tikintis žmogus taip pat turi galimybę pažvelgti į laikų pabaigą, kai nuėmus kaukes ir regimybes tampa akivaizdu, kas pasiekė galutinę pergalę, o kas žiauriai apsigavo ir viską prarado. Pasaulio pabaigos vizijos – Danieliaus knygos 7–13 skyriai (160 pr. Kr.) ar Apreiškimas Jonui – išaugo iš Išminties knygų tradicijos, kaip teigia Biblijos tyrinėtojai. Jos veikia kaip moralinių sprendimų kompasas, padedantis atskirti, kada žmogus jau čia ir dabar leidžiasi pažymimas „Žvėries ženklu“, pasirinkdamas pralaimėjusiųjų stovyklą, o ne kvietimą į Avinėlio pergalės puotą.

Tekstas parengtas pagal spaudai ruošiamą knygą „4 Apokalipsės keliai pas Gyvybės medį“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *