Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 3
Kur ta Žiemgala?
Dažnai pasakome, kad Lietuvoje patys įspūdingiausi Kernavės piliakalniai. Važiuodami iš Kauno į vakarus ir visą laiką stebėdami Nemuną bei panemunės pilis, patikime, kad gražesnės kelio atkarpos mūsų krašte nėra. Dubingiuose galim prisiminti, kad šis ežeras vienintelis toks, kurio krantus jungia tiltas. Aukščiausia mūsų kalva – Medininkuose, tačiau daugiausia legendų sukurta apie Šatriją. Tos paprastos vadovėlinės tiesos mums ypač svarbios.
O jeigu prisimename Žiemgalos kraštą? Tenai visai kitokia Lietuva. Ten gyvena žiemgalių palikuonys, ten iškyla Žvelgaičio piliakalnis, o visai šalia jo – senoviškoji Žagarė ir stebuklingas Švėtės upelio vanduo. Ten, Šiaurės Lietuvos lygumose, prie Ventos upės, iškyla aukštas paminklas Simonui Daukantui. Negalim pamiršti, kad tai buvo pats pirmasis Lietuvos istorikas, rašęs lietuviškai. Kultūros istorikės Meilės Lukšienės manymu, Simonas Daukantas savo raštuose specialiai vartojo tarsi jau pasenusius, primirštus lietuviškus žodžius, ir tokiu būdu kvietė mus žavėtis pačia giliausia senove, nesistebint tuo, kad žemaitiškos girios kadaise niūksojo labai gūdžios ir smalsiems atklydėliams ar piktiems atėjūnams nekėlė didelio susižavėjimo… Iš Petrapilio į tėvynę sugrįžo Simonas Daukantas jau visai be sveikatos, rado prieglobstį Papilėje, čia mirė, čia ir palaidotas, ir tiktai po šešiasdešimt ketverių metų, 1930-aisiais, skulptorius Vladas Grybas iškėlė šį paminklą: nuo aukšto postamento žvelgia žemyn didysis lietuvis ir rodo mums, kad šita žemė – tai Lietuva…
O juk prie Žagarės miestelio tebegyvuoja garsusis Žagarės miškas, kur jau devynioliktame amžiuje buvo atkurta didelė tauriųjų elnių populiacija. O prie Ventos įsikūrę Viekšniai, kur gyveno Lietuvos aviacijos pradininkas Aleksandras Griškevičius… Ir vis dėlto gerokai toli, per Šiaurės Lietuvos lygumas pažvelgiant, nuo vieno svarbaus istorijos ženklo iki kito. Kai kas gali pagalvoti, kad per toli. Bet štai pasirodė Vytauto Almanio publicistikos knyga „Tolstančios salos“ – ir kaip viskas priartėjo, kokios iki šiol neregėtos asmenybės ir pavardės iškilo! Dabar jau ir mes savo ruožtu galėtume paklausinėti istorikų ar enciklopedininkų: kurgi vis dar žydi paskutiniojo Lietuvos tolstojininko Andriejaus Kalendros sodas (nesunku atsiminti pavardę, nes daugeliui žinoma tokia prieskoninė daržovė – kalendra), kur palaidotas Domas Šidlauskas-Visuomis, kur slepiasi Basiuliškės, Laumakiai, o kur gyveno Plikių Plikelis? Ir visa tai čia, tose lygumose nuo Žagarės iki Papilės, nuo Luokavos piliakalnio iki Viekšnių. Vytauto Almanio knyga „Tolstančios salos“ – bene bus turtingiausia nūdienės Žiemgalos enciklopedija. Neturėtume šituo nei abejoti, nei stebėtis, nes autoriaus tėviškė – Viešučių kaimas, iš kurio jau matosi ne per didelis Tervietės aukštupio slėniukas, o ta upelė Tervietė nuteka į šiaurę, į tas žymiai didesnes žiemgališkas Latvijos lygumas, kur įpuola į Lielupę.
Almanio ąžuolynas
Viešučių kaimas. Tik nei arčiau, nei toliau nematome jokių sodybų. Stovime prie mažo buvusios sodybos keliuko, šalia bityno, kurį supa medžiai – liepaitės, ąžuoliukai, kaip tik dabar žydinčios gudobelės, alyvos, obelys ir žagarvyšnės. Visur gaudžia bitės, bet nebaugu, nes dirbanti bitė negelia.
Prieš keletą savaičių per Liškiavos kaimo paštą gavau dvi naujausias Vytauto Almanio knygas: „Tolstančios salos“ ir „Už ribos“. Altajaus kalnų dienoraščio „Už ribos“ pirmajame puslapyje Vytautas man taip užrašė: ,,Iki susitikimo už ribos“. Nesupykau, kadangi nebe jaunikaičiai esame, tačiau į tokį susitikimą tikrai dar neskubėsiu. Kiek turiu jaunystės draugų, kurių nemačiau jau pusę amžiaus, o retkarčiais išgirstu, kad jie dar kruta – ir gerai! Nors kartais ir prisimenu Sauliaus Tomo Kondroto jaunų dienų ištarmę, kad pasaulis be ribų, tačiau nesinori niekur lėkti, žinant, kad ir taip jau pakanka be ypatingo reikalo greitkeliais lakstančiųjų…
Bet šį kartą atsitiko kitaip. Dukra Elzė, išgirdusi mano slaptą mintį dar susitikti su Vytautu ne už lemtingos ribos, o čia ir dabar, nutarė neatidėliotinai skubiai vežti mane į Žiemgalą: ,,Tuoj pat važiuojam, ir man pačiai to reikia, nes kai sėdu už vairo, pailsiu nuo teatro…“ Taip ir išjudino senus tėvo kaulus į kelionę. Taip ir patį Vytautą Almanį privertėm kiek smarkiau negu kasdien pajudėti: vis dėlto jis už mane septyneriais metais vyresnis. Be to, dar ir pastebimai raišuojantis. Mat vieną rytą šuva staigiai pasimaišęs po dviračio ratu, tai griuvę abudu, ir dėl to dabar tenka pašlubčioti. Bet vis tiek Vytautas Almanis vedasi mus gana sparčiai, sakytum, jaunas girininkas žingsniuoja, kai svečiams reikia aprodyti devynių hektarų mišką: penki hektarai ąžuoliukų, du hektarai liepaičių ir du hektarai visokių riešutų, obelų, gudobelių, vyšnių. Visi medeliai jau sėkmingai ,,pabėgę“ ir nuo zuikių, ir nuo sausrų. Žemė čia gera, tik sodink ir sodink. Tai ir sodino! Dirbo dažniausiai vienas. Gal penkiolika metų, pavasarį ir rudenį, kasdien iš Naujosios Akmenės numindavo su dviračiu iki savųjų Viešučių, nekreipdamas dėmesio į skeptiškas pašaipuolių pastabas…
Dabar net sunku patikėti tuo, ką regiu ir girdžiu. Rodos, priartėja visos jaunystėje stebinusios legendos apie galiūnus miško žmones. Prisimenu, kad Baškirijoje tokius stipruolius vadindavo labai iškilmingai: Urman – Batyr. Baškirų kalboje tas urman – tai gūdus miškas, o batyr – karžygys. Tik kokiu būdu mes šiandien galėtume atspėti – ar kada nors šis Almanio ąžuolynas pasidarys toks pat gūdus ir galingas kaip anie baškirų folklorinėse legendose ar lietuvių istoriniuose raštuose minimi ąžuolynai? Gal ne tiek ir svarbu, kad būtų gūdus? Bet juk ir nebe parkas tai bus, o tikras miškas, tikra ilgaamžė giria, kuri po kokių trijų šimtų metų jau bus vadinama Viešučių sengire. Viskas tikriausiai priklausys nuo to, kaip čionai dar mūsų dienomis ir paskui jau po mūsų gyvens, kaip jausis, kaip tvarkysis Vytauto ir Julijos vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai. Kaip jie tuos šventus medžius prižiūrės? Reikės supratimo, kantrybės ir pasididžiavimo savuoju tėvo, senelio, prosenelio ąžuolynu. Reikės nepamiršti, kad esi Almanių genties. Juk teisingai mokė anas senolis iš Sauliaus Tomo Kondroto romano „Žalčio žvilgsnis“, beauklėdamas savo giminės atžalas: niekada nepamiršk, kad esi Meižis…
Miškininkai ir gamtosaugininkai tvirtina, kad tikra pirmykštė sengirė Europoje telikusi tik viena – tai Belovežas. Niekas nėra paaiškinęs, kodėl Belovežas išvengė kirvių ir pjūklų, nors ėjo per jį du baisingi karai. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai kiek įmanydami vežėsi sau viską, ką pajėgė, net ir žvėris iš Zoologijos sodų, o Belovežo nelietė. Gal baiminosi, kad gūdžioji sengirė ims ir sujudės taip karžygiškai rūsčiai, kaip sujudėjo prieš karalių Makbetą pakilusi Šekspyro tragedijoje aprašytoji Birnamo giria. Dabar jau suprantam, kad vien per atsitiktinumus savųjų Gamtos vertybių neišsaugosim nuo lemtingiausių negandų, dėl to ir ateities sengires privalėtume kurti jau dabar. Gyvenant mūsiškėje geografinėje platumoje, tai įmanoma. Bet ir šita geografinė platuma, tiksliau sakant, derlinga Žiemgalos lyguma, kartais per valdiškas užmačias atvirai supriešinama su kilniais darbštaus žmogaus tikslais, ir nelauktai paaiškėja, kad derlingoje tavo tėvų žemėje privalo augti tiktai kviečiai, o ne ąžuolai. Taip iš aukščiau nurodo visokios instrukcijos, taip mąsto ir vietiniai valdininkai, nors puikiai žino, kad tikrųjų žemdirbių čia likę labai mažai, o smagiausiai gyvuoja tik latifundininkai, apsukriai superkantys aplinkines žemes.
Bet ne vien tik ši teorinė kliūtis gadino nervus Vytautui Almaniui, nusprendusiam, kad Viešučiuose, jo tėviškėje, turės sužaliuoti ąžuolynas. Tikrų miškų čia nedaug, o kai pažvelgiam į Lietuvos miškų žemėlapį, negalim nepastebėti, kad Žiemgalos miškų ir miškelių ribos stačiakampiškos – traktoriai su žemės ūkio padargais praburzgia tiesiu taikymu be jokios atodairos, ir tie beržynai ar juodalksnynai vis traukiasi, mažėja. Visiems lyg ir suprantama, kad sodinti mišką čia būtinybė, bet, pasirodo, esama dar ir tokio griežto reikalavimo: sodinti ąžuoliukus ir sėti giles leidžiama tik viską atsivežus iš Girionių medelyno. Nevalia net ir nuosavoje žemėje sodinti bet ką ir iš bet kur. Tačiau Vytautas Almanis gerai žino, kad šitoks reglamentas tiktai „teorijos sausa šaka“.
Ne vien tik Miškų institutas, Dubravos ar Girionių miškininkai, bet juk pati Gamta visur ir visada be atvangos kuria, dažniausiai sukurdama geriau nei žmogus. Net ir patys vertingiausi selekciniai miško sklypai kur nors Ažvinčiuose iš tikrųjų atsirado patys. Tai buvo savaime suprantama Kalnų Altajuje prie Korgono upės, o taip pat ir čia, Žiemgalos lygumoje. Įrodymas visai netoli: nuo Viešučių iki garsiojo savamokslio sodininko Andriejaus Kalendros būklų bus ne daugiau kaip dvidešimt kilometrų. O nejučiomis prisiminus tą ypatingą Beržininkų ananasą, kurį 1904-aisiais Ignalinos krašte surado profesorius Adomas Hrebnickis, galima pabrėžti, kad tasai Dūkšte aptiktas obuolys juk irgi buvo ne selekcininkų sukurtas. Tad argi sveikutėlė ąžuolo gilė, subrendusi čia pat, Žiemgalių žemėje, gali būti netinkama sodinimui? Argi patyręs miškininkas Vytautas Almanis taip jau ir nežino, kad sėklai renkamos tik geriausių ąžuolų gilės?.. Visi tie nemalonumai jau praeityje. Visi tie administraciniai instruktažai, reglamentiniai trikdžiai, specialūs nepritarimai. Buvo nebuvo…
Ąžuoliukai auga, o tarp jų vienur kitur žaliuoja išsikeroję karklai. Jie gerokai apgraužti ir stirninų ragais smarkiai apibrūžinti, bet gyvybingi, duoda vis naujus žalius ūglius… Tie karklai – geri apsaugininkai. Ir kaip jie čia pateko? Ogi prieš penkiolika metų pats Vytautas Almanis susmaigstė karklinius žymeklius, kad ąžuoliukų eilės augtų tiesios, taigi tie gyvakuoliai taip ir sužaliavo, ir išsikerojo. Karklas – ne medis, jis būtinai išsikeros į visas puses, o tai labiausiai patinka laukiniams žvėrims ir žvėreliams. Toks stebėtinai aiškus šis praktinis įgudusio miškininko pamokymas visiems ąžuolų augintojams: jei norit nuo žvėrių apsaugoti savo godojamus medelius – sodinkit šalia jų karklus.
Ilgai vaikštome besižvalgydami po gražiai ošiantį vešlų ąžuolyną, kuris vienaip ar kitaip per tris šimtų metų taps sengire. Niekas neuždraus mums taip pagalvoti čia, Žiemgalių žemėje, diena po dienos tvirtėjančioje Almanio širdies romuvoje. O kai sugrįžtame prie keliuko, svetingai vedančio į Tervietės liepyną, sustojame prie kryptį rodančio ilgoko akmenų ruožo. Kas gi čia galėtų būti? Gal tai jau kokio paralelinio pasaulio riba? Ar tie akmenys pasiliko iš buvusios tėvų sodybos pamatų? Tik kodėl vieni gerokai apsamanoję, o kiti tarsi neseniai atridenti?
Vytautas Almanis aiškina:
– Susinešiau iš laukų tuos akmenis. Kai, būdavo, pavargstu sodindamas ąžuoliukus, žinai, koks kietas molis, tai iš lėto panešioju akmenis ir pailsiu. Netiki? Dabar jau ir aš pats nebetikiu, kad visa tai čia mano padaryta prieš dešimt ar penkiolika metų… Klausdavo kaimynas, kur taip anksti išvažiuoji su dviračiu, o aš atsakydavau, kad į Viešučius, nes ten dirbu per visą dieną, o vakare sugrįžtu į Akmenę. Tai jis tik pakraipo galvą ir sako, kad kam kitam meluočiau, o ne jam…
– Betgi Tytuvėnų miškuose apsamanoję kūpso panašūs akmenų rūžai, man ten kadaise tokius rodė Jonas Laucius ir tikino, kad tai milžinų darbas.
– Dabar jau nebeįtikintų. Geologai rimtai ištyrė, kad ten ledynų darbas. Rodos, niekur daugiau tokių nėra, tik Tytuvėnų pušynuose, prie Gauštvinio ežero.
– Vai, kaip neįdomu: ten vietiniai žmonės pradėjo kurti legendą apie milžinus, tiktai nespėjo jų vardais pavadinti, o atėjo geologai ir viską sumaišė… Viešučiuose bus kitaip, čia visada bus žinoma, kad ir ąžuolyną pasodino Almanis, ir akmenų rūžą sukrovė Almanis…
Vytautas lyg prasikaltęs šypsosi, nieko nebesako. Klausomės, kaip gaudžia bitės, kaip švelniai šlama jaunų liepaičių lapai. Kitais metais jau sužydės tos Almanio liepaitės, atrodo, kad jos tiesiog nebekantraudamos laukia kitos vasaros. Ir aš tik dabar pastebiu, kad mes stovime prie labai dygliuoto radastos krūmo, kuris tuoj sužydės, jau dideli jo žiedpumpuriai. Žiedai išsiskleis balti, nes tiktai ši tankiadyglė erškėtrožė ir težydi baltai, todėl vadinama radasta, todėl ir dainose apdainuota… Vytautas patvirtina mano spėjimą, kad bus balti žiedai, bet ne jis pasodinęs radastą, o dar jo tėvas Mykolas. Nedidelis, nors ir dygliuotas krūmelis, bet kaip tautosakiškai raiškiai primena, kad prieš pusę amžiaus čia žydėjo ir kvepėjo gimtojo Viešučių vienkiemio gyvenimas. Ir kalakutžolės štai žaliuoja, ir rasakilos, ir kaulažolės, ir netgi sulaukėję pastarnokai.
Nuo Korgono iki Viešučių
Gera gyventi ten, kur tautos istorijos ženklai akivaizdūs ir aiškūs. Piliakalniai, didelės upės, skaidrūs ežerai, rodos, patys pasakoja sakmes ir legendas. Pamatysi pilies griuvėsius – prisiminsi ir tautosaką, ir istoriją. Pajusi laiko bėgimą, genčių ir tautų judėjimą. Išgirsi nuskendusios bažnyčios varpą. Sugirgždinsi seno tėvulio dvaro varinius vartus…
Šiaurės Lietuvos lygumose visai kitaip. Štai susitinku su jaunų dienų bičiuliu ir žinau, kad jo gimtojo krašto istoriją taip pat kuria pajėgūs, darbštūs, ištvermingi žmonės, tačiau kažkodėl kraštovaizdis tarsi nebylus. Žinoma, kiekvienas čionykščio žemdirbio atodūsis ir kiekviena poringė, besiklausant tyliausio šios žemės grumsto ar akmens šnibždesio, lyg ir sugrąžina nutolusius čia buvusių sodybų gyvenimus: gal iš tikrųjų visa tai buvo, gal tik prisisapnavo… O gal kažkas apie visa tai jau buvo tau pasakojęs? Besikalbant apie praeitį, rodos, pasąmonėje dar keisčiau suknibžda atminties skruzdėlynas, kad apie visa tai jau tartum esi kažką girdėjęs, tartum kažkur skaitęs… tačiau viso to čia jau nebėra. Ir netikėtai Vytautas Almanis pamini Marių Katiliškį, o juk tai jis, šių tarsi nebylių vietovių išeivis, toli nuo Lietuvos lygių laukų nutolęs, begyvendamas Kanadoje, sukūrė mums iškalbingiausią Šiaurės Lietuvos romaną „Miškais ateina ruduo“… Ir bežodis graudumas apima apie tai pagalvojus.
Labai seniai, kai prieš tris dešimtis metų Vilniuje „Mokslo“ leidykla išleido mano knygelę „Žemdirbio laukas“, joje buvo publikuojama nedidelė apybraiža apie Vytautą Almanį – „Medkirčio pašnekesiai su girininku“. Niekas ten nepameluota – aš pats ir buvau tas su girininku pasišnekėdavęs medkirtys. Anuo metu Nemenčinės miškų ūkyje, Liepynės girininkijoje, apsiėmęs dirbti miško darbininku, aš pats vienas be jokios technikos, tiktai su gerai išgaląstu kirviu retinau ir šviesinau pušų jaunuolynus. O girininkas Vytautas Almanis pėsčiomis apeidavo tuos miškus. Retkarčiais pasikalbėdavom. Visi miškininkai tada jau važinėjo automobiliais, o jis – pėsčias. Vos tik įsikūręs Liepynės girininkijoje, kuri tebėra visai šalia Vilniaus, jis pradėjo statytis dūminę pirtį, įsigijo dvi bičių šeimas, nusipirko karvę. Į tokį patriarchalinį ūkį šiek tiek kreivai žiūrėjo ir sovietinė miškų ūkio valdžia, ir kolegos miškininkai. Tačiau tiktai šitaip labai greit išryškėjo ūkiškasis Vytauto atkaklumas, savitas kultūros supratimas, žemaitiškas charakteris.
Kiekvieną vasarą Vytautas Almanis skrisdavo į Kalnų Altajų, apie tą stebuklų kraštą parašė keturias knygas, o ypatingieji nuotykiai, jam beieškant sniego žmogaus Kaukaze ir Altajuje, aprašyti knygoje „Per Ulkero žvaigždyną“. Bet argi tai buvo nuotykiai? Tai kalnų ir girių žmogaus meistriška ranka mums atvertas pasaulis, kurio mes visiškai nepažįstame. Galim susikrauti ant stalo kuo spalvingiausius žemėlapius, atsiversti įvairiausius kelionių aprašymus – ir vis tiek nepajusim, kas yra tikrasis Kalnų Altajus, kol neperskaitysim Vytauto Almanio knygų. Nepajusim altajiečių pasaulio, kuriame žiemą vasarą išgyvenama, pasikliaujant vien savo paties sugebėjimais, ištverme ir kantrybe, kur niekada nesijaučiama jokiu viršininku, o į pavojingiausias vietas išsiruošiama be šautuvo. Kai kas, žinoma, gal net ir abejingai atmestinai tepasklaidytų tuos visai kitam pasauliui, o ne gimtajai Lietuvai, skirtus puslapius, bet Vytauto jaunystė prabėgo ten, prie Korgono upės, ir todėl tolimoji ano pasaulio patirtis jo pasakojamojoje prozoje ir šiandien vis dar gyvybinga, autoriaus iš naujo prisimenama, reikšmingai suaktualinama.
Žemiškoji civilizacija, kokia ji dėsninga ir neišvengiama bebūtų, dažnai įsuka žmoniją į pavojingus akivarus, ir kartais būtent kalnai gali padėti žmogui susivokti individualiuose klystkeliuose. Sugrįždamas į jaunas dienas, labai aiškiai prisimenu studentiškas keliones į Krymą – su autostopais nulėkti į Simferopolį, Jaltą, Alupką ir Karadagą būdavo labai paprasta. Bet senoviško Krymo totorių gyvenimo tada nė nepastebėjome, mes net nežinojome, kad Krymo pusiasalyje išlikęs toks visiškai nutylimas gyvenimas, tokia unikali istorinė, tautinė ir kultūrinė tenykščių karaimų praeitis ir dabartis. Visi pietietiškieji Juodosios jūros kurortai būdavo bendraliaudiškai perpildyti, pagal sovietinių kelialapių įkainius mažiau ar daugiau komfortiški sanatorijų ir poilsio namų kambariai atitekdavo nusipelniusiems darbininkams, tarnautojams, kariškiams, nomenklatūrininkams. Aleksandro Grino romantiškas laivas su raudonomis burėmis tebuvo iliuzija. Dažniausiai tik raudoni pionierių kaklaraiščiai plazdėdavo krantinių vėjuje. Tai ką gi tokio naujo, neregėto galėdavome įžvelgti, nusidangindami tenai su brezentinėmis palapinėmis net trečią ir ketvirtą kartą? Žygeiviškąją lietuvių jaunuomenę visada traukė Krymo kalnai. Tačiau, vaje, kaip ano meto studentų būrių ir jų vadovų kolektyvinėms išvykoms arba darbo ir poilsio stovykloms stigdavo to individualizmo, to Vytautui Almaniui būdingo drąsaus atsiribojimo nuo tuščiakalbiškų demagogijų, tos kryptingos asmeninio pasirinkimo laisvės ir užsibrėžtų atradimų vilties.
Iš tolimų korgonų į Lietuvą sugrįžo Vytautas su šeima tiktai tada, kai jau reikėjo leisti vaikus į lietuvišką mokyklą. „Prie Nemuno mano pasaulis“ – šiais visiems žinomais poeto Pauliaus Širvio žodžiais savo knygelėje „Žemdirbio laukas“ principingai pavadinau tą skyrių, kuriame įdėjau apybraižą apie Vytautą Almanį, anuomet įsidarbinusį ir gyvenusį ne prie Nemuno, o prie Neries kranto. Mane patį tada jau buvo beužvaldanti gamtmeldiška didžiojo Nemuno trauka. Rodos, kaip tik nuo tų dienų mano užrašuose išlikusi ir tokia paradoksali pasaulio religijų tyrinėtojo Mircea Eliade patarlė: „Šiame pasaulyje galima gyventi, bet reikia jį sukurti.“ Todėl dabar ir savo sūnui, ir anūkui galiu be didelių ginčų išaiškinti tokią paprastą tiesą, kad kiekvienas žmogus kuria savo pasaulį taip, kaip supranta. Vienam to supratimo duota daugiau, kitam mažiau… Vienam kažkur toli prie Korgono, kitam čia pat prie Nemuno… Sakysim, aš pats iki šiolei vis dar godoju savąjį pasaulį prie Krūčiaus upelio, o Vytauto pasaulis jau sukurtas prie Tervietės…
Ąžuolynas tėvų žemėje – turbūt pats esmingiausias Vytauto Almanio kūrybinis atsivėrimas. Pats širdingiausias gyvenimo kelionės supratimas ir įamžinimas. Ilgai keliauta atgal iki Viešučių, bet lyg ir nebūta didelių paklydimų, nes kiekvienoje pasirinktoje vietoje stengtasi sukurti būtent savo pasaulį. Kartais labai paprastai, kaip buvo išmokta jaunystėje prie Korgono upės. O Lietuvoje rašytojas Vytautas Almanis girininkavo ir Beržėnuose prie Gruzdžių, ir Tytuvėnuose, ne per toli nuo mano tėviškės, ir Liepynėje šalia Vilniaus. Jis visur statydavosi dūmines pirtis, nes valstybinėse girininkijose, standartinėse baltų plytų sodybose, jokios pirties, tokio visai šeimai svarbaus statinio, nebūdavo. Ir šiandien tos jo susiręstos medinės pirtys tebestovi. Senoviškas statinys lieka ilgaamžis. Visa miško žmogaus ilgaamžystės paslaptis – paprastoje sakuotų rąstų pirtelėje. Nes tai ir kūniškos, ir dvasinės švaros tvirtovė. Ne bėda, jeigu jau pradeda irti, griūti, samanoti – nesunku kiek paremontavus atnaujinti. O pabandyk sulaikyti begriūvantį dangoraižį… Net Sniego žmogus tiktai mostelės savo gauruota letena ir nepadės išgelbėti prieš akis subyrančios pasaulio puikybės. Todėl viešai dėkodamas Vytautui Almaniui už jo naujas knygas, norėčiau pasakyti, kad gal dar ne laikas susitikti už ribos. Drįstu šventai tikėti, kad taip ilgai, atkakliai, valingai sodintas Viešučių ąžuolynas, jeigu tik niekas jo nei kirviu, nei pjūklu nekliudys, po kokių trijų šimtų metų savo plačiomis šakomis užtikrintai rems tėvynės dangų kaip saugiai ūksminga, laikui atspari, daukantiškai patikima Šiaurės Lietuvos sengirė.
Pagrindinėje nuotraukoje Vytautas Almanis. Elzės Gudavičiūtės nuotrauka
