Dauguma Lietuvos gyventojų veikiausiai nesunkiai įvardins bent kelis politikus, kurie rungiasi prezidento rinkimuose. Tačiau jei paklaustume, ar jie žino, kad kartu su antruoju prezidento rinkimų turu gegužės pabaigoje rinksime vienuolika europarlamentarų, sulauksime ne tik teigiamų atsakymų. Bergždžiai bandytume klausinėti ir apie tai, kokius klausimus sprendžia Europos Parlamentas (EP) ir kokios svarbiausios politinės jėgos ten konkuruoja.
Nors lietuviai visoje Europoje išsiskiria itin teigiamu požiūriu į Europos Sąjungą (ES) – net 65 proc. Lietuvos gyventojų teigiamai vertina narystę ES, giliau pasidomėti, kaip veikia jos institucinis mechanizmas, absoliuti dauguma neturi nei laiko, nei noro. Per EP rinkimus Lietuvoje nesusirenka nė pusės balso teisę turinčių gyventojų – o ir tie, kurie ateina balsuoti, dažnai tai daro mažai įsigilinę. Tad ir turime EP ne vieną politiką iš Lietuvos, nemokantį jokios užsienio kalbos, menkai susigaudantį ES reikaluose ir net nesugebantį paaiškinti žmonėms, ką apskritai tas europarlamentas veikia.
Mums Lietuvoje net sunku patikėti, kad net devyni iš dešimties Belgijos gyventojų dalyvauja EP rinkimuose. Panašus aktyvumas yra ir nedidelėse Liuksemburgo ir Maltos valstybėse. Tiesa, Belgijoje ir Liuksemburge balsavimas yra privalomas ir suvokiamas ne tik kaip piliečių teisė, bet ir kaip pareiga. Galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad rinkėjų aktyvumu per EP rinkimus mes lenkiame ES vidurkį. Tačiau dažniausiai papildomus nuošimčius „sukrapštome“ dėl priežasčių, tiesiogiai nesusijusių su ES. Pavyzdžiui, Lietuvoje EP rinkimai ne pirmą kartą vyks kartu su antruoju prezidento rinkimų turu, kuris paprastai pritraukia nemažai gyventojų.
Paklaustas, kodėl daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nemato reikalo dalyvauti EP rinkimuose, europarlamentaras Petras Auštrevičius svarsto, kad dauguma Lietuvos gyventojų net neįsivaizduoja ES sprendimų priėmimo tvarkos ir jų įtakos mūsų kasdienybei. Dauguma įsivaizduoja, kad kažkur toli, Briuselyje, kažkas kažką svarsto ir tiek. Vyrauja ydingas įsitikinimas, kad tuos žmones, kurių nenorime matyti nacionalinėje politikoje, išsiunčiame toliau nuo valstybinės galios instrumentų, „kad čia nesimaišytų“.
Kita vertus, pasak politiko, jaučiamas mažumos mentalitetas: teigiama, jog mūsų mažai ir vis vien nuo mūsų niekas nepriklauso. P. Auštrevičiaus teigimu, tai klaidinga pozicija, nes sudarant politines koalicijas EP kiekvienas balsas svarbus, be to, mažos valstybės gali veikti vieningai ir tada jos tampa stipria jėga.
Nors politikai ir politologai skambina pavojaus varpais, kad Lietuvos žmonės ignoruoja informaciją apie ES institucijas, apklausose dauguma žmonių teigia puikiai suprantantys, kaip veikia ES struktūros. Pripažinti, kad neišmano šių institucijų veiklos, išdrįso tik mažiau nei 30 proc. lietuvių – gerokai mažiau nei ES vidurkis. Tik 35 proc. Lietuvos gyventojų sutiko, kad jų balsas turi įtakos ES.
Paradoksas: nors Lietuvos gyventojai labiau nei daugumos kitų Europos valstybių piliečiai pasitiki ES ir vertina ją palankiai, jie gerokai pesimistiškiau nei kiti vertina savo galimybę daryti įtaką ES reikalams. Panašu, kad lietuviai ES jaučiasi kaip žmonės, kuriems pasisekė gauti patogų būstą bendrabutyje, kuriame taisykles nustato kiti. Nepaisant to, daugiau nei 60 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog Lietuvos interesams ES atstovaujama tinkamai, o daugiau nei 80 proc. sutinka, kad ES yra demokratiška ir sugebanti gerai tvarkytis organizacija. Šiuo požiūriu mes išliekame vieni didžiausių ES optimistų.
Gegužės pabaigoje, gegužės 26 d. rinksime vienuolika Lietuvos atstovų į vienintelę tiesiogiai renkamą ES politinę instituciją. Deja, žmonių nuostatas nėra paprasta pakeisti per trumpą laiką. Juolab nesimato ir didesnio noro jas keisti. P. Auštrevičius apgailestauja, jog žurnalistai per mažai domisi europinėmis realijomis.
Nors jau ne vienerius metus žadama, kad ES institucijų politinė komunikacija vyks paprastiems žmonėms suprantama kalba ir bus skiriama daugiau dėmesio sprendimų komentavimui bei jų svarbos aiškinimui, tuo vėl susirūpinta tik likus keliems mėnesiams iki rinkimų.
Nors intensyvėja informacinė kampanija žiniasklaidoje, be to, patraukti dėmesį bando ir patys kandidatai į Europarlamentą, galima tvirtai prognozuoti, kad prezidento rinkimai vėl užgoš rinkimus į EP. Vargu ar pavyks pasiekti, kad per EP rinkimus turėtume tokį pat aktyvumą kaip Belgijoje. Tačiau tikrai dar galime pasiekti, kad kuo daugiau žmonių geriau suprastų, kaip veikia ES institucijos, kokias kompetencijas turi turėti europarlamentaras, kuo tarpusavyje skiriasi pagrindinės frakcijos EP.
Kiekvienas geriau informuotas žmogus, dalyvaujantis rinkimuose, didina viltį, jog rinksimės galvodami apie Lietuvos interesus ir ES ateitį, o ne tarsi dalyvaudami loterijoje.
Dominyka Navickatė
