1

Kai penktojoje ar šeštojoje klasėje geografijos ir buities darbų mokytoja pamėgino išmokyti siūti, priėmiau tai kaip eilinį pionierišką muštrą – tokį pat nesusipratimą ir nesąmonę, kaip ir privalomą žygiavimą ankštoje sporto salėje ratu padrikai tratant būgnams ir vaitojant trimitams, visiems ryšint raudonus kaklaraiščius ant baltų marškinių – beje, baltų marškinių turbūt vienintelis klasėje niekada neturėjau – iš kur jie tuos baltus marškinius traukdavo, neturėdavau supratimo. Pamenu keblią situaciją, kai mus, ketvirtokus, Vasilijaus Čiapajevo divizijos Marytės Melnikaitės būrio eilinius, auklėtoja išrikiavo apžiūrai prieš iškilmingus žygiavimus, ėmė nepiktai barti klasės draugą Povilą už tai, kad jis tokią iškilmingą dieną vilkėjo ne baltus, o languotus marškiniais, tada tas klasiokas bedė į mane pirštu teisėtai apeliuodamas, esą ir mano marškiniai nėra balti, o rudi. Auklėtoja sukosi iš padėties sakydama, kad mano marškiniai bent jau vienspalviai, o ne margi. Manęs jauna mokytoja viešai barti nedrįso, nes manė, kad aš esu lygesnis žvėrelis tarpe visų kitų devynmetės m-klos gyvūnėlių, nes mano mama buvo pionierių vadovė – šias bei anglų kalbos mokytojos pareigas netikėtai sau įgijusi dėl to, kad mokykloje nereikėjo trečio lituanisto.

Tokiais laikais, kai visi garsiakalbiai baugino amerikiečių kosminėmis programomis, kurios gali privesti prie Žvaigždžių karų, o taip pat Ronaldo Reagano bei kitų vanagų kraugerišku plėšrumu, o berniukams nuo kūdikystės buvo diegiamas suvokimas, kad visi vyrai pirmiausia yra kariai, siuvimo pamokos atrodė dar viena nevyriška ir nereikalinga disciplina, tokio pat edukacinio lygmens kaip klasės valandėlės, susirinkimai ir žiburėliai, kuriuose auklėtoja neturėdavo mums ką pasakyti, o mes intensyviai užsiimdavome tuo, ką mokėjome geriausiai – stumdavome laiką.

Dabar, kai palygini, – siuvimas, olimpinių žiedų ir lokio paišymas ant drebulinių lentelių su rūkstančiu degintuvu, maumų lipdymai iš plastilino, kreivi karpiniai iš spalvoto popieriaus, net (kurį laiką privalomos) porinės vaikštynės koridoriaus fojė ratu pertraukų metu – visa tai darė tarsi ir mažiau žalos mūsų nesubrendusiems proteliams nei didžioji dalis mokymo programų ir vadovėlių, kurie buvo prifarširuoti ideologinių nesąmonių: LTSR bei TSRS istorijos kliedesių, TSRS fizinės ir ekonominės geografijos patoso. Anglų kalbos vadovėliai buvo parašyti specialiai taip, kad mokiniai šiek tiek pramoktų, bet iki galo išmokti – laisvai bendrauti, suprasti, ką kalba angliškos, amerikoniškos radijo stotys, kas rašoma rimtose knygose – buvo retam mokiniui pasiekiamas tikslas. Paradoksas, bet labiausiai nukentėjo rusų kalbos ir literatūros programos, nors, joms buvo suteiktas išskirtinis statusas, tačiau vietoj geriausių rusų literatūros pavyzdžių anų laikų vadovėliai prikimšti ištraukų iš ideologinių grafomanų kūrybos ir nejuokingų anekdotų apie čiapajevus, morozovus bei visus kitus leninus: taip nevykusiai bandyta į nebrandžias, bet iš prigimties skeptiškas vaikų galveles, įskiepyti daigų, kurie galiausiai turėjo pražysti tautų draugystės žiedais, duoti klasių kovos, šventos antiburžuazinės neapykantos vaisių, galiausiai transformuotis į solidarumo su abstrakčiomis trečiojo pasaulio liaudimis, pasiaukojimo revoliuciniams idealams užsidegimą. Visa ta migla egzistavo kaip beveik visose pamokose tvyrantis fonas, kurio ilgainiui pripranti nejausti. Iš tikrųjų slėgdavo tik tas muštras, kurio nebūdavo įmanoma išvengti fiziškai. Kai fizinio lavinimo mokytojas, užuot leidęs žaisti kvadratą, krepšinį ar futbolą, brangias judėjimui skirtos pamokos minutes degina kankindamas vaikus karinio parengimo provaizdžiais – nuolatinėmis rikiuotėmis, išsiskaičiavimais pirmais antrais, sukinėjimais dešinėn, aplink ir ūpą gadinančiais nesibaigiančiais žygiavimais ratu: kairę – kairę – viens – du – trys.

Buvome pripratinti prie kasmetinių skiepijimų į ranką, dantų ir regėjimo tikrinimų, reguliariai kolūkio felčerė ieškodavo utėlių – ir rasdavo. Ir nebūtinai pas tuos, kurie iš namų atsinešdavo į mokyklą, bet – kur kas dažniau pas tuos, į kurių galvas utėlės tądien susirinkdavo posėdžiauti. Auklėtojos nuolat tikrindavo, ar švarūs kaklai, kojos, ausys. Ar nesame plokščiapadžiai. Ar nešiojamės nosines, šukas, veidrodėlius. Vėliau atsirado naujovė – tikrindavo, kiek mokinių vaikšto su sportine avalyne. Galiausiai – padažnėjo kamantinėjimai, kas ir kokiu dažnumu lankosi bažnyčioje. Galų gale visų tų antiklerikalinių apklausų ir tardymų metu mane pričiupo meluojantį, esą, mes bažnyčioje niekada nebuvom, bet atsirado liudytojų, kurie patvirtino, kad mudu su mama matė gretimo kaimo bažnyčioje per senelės brolio laidotuves. Prasidėjo nemalonumai. Laimei, sovietmetis maždaug tuo metu pasibaigė, todėl mamos iš mokyklos neišmetė.

Sovietmetis kiekvienam ten ir tada besikapsčiusiam yra tarsi prisiūta neišpainiota byla.

2

Mūsų kaimo siuvėjo pavardė buvo Plaipa. Turbūt tas neaukštas smulkus senas vyriškis turėjo ir vardą, bet niekada nesu girdėjęs, kad kas jį vadintų vardu. Tik pavarde. Jo žmoną taip pat visi vadino tik pavarde – Plaipiene.

Paskutiniaisiais okupacinio periodo metais mes, mažamečiai smalsuoliai, pas Plaipas užsukdavome dažnai. Ne kelnių siūdintis, o kramtomos gumos. Plaipos prekiavo kramtoma guma „Donald“. Made in Holand – skelbė užrašas ant popierėlių. Sunku būtų buvę apsispręsti, jei tada kas būtų paklausę: kas vertingiau – ar guma kramtymui, ar spalvotas Walt‘o Disney‘aus ančiukų, peliukų, šuniukų mini komiksas-nuotykis – viduje? Parduotuvėje lietuviškos braškinės kramtoškės su paršiuku Čiuku gabalėlis kainavo 15 kapeikų, o pas Plaipas „Donald“ – po rublį už vieną gabaliuką. Bet ta kaina anų metų rinkos sąlygomis buvo teisinga. Klaipėdos turguje jūreivių parplukdytos kramtomos gumos kainuodavo tiek pat.

Kaip dabar atsimenu Plaipą didžiulėmis kirpėjo žirklėmis prakerpantį „Donald“ gumų pakuotę, mūsų degančias akis, vaikiškas rankas, tiesiančias ruduosius rublelius ir žaliąsias trirublines kupiūras – greičiau, greičiau – gumų ir nuotykių. O Plaipa kerpa pakuotės kraštą lėtai ir atsargiai – tarsi prašmatniausią anglišką vilną, tarsi jis žinotų, kur tą plonytį traškantį celofaną pritaikyti antrąkart – ir pasakų senio intonacija moko: gerai yra gumą kramtyti, dantukams sveika.

Mokslas, medicina ir miklieji dančiatraukiai begalę kartų įrodė, kad cukrinė guma niekaip negali būti gerai vaikų dantukams, bet tiek to. Ne apie sveiką gyvenseną ši poema buvo sumanyta. Ir ne apie ekonomiką, o apie platųjį pasaulį, kuris daugeliu atvejų pasirodo esąs per mažas. Tiksliau, ne apie patį pasaulį, o apie to pasaulio vaizdą mano galvoje. Ir gal net ne vaizdą galvoje, o mane patį – kokį save matau to pasaulio fone.

3

Būna dienų, kai aš pats sau atrodau labai didelis. Ir jei tokią dieną nueinu pirktis sau rūbų – nusiperku per didelius.

Visatoje nieko nėra pastovaus, todėl išpuola apsčiai ir tokių dienų, kai aš pats sau atrodau labai mažas, ir jei tokią dieną pasitaiko reikalas įsigyti drabužių – nusiperku per mažus.

Anais laikais, kai visi savaitgaliais traukdavo į turgus pirkti daiktų bei pažinti pasaulio, ir man nepavyko išvengti dalyvavimo tuose maskaraduose. Kadangi buvau drovus, patirtys buvo ne kokios. Kildavo dilemų – eiti matuotis džinsų už palapinės ar už automobilio, ar pasitikėti vidiniais matavimo įgūdžiais? Dažniausiai rinkdavausi rūbų dydį iš akies. Ilgainiui kilo įtarimų, kad kažkas čia ne taip, negali turgus būti visatos centras. Negali visi keliai vesti į turgų. Vėliau iš kažkur – negi iš pasaulio pasakų knygų ar iš „drąsiųjų kelių“ serijos knygų – sąmonėn įsiskiepijo naivus tikėjimas, esą tikrovė pati prisitaikys prie mano poreikių ir gabaritų. Atseit, nieko tokio, jei pardavėjas padavė per didelį džinsinį švarką su per sprindį per ilgom rankovėm – tai negi trukdysi, negi derėsies su turgaus prekeiviu, kuriam ir be mano egoistinių pretenzijų sunku gyvenime. O ir šiaip – esu augantis organizmas. Ir maištaujantis prieš prisitaikėliškumą.

Kartą Šiaulių turguje įgudusi prekiautoja, keletą kartų suvaidinusi alpstanti nuo saulės, įpiršo teoriškai mano dydžio juodus džinsus. Paskutinius. Pamatavau ilgį pridėjęs prie juosmens – tikrai panašu, kad mano dydis. Tik parvažiavus namo ir apsivilkus tapo aišku, kad į tuos manojo dydžio džinsus tilptų bent du tokie kaip aš. Porą dienų pasvarstę nusprendėm, kad tokie džinsai prie manęs niekada neprisitaikys, todėl mama juos išsiuntė giminėms į didelį miestą, rodos, į Varnius, kur gyvena tikrai dideli žmonės.

Siūti, kaip jau galėjote suprasti, mokykloje aš neišmokau, siuvinėti nepamėgau, ištrūkusias sagas laikiau natūralia drabužių evoliucijos stadija. Ir į tuos procesus nesikišdavau – siūk nesiuvęs, vis vien visus marškinius pribaigs entropija. Mūsų kaimo siuvėjas niekuo padėti negalėjo, nes – kaip čia pasakius – buvo ne to profilio specialistas, tėtis ir mama mane auginti buvo patikėję babai ir cocei, bet jos – kaip susitarusios – kol siekiau pradinių klasių išsilavinimo, abi pasimirė, todėl likau pats sau vienas šiame gyvenime su krūva per didelių ir per mažų rūbų.

Galvojau – dar kiek palauksiu, ir tie drabužiai kaip nors susitvarkys. Turėjau vieną odinę striukę, tokią siaurą ties krūtine ir pečiais, kad neįmanoma užsitraukti užtrauktuko, todėl po keleto metų kitą odinę striukę nesąmoningai nusipirkau per plačią. Juk matematiškai išvedus vidurkį turėjo išeiti dvi normalios, mano dydžių odinės striukės. Bet matematika tylėjo kampe ir neveikė.

Vieną gražią pavasario popietę nutiko taip, kad, nežinia kokių bangų apšvitintas, nusipirkau per mažus bėgiojimo batelius. Norėjau būtent tokio modelio, kurio pardavėjai mano dydžio neturėjo. Paėmiau numeriu per mažus (nebuvo pasirinkimo). Nes, sutikite, vienas numeris, kai skaičiuoji iki keturiasdešimt kelių, yra mažmožis. Su tuo mažmožiu kankinausi keletą mėnesių. Kad kedai greičiau prasitampytų, prieš bėgiodamas vasarą įsprausdavau kojas apmautas storiausiomis vilnonėmis kojinėmis. Kedai nepasidavė. Pėdos po sportavimų mausdavo, traukdavo mėšlungis. Galiausiai tie batai man įrodė, kad daiktai prie manęs patys neprisitaikys. Kad reikia kažką gyvenime keisti.

Kedus išleidau į neužtarnautą poilsį, pasiėmiau žirkles ir ėmiausi tvarkyti rūbus. Visus tuos per mažus, trumpus, striukus padėjau į tą spintos skyrių, iš kurio viskas išgaruoja. Tuomet įnikau į ilguosius – nuardžiau rankogalius, kirpau, prisiuvinėjau, lenkiau, tvirtinau.

Metęs žvilgsnį iškart pastebėjau, kad rezultatas atrodė, švelniai tariant, neprofesionaliai. Tiesa, prisiuvau – tegu ir kreivais šleivais dygsniais – bet bent jau tvirtai. Naujosios kreivos siūlės švietė ryškiai, bet juk nieko tokio. Pradžiai.

Atidžiau įsižiūrėjus akivaizdžiausias brokas buvo sukirpime. Tai yra, nukirpime – kreivame, nemokšiškame. Tada prisiminiau Plaipą – kaip jis atidžiai kirpo kramtomosios gumos įpakavimo kraštus. Kirpti visada reikia labai atidžiai, lėtai. Su žirklėmis nebėgioti.

Neturiu tiek kantrybės – lėtai ir nebėgioti. Nebus iš manęs siuvėjo. Nei išminuotojo. Nei matematiko. Ir šachmatų sporto meistro atskyrio niekada negausiu. Po visų tų nelemtų siuvimo pradmenų liko supratimas, kad siuvėjas pirmiausia yra tas, kuris žino ką, kiek ir kaip nukirpti.

4

Nemokėjimas atsipalaiduoti verčia kurti strategijas – kaip geriau užsimaskuoti. Ne iš gero gyvenimo žmonės griebiasi dekupažų ir kitų bėgimo nuo tikrovės būdų.

Iškart supratau – jei vaikščiosiu su šitaip negrabiai pataisytomis džinsūromis – visiems kris į akis ir kils nereikalingų klausimų apie siūlus ir adatas. Tuomet šovė idėja. Atsinešiau pusplytę ir ėmiausi padėties taisymo veiklos – galbūt apie tuos procedūrinius veiksmus buvau girdėjęs pionierių susirinkimuose – draugovininkams smerkiant dekadentišką ir asocialų jaunimo iš supuvusių Vakarų elgesį, o gal apie tai skaičiau „Moksleivyje“ ar „Jaunimo gretose“. Plyta tol tryniau džinsinių kelnių ir džinsinio švarko fasadines puses, kol atsilupo ant kelių ir krūtinės prikniedytos kišenės ir dėmėm išlakstė išilginiai mėlynieji siūlai – vietomis liko tik skersiniai siūlai, baltieji.

Nors jau ėjo antrieji ar tretieji Nepriklausomos Lietuvos metai, bet mama dėl viso pikto mane ryte palydėjo iki į vidurinę mokyklą vežančio autobuso. Jai rūpėjo įsitikinti savomis akimis, ar autobusas galės važiuoti numatytu maršrutu, jei tarp keleivių yra jaunuolis, atrodantis kaip ne žmogus? Ją buvo galima suprasti – nebuvo aišku, ar šį kartą mūsų netardys ir nesvarstys uždaruose posėdžiuose kokie nors atsivertėliai teisuoliai – už kokius nors nerašytus viešosios tvarkos pažeidimus?

Ir autobuso keleiviai, ir mokytojai bei mokiniai mokykloje per daug gerai mane pažinojo – tuo pačiu ir mano tėvą, – kad imtų stebėtis tokio pobūdžio iškritimais už normalumo rėmų. Net tada, kai užaugo ilgi plaukai, pusė veido pasislėpė už barzdos, tik vienas iš maršrutinio autobuso vairuotojų prisikabino; ir tai tik iš ekonominio intereso – mėgino parduoti bilietą; teko keleiviams paliudyti, kad man dar nėra nė šešiolikos, o tos nemokyklinės drapanos, anti-šukuosena, barzda – viskas nuo trynimo pusplyte.

Po beveik dešimtmečio, kai visiškai apsitryniau Vilniuje, teko grįžti prie žirklių metodo. Pats nusikirpau plaukus ir barzdą. Išmečiau sutrintus rūbus. Supratau, kad niekam nieko nebereikia įrodinėti.

5

Būtų galima išvesti teoriją, esą žmonės vieni nuo kitų skiriasi tik paviršių įtrynimo pusplyte laipsniu. Nuo to apsitrynimo priklauso, ar tu klausysies „Nirvanos“, ar „Ace of Base“. Ar tau vidurinėje mokykloje įkyriai rūpės, apie ką rašė Schopenhaueris, ar pakaks normalumo palaukti iki priaugsi iki jo. Bet kad priaugtum iki „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, privalai retkarčiais tyčia elgtis chuliganiškai tam, kad tave išvytų iš pamokos į tylų koridorių, kur galima ramiai skaityti, užuot pliekus durnių galiniame suole.

Esu tiek kartų save suvaržęs, ribojęs, taisęs siekdamas vieno tikslo – kad būčiau laisvas. Išbandžiau daug visko, kad bent susikurčiau laikiną iliuziją, kad keliauju laisvėjimo link. Sužinojau keletą patikimų būdų, kaip tą laisvę pasiekti, kur ją rasti. Sukaupiau nemažai patirties, bet negaliu jos niekam perduoti, nes ji pati sau bevertė. Nes visi žinojimai ir matymai nieko verti, jei niekada nesiryžai žengti paskutinio žingsnio. Neatsikabinau praeities – ne tik savosios: nešioju svetimas į kolektyvines susiliejusias praeitis, kurios niekaip nepraeina. Jos atrodo prisiūtos – kreivais dygsniais, persipynusios taip, kaip tikrovėje neturėtų būti.

Visiems būtų geriau, jei šitą teksto rūbą sutrumpinčiau, atsisakyčiau neišpainiojamų mazgų. Po to persiūčiau pagal dabartinį savo dydį. Arba patrinčiau pasiėmęs plytą – kad persišviestų kiaurai, kad matytųsi, kas už jo.

Ir tada, kai jau atrodo, kad taisydamas pagaliau lygiai nukirpau kraštus – iš permatomos pakuotės pabyra spalvoti nuotykiai, visa kolekcija būtų nebūtų nutikimų, kuriuos ne kartą kažkam buvau pasakojęs.

Tada tuos suglamžytus nuotykių lapelius rūšiuoju ir matau, kad iš tikrųjų tai viskas buvo ne visai taip, kaip atsimenu.

Nežinau, kam turėčiau padėkoti – žirklėms ar plytoms – kad nesu prisirišęs prie plano pagerinti pasaulį, nei prie įvaizdžio – su kuriuo tame pasaulyje atrodyčiau tikresnis. Bet gal jokio mano įvaizdžio niekada ir nebuvo – savo nieko neturėjau, kaip chameleonas mėgdžiojau aplinką. Tikrovė prasideda čia ir dabar. Nieko nebekirpti, nebetrinti.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *