Kam reikalingos knygos, kai jos jau nebereikalingos? Kiek minties horizontų lieka nepažintų sulig kiekviena neatversta knyga? Amina Marix Evans knygas prikelia naujam gyvenimui, dalindama jas tiems, kurie jų neturi. Ji tvirtai įsitikinusi, kad teisė skaityti knygas priklauso kiekvienam žmogui, nepaisant jo socialinės ar finansinės situacijos, ir savo deklaruojamas vertybes ryžtingai įgyvendina praktikoje.

Profesinį Aminos gyvenimą knygos lydi dar nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio, kai ji dirbo Rasinių santykių instituto bibliotekoje. Vėliau – darbai knygynuose Londone ir Sidnėjuje, leidyklose Britanijoje ir Nyderlanduose. Redaktorė, autorių ir vertimo teisių specialistė, vertėja, korektorė knygų kalintiems žmonėms projektą „Paribio knygos“ (angl. Borderline Books) pradėjo prieš 17 metų Nyderlanduose, vėliau, įkūrusi viešąją įstaigą „Kittiwake Trust“, perkėlė į Britaniją. „Kittiwake“ lietuviškai reiškia tripirštį kirą. Šis paukštis pasirinktas įstaigos simboliu, nes didžiąją gyvenimo dalį praleidžia jūroje, į sausumą atskrisdamas tik perėti, tačiau net ir tuomet jis renkasi uolas ir pakrantes – visuomenės paribius, kuriuose gyvena ir dauguma žmonių, kurių labui ši organizacija ir dirba.

Amina Marix Evans kalbina Giedrė Steikūnaitė.

Viešosios įstaigos „Kittiwake Trust“ įkūrėja Amina Marix Evans

Amina, kaip ir kodėl pradėjote šią veiklą?

Kartą – kalbame apie maždaug 2001-uosius – per britų radiją išgirdau, kad didžiosios šalies leidyklos kasmet sunaikina šimtus tūkstančių knygų. Tuo metu labiau apsimokėjo leisti didelius tiražus, todėl, tarkime, atspausdina 25 tūkst. kopijų, net ir žinodami, kad parduos tik maždaug 15 tūkst. Likę 10 tūkst. gulėdavo sandėlyje. Paskui sandėliuoti tapo per brangu ir neparduotas knygas beliko sunaikinti: „O ne! Nuėjome į minusą!“ Išties leidyklos turėjo net mokestinės naudos – kadangi knygas teko naikinti, mokesčiai joms buvo paprasčiausiai nurašomi… Mane pribloškė pati idėja: juk šalia gyvena šeimos, neturinčios pinigų knygoms įsigyti, o čia knygos sumetamos į grūstuvę ir iš jų gaminamas tualetinis popierius! Tokie didžiuliai sunaikinamų knygų kiekiai yra siaubinga. Dabar spausdinimo procesas kiek pakitęs, nesunku išleisti nedidelį tiražą ir vėliau, reikalui esant, jį pakartoti. Tiesa, daug knygų naikinama ir dabar, bet, manau, ne tokiais mastais kaip amžiaus pradžioje.

Dirbdama leidyboje Ny­der­lan­duo­se, prikaupiau kalnus knygų. Pradėjau mąstyti, kur jas dėti. Prisiminiau netoliese įsikūrusį centrą prieglobsčio prašytojams. Nuėjau tikėdamasi didžiulės svetainės su stalo teniso ir biliardo stalais, linksma muzika ir knygų lentynomis. Tačiau nieko panašaus čia nebuvo. Vienintelė bendro naudojimo erdvė – virtuvė, kurioje valgyti gaminosi dešimtys žmonių… Niūri, liūdna vieta. Bet radau kambarį, kur rinkosi moterys. Po pažastimi pasikišau rankinę, iškėliau nosį į viršų ir drąsiai praėjau visus sargybinius, tarsi čia dirbčiau ir turėčiau pilną teisę landžioti į neviešas erdves (kikena). Nešdavau joms knygų arabų kalba.

Viena moteris sėdėjo prie siuvamosios mašinos. Ji nenorėjo dėvėti senų, apdrengtų ir labdarai atiduotų drabužių, kuriuos lydi arogantiškas požiūris: „Šitie vis tiek nieko neturi, tegu būna dėkingi už bet kokius – purvinus, paplėšytus, neišvaizdžius – rūbus, kuriuos mes jiems atiduodam!“ Džiaugiausi, kad ji siuva pati – ir sau, ir kitiems. Bet svetimoje šalyje labai sunku parduotuvėje išaiškinti, kokių tiksliai užtrauktukų ar kabliukų tau reikia, gestais irgi ne viską parodysi. Tada viena pažįstama, dirbanti siuvykloje, atnešė keletą dėžių, pilnų sagų ir visokių kitokių reikalingų dalykų. Perdaviau jas tai moteriai. Ji nepaprastai džiaugėsi!

Taip pradėjau žiūrėti į žmonių gyvenimus ir suprasti, ko jiems trūksta, kokios organizacijos ką daro ir ko ne. Nors, pavyzdžiui, Nyderlanduose labai sunku ką nors atiduoti be užmokesčio. Paskambinu „Salvation Army“ (viena didžiausių pasaulyje labdaringų krikščioniškų organizacijų – aut. past.), sakau: „Turim nemokamų knygų.“ Sako: „Ačiū, kiek tai kainuos?“ Atakau: „Nieko nekainuos, norime jas jums atiduoti.“ Tada jie klausia, ar reikės išsipirkti narystę ar dar ką. „Ne, tiesiog atvykite ir pasiimkite knygas, kurių norite.“ Tada jie paprašo jas atsiųsti paštu, o tai jau mums brangiai kainuotų! (juokiasi) Kažkaip žmonės netiki, kad nemokamai atiduodamas daiktas gali būti ko nors vertas – tikisi kokios apgaulės.

Vėliau grįžau į Angliją ir tą pačią veiklą iki šiol tęsiu čia.

Dirbate su sunkiose gyvenimo situacijose atsidūrusiais žmonėmis – moterimis prieglaudose, skurdžiai gyvenančiomis šeimomis, įkalintais ir senelių globos namuose gyvenančiais asmenimis… Kaip skiriasi jų skaitymo poreikiai?

Prieglobsčio prašantys žmonės gyvena iš penkių svarų per dieną – savaime suprantama, knygoms pinigų neužtenka. Tačiau, pavyzdžiui, savo šalyje žmogus galbūt buvo matematikas, tad jam reikia žinoti, kaip ši disciplina dėstoma Britanijoje. Labai reikalingos ir edukacinės knygelės vaikams, taip pat knygos apie jų gimtąsias šalis, kad galėtų savo vaikams parodyti: „Va, senelis gyvena tokiame name, aš užaugau čia, o štai ten yra gatvė, kur gyvena tavo teta.“

Bendraujame su žmonėmis, kurie slaugo ir prižiūri sergančius demencija ar panašios būklės asmenis. Atradome, kad čia naudos gali atnešti senos knygos vaikams, kurias žmonės atiduoda mums kaip nebereikalingas. Pagalvojau, kad jos tiktų dirbant su sąmoningą atmintį praradusiais žmonėmis. Tų knygų estetika, senamadiškos reklamos iš tų laikų, kai skaitmeninė spauda neegzistavo… Arba vaikų literatūra: juk tai tos pačios knygos, kurias skaitėme savo vaikams, kai jie buvo maži – prieš 40 ar daugiau metų. Pasąmonėje tai sukelia malonių prisiminimų. Senelių namų darbuotojai pasakoja, kad tokios knygelės pagerina lankymo valandų kokybę: vietoj „Ką valgei pietums, Mama? Ar buvo skanu? O ką valgei vakar?“ – bet Mama neatsimena vakar. Bet jos gali kartu paskaityti knygą, kurią Mama dukrai skaitė vaikystėje, kad ir „Alisa Stebuklų šalyje“. Taip jos turi apie ką pasikalbėti – kažką gyvo, bendro, savo, užuot sėdėjusios sumišusios ir susigėdusios.

„Kittiwake Trust“ archyvo nuotrauka

Taip pat dovanojame knygas įkalintiems žmonėms. Esame sąraše organizacijų, kurios padeda kaliniams – vienos finansuoja edukacinius kursus, kitos moko amato, pavyzdžiui, kaip taisyti batus, o išėjusius į laisvę savo mokinius priima į darbą. Taip pradėjome gauti laiškus iš kalinių, kuriuose jie prašo konkrečių knygų. Atiduodame knygas, kurias patys gauname dovanų iš bibliotekų, leidyklų ar paprastų žmonių, kurie kraustosi ar tvarkosi išsikrausčius užaugusiems vaikams. Paskambina ir sako: „Turiu septynias dėžes knygų, ar norit?“ Ir visad pasiteirauja: „Ar yra kas nors, ko tikrai nenorit?“ Atsakau, kad tikrai nenorim kačių ir šunų plaukų, tad prašom knygas išvalyti ir tik tada siųsti mums.

Kartais žmonės atiduoda tokių knygų, kurias paimi ir galvoji: šita tokia neaiški, amžinai dūlės. O tada staiga gauni laišką iš nuteistojo, kuris rašo: „Suprantu, kad tikimybė labai maža, bet gal turite ką nors apie garo variklius? Mano tėtis su jais dirbo, jie man primena vaikystę…“ Gavęs tokią knygą apie garo variklius jis skraido padebesiais, nes ji šiam žmogui primena laikus, kai tėtis jį mylėjo, kai gyvenimas buvo geresnis nei šiandien. Be to, jis turi naujų temų pokalbiams su kameros draugais. Kitas paprašė knygos apie Džersio salos okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais: „Na, turbūt neturėsite…“ Tąkart prisiminiau prieš keletą mėnesių varčiusi knygą ir galvojusi: „Kam ant šio svieto tai galėtų rūpėti?“ Labai geras jausmas, kai žmogų sujungi su jo ieškoma knyga. Padovanoji džiaugsmą: „Negaliu patikėti, kad radote šią knygą. Kaip nuostabu!“

Iš kalinčių žmonių visad norime gauti tikrą laišką. Kartą vienas kalėjimas nusprendė, kad jiems bus paprasčiau, jei visi kalintieji tiesiog užpildys vienodą formą: „Šiuo metu atlieku bausmę šioje įstaigoje, norėčiau gauti šias knygas…“ ir surašo pavadinimus eilutėmis. Tokiu atveju neturime jokio supratimo, koks tai žmogus, kaip jis jaučiasi ir mąsto. O gavę laišką, kuriame ranka išdėstyta: „Tai blogiausias etapas mano gyvenime. Skaitymas yra vienintelis dalykas, kuris man padeda išgyventi“, turime kabliuką ir galime atsakyti: „Turbūt jaučiatės siaubingai. Bet pakentėkite, viskas bus gerai.“ Visad stengiamės parašyti nors keletą gražių žodžių, kad pakeltume nuotaiką ir padėtume žmogui nepulti į neviltį, nes tai – blogiausia, kas gali nutikti. Pažiūrėkite psichikos sveikatos statistiką iš įkalinimo įstaigų, situacija baisi: depresija, savęs žalojimas, siekiant pajusti, kad vis dar esi gyvas, kad egzistuoji. Žmonės sako: „Betgi jie turbūt yra padarę kažką siaubingo.“ Na, jei ir padarė, už tai dabar ir yra kalėjime. Tai nereiškia, kad galime juos kankinti. Kalėjime ir taip žmogus yra atkirstas nuo šeimos ir draugų, jo dienos eiga nusprendžiama kažko kito.

Beje, mano veiklos vis išauga į ką nors kita. Taip nutiko ir su „Paribio knygomis“. Kartą vienas studentas pasakė: „Turite daugiau knygų užsienio kalbomis nei universitetas.“ Na, galvoju, kaip keista. Taip įsteigėme „Daugiakalbę biblioteką“, kurioje dabar turime 12 tūkst. knygų aštuoniasdešimčia kalbų, jas tvarko 24 savanoriai iš 12 šalių, kalbantys 15 skirtingų kalbų. Tai nuostabus dalykas! Prieglobsčio prašytojams neleidžiama dirbti, bet savanoriauti – galima. Tad tokiu būdu visi šie žmonės iš įvairiausių pasaulio kraštų gali kartu leisti laiką. Daugelis mokosi anglų kalbos. Daugiakalbė biblioteka pasitarnauja ir kitais tikslais. Į mus vis dažniau kreipiasi kalėjimai: „Turime įkalintųjų, kurie kalba lenkiškai ar rumuniškai.“ Jei yra atliekamų knygų šiomis kalbomis, siunčiame. Kalėjime daug kas nori mokytis kalbų – rado draugų, kalbančių ispaniškai, ar tiesiog nori naudingai praleisti laiką. Tad užsienio kalbų vadovėliai visada reikalingi.

„Kittiwake Trust“ archyvo nuotrauka

Knygos reikalingos ir moterų paramos centrams bei prieglaudoms: juk jei esi priversta skubiai bėgti nuo smurtaujančio vyro, knyga nėra tas daiktas, kurį pirmiausia pasiimsi su savimi. Tad prieglaudas taip pat aprūpiname knygomis. Be to, žmonės joms atiduoda ir žaislų, todėl turime daug pliušinių meškiukų… Dirbame su marginalizuotomis visuomenės grupėmis bei mažas pajamas turinčiomis šeimomis, kurios pragyvena iš maisto talonų, tad tikrai negali įpirkti knygų, net ir iš antrų rankų. O ir bibliotekos nario bilietas tokių šeimų nariams nėra išeitis, nes, pavyzdžiui, šeimoje yra vaikiukas, kuris dabar kaip tik mokosi piešti ir paišo ant visų lygių paviršių. O bibliotekon grąžinusi pritepliotą knygą šeima gaus baudą. Žinot, kartais bibliotekininkai apkaltina, esą, vagiu jų klientus. Atsakau: „Žmonės, kuriems dovanojame knygų, dėl vienų ar kitų priežasčių negali arba nenori jų imti iš viešosios biblio­tekos.“ Juk augdami su knygomis vaikai jas mylės ir po penkerių metų bibliotekoje užsiregistruos patys. O jei vaikystė prabėgs be knygų, biblio­tekų jiems niekad nereikės.

Nevyriausybinė organizacija „Literacy Trust“ (angl. Raštingumo trestas) neseniai paskelbė tyrimą, kuris rodo, jog pilnai raštingi – t. y. mokantys skaityti, rašyti ir skaičiuoti – vyrai vidutiniškai gyvena 26-eriais metais ilgiau nei neraštingi. Moterims šis atotrūkis yra 20 metų. Įsivaizduojate? Dvi dešimtys metų! Kuo daugiau žmonių galime išlaikyti gyvus ir skaitančius, tuo geriau.

Sudėtingose gyvenimo situacijose knygos, o ir apskritai kultūra tampa prabanga, nes pirmiausia reikia išgyventi: pasirūpinti stogu virš galvos, drabužiais, maistu. Maža to, statistika įspėja, kad žmonės apskritai vis mažiau skaito. Ar knygas vis dar suprantame kaip peną sielai?

Kartais žmonės pasakoja, kaip jie ilgisi savo knygų. Įtariu, kad, prieš išveždami tėvus į senelių globos namus, vaikai jiems liepia iš per visą gyvenimą sukauptos namų bibliotekos išsirinkti vos keletą mėgstamiausių knygų, kurias leidžia pasiimti su savimi. Įsivaizduokime susenusį tėvą, kuris tarnavo armijoje. Senelių globos namuose jis sutinka kitą veteraną, su kuriuo kalbantis nestinga bendrų temų:  „Turiu labai gerą tokio ir tokio karininko knygą, tuoj parodysiu… Ak, ne. Sūnus ją išvežė į labdarą.“ Tokiais atvejais patariame: paprašykite sudaryti sąrašą knygų, kurias tėvas ar mama gailisi atidavę, kurių ilgisi ar kurias prarado. Aš pati atrandu knygų, kurių netekau dar 1968-aisiais! Ypač poezijos. Bet dabar ir vėl galiu surinkti visą anksčiau turėtą kolekciją. Gal tai kiek ir kvaila, nes jų beveik nebeskaitau, tačiau man labai gera matyti jas lentynoje, nes jos visada ten ir buvo.

Manau, kad net ir knygų viršeliai žmonėms teikia saugumo jausmą. Išsaugojau knygą škotiško languoto audinio viršeliu, kuri priklausė mano tėčiui. Man regis, joje rašoma apie lipnių juostelių korporaciją ar kažką panašaus… Mūsų namuose ji buvo nuo tada, kai aš dar nepasiekiau stalo. Nesu tikra, ar kada esu ją atsivertusi, bet tas viršelis priklauso mano knygų lentynai – jis visad ten buvo… Ir nesvarbu, kiek elektroninių skaityklių atsiras, žmonės vertina tikrą knygą: jos kvapą, popieriaus šiugždesį, sukeliamą jausmą.

Michelle B (@happyhipposnacks/ Flickr) CC BY-ND 2.0

Ką skaitote pati?

Po darbo grįžusi namo būnu tokia pavargusi, kad nebegaliu nieko skaityti. Pasiimu knygų į traukinį ir užmiegu po kelių puslapių. Šiuo metu tikrai nesu gera skaitytoja, bet viena mano mėgstamiausių autorių yra Anne Tyler (JAV rašytoja ir kritikė, Pulitzerio premijos už grožinę literatūrą laureatė – aut. past.). Man patinka jos knygų paprastumas ir tai, kad jose nesiekiama kažkokio perdėto kulminacijos taško. Tiesiog rašoma apie eilinę nuobodžią santuoką, kuri vis tęsiasi ir tęsiasi, kol neapsikentusi moteris tiesiog išeina. Po mėnesio galbūt sugrįžta. Mane A. Tyler knygose traukia būtent ta įprasta kasdienybė, neįdomumas.

Žinote, gyvenime nutinka keistų dalykų. Pirmąjį A. Tyler romaną aptikau skaitytų knygų knygyne, jis vadinosi „Dangiškoji navigacija“ (angl. Celestial Navigation), ir nusipirkau tik todėl, kad priminė artimą žmogų, mėgusį plaukioti laivais. Žinoma, knygoje rašoma ne apie laivybą, tačiau man taip patiko šis pavadinimas, kad vėliau savo pačios vestą radijo laidą pavadinau „Dangiškąja navigacija“. Laidos feisbuko puslapyje man rašė daugybė jūreivių baltomis uniformomis, tad kaskart turėjau aiškinti, jog neturiu nieko bendra su laivyba ir tik vedu radijo laidą (juokiasi).

O ką gi knygos duoda žmogui? Kodėl skaitome?

Yra milijonas priežasčių. Pamenu, skaitydama John’o Irving’o romaną „Pasaulis pagal Garpą“ taip įsijaučiau į jame aprašomos šeimos gyvenimą, kad artėdama prie pabaigos pradėjau save riboti, skaitydama tik vieną ar du puslapius per dieną. Mane gniuždė mintis, kad netrukus ši šeima išeis iš mano gyvenimo. Karts nuo karto atsiranda knyga, kurią tiesiog turi vėl pradėti skaityti iš naujo. Niekad nesu antrąkart perskaičiusi jos visos, bet man reikėjo tų pirmųjų keleto skyrių. Knygos ir jų žmonės tampa gyva mano pačios gyvenimo dalimi.

2018 m. Londono knygų mugėje surengėte diskusiją tema „Knygos kalėjime: teisėtas pabėgimo būdas“. Į buvusio šalies teisingumo ministro Chriso Graylingo 2014 m. sprendimą uždrausti įkalintiesiems gauti knygas, kuris vėliau buvo atšauktas, teismui išaiškinus, kad taip pažeidžiamos žmogaus teisės, atsakėte: „Žmonėms knygų reikia mokymuisi, svajonėms, kad išliktų ne tik sveiko proto, bet ir apskritai gyvi.“ Kokių knygų dažniausiai prašo žmonės, atsidūrę nelaisvėje?

Renginio skrajutei panaudojome vieno įkalinto žmogaus piešinį: kameroje kūpso krūvos įvairiausių knygų ir visos jos padeda būti pasaulyje jame nedalyvaujant. Iš kalinių sulaukiame daug prašymų atsiųsti knygų apie verslą, nes jie galvoja apie savo ateitį ir turbūt suvokia, kad gauti darbo išėjus iš kalėjimo bus labai sunku. Taip pat populiarios patarimų knygos apie sportą ir raumenų auginimą. Kai lankiausi Lydso kalėjime, sumuštinius pardavinėjančio kalinio rankos buvo didžiulės kaip medžio kamienas! Bibliotekininkas paaiškino: „Taip, jie daug laiko praleidžia sporto salėje.“ Treniruotis kalintieji gali nedidelėje erdvėje, be to, turi gerai sutarti su kameros draugais. Jei esi uždarytas 23 valandas su žmogumi, kuris visu garsu žiūri tavo nekenčiamą TV laidą, o tu nori paskaityti ar ramiai pasitreniruoti… Nesuprantu, kaip kalėjime neišprotėja dar daugiau žmonių, nei mums rodo statistika!

Be to, įkalintieji dažnai prašo detektyvų ir knygų apie nusikalstamąjį pasaulį, tad turime būti atsargūs.

Tą girdėjau ir viename Lietuvos tardymo izoliatoriuje. Kai paklausiau sulaikytųjų, ką šiuo metu skaito, vienas prasitarė ką tik perskaitęs naujai išleistą knygą apie narkomafiją. Tarsi jausdama poreikį paaiškinti, izoliatoriaus bibliotekininkė tuomet pasakė: „Esame laisva šalis ir jei knyga buvo išleista, ji turi teisę būti skaitoma.“

Galbūt skaitydami knygas apie tikrus nusikaltimus įkalintieji siekia suprasti, kokią tiksliai klaidą padarė jų veikėjai, gal domisi įmantriomis nusikaltimų schemomis, o galbūt tiesiog skaito apie gyvenimą, kuris jiems suprantamas ir pažįstamas.

Vienas iš mano tikslų ateinantiems keliems metams yra pradėti „Paribio knygų“ projektus skirtinguose miestuose, už kuriuos būtų atsakingi iš kalėjimo išėję žmonės. Tai būtų tinkamas būdas jiems sugrįžti į darbo ritmą, kartu pasirūpinant ir kitų poreikiais – t. y. parinkti ir išsiųsti knygas tebekalintiems.

Ar kitados dirbdama komercinėje leidykloje įsivaizdavote, kad vieną dieną veiksite tai, apie ką dabar pasakojate?

Ne, nemanau. Kai pradėjau darbą leidyboje, man buvo apie 30 metų, ir apie kitus žmones per daug negalvojau, man jie nerūpėjo. Bet… Ėjau per gyvenimą. Dešimt metų namuose patirdavau nuolatinį smurtą, todėl pradėjau šiek tiek kitaip į viską žiūrėti… Nežinau, ar pasižiūrėjusi atgal, norėčiau tai pakeisti. Galbūt ir ne. Tačiau sykį gavau knygą pavadinimu „Viskas nebėra gerai“ (angl. It’s Not OK Anymore), joje mokytojos, bibliotekininkės, bankų darbuotojos pasakojo apie savo šeimyninius santykius, persmelktus smurto. Būtent ta knyga man padėjo suvokti, ką patyriau aš pati ir kaip tai galima įvardyti, nes iki tol tepagalvodavau: „O ne, štai ir vėl jis kelia prieš mane ranką…“ Nežinau, kaip galima šitą kęsti dešimt metų ir nesugebėti įvardyti, jog tai yra smurtas artimoje aplinkoje. Ta knyga man padėjo pabusti. Būtent tada pradėjau labiau rūpintis kitais, užjausti ir žvelgti į išorinį pasaulį, o ne vien galvoti apie save.

Aš užaugau apsupta knygų. Ir tėtis, ir senelis jų turėjo kalnus. Abiejų namuose buvo po kambarį, vadinamą biblioteka, kur nebuvo nieko kito, tik knygos. Lankydamasi kitų namuose iki šiol stebiuosi: o kur knygos? Atėjusi į svečius pirmiausia pasižiūriu, kuo žmogus domisi – tą aiškiai parodo jo knygų lentynos. Kartą ligoninėje kalbėjausi su tokia moterimi, kuri teturėjo vieną knygą. Aš jai pasakiau: „Būtų smagu turėti ir antrą!“ Vakar kaip tik susirašinėjome feisbuke, ir ji paprašė: „Atsiųsk man ką nors, bet ką.“ Grįžusi į mūsų biurą būtinai jai kažką parinksiu. Man regis, knygos yra tarsi inkarai.

Ar pati kada galvojote parašyti knygą?

Kažkuriuo gyvenimo etapu rašiau daug poezijos, dalis jos buvo humoristinė. Sukūriau personažę, kuri į visus žiūri iš aukšto ir pati rašo poeziją – apie katę ir auksinę žuvelę, nieko daugiau. Kartą turėjau skaityti savo poeziją renginyje, kur buvo verčiama į gestų kalbą. Siųsdama savo kūrybą vertėją įspėjau: „Nesu tikra, kurias ištraukas skaitysiu, bet suteikiu Jums laisvę bet kuriuo momentu tiesiog nustoti mane versti ir paaiškinti auditorijai: „Jums pasisekė, kad nesuprantu, apie ką ši moteris kalba, nes ji yra pati blogiausia mano girdėta poetė.“

Renginio metu pradėjau skaityti ir staiga kurtieji ėmė juoktis! Na, galvoju, ką ji čia verčia? O pasirodo, tie žmonės juokėsi visai ne iš mano poezijos, bet iš savo pačių juokelių. Buvo labai smagu.

O tada mirė mano duktė, ir nuo to laiko aš nieko neberašau. Tiesa, vienas mano apsakymas pateko į rinkinį. Dabar laukiu, kol poreikis rašyti sugrįš, tačiau jis dar negrįžo. Gyvenimas keičia žmones. Tad šiuo metu aš tik pildau paraiškas finansavimui – toks šiandien yra mano rašymas. Beje, šioje srityje jau gerokai pasistūmėjau į priekį.

Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 3

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *