1926 m. birželio 3 d. Marijampolėje gimė alpinistas, sportinio alpinizmo Lietuvoje iniciatorius Gediminas Akstinas.

Dera prisiminti ir šiek tiek pasaulio alpinizmo istorijos: alpinizmo pradžia laikoma 1786 m. rugpjūčio 8 d., kai šveicarai Jacques Balmat ir Michel Paccard mokslo tikslais užkopė į aukščiausią Vakarų Europos kalną Montblaną, kurio aukštis – 4810 metrų. Alpinizmo pavadinimas kilo nuo Alpių kalnų vardo, o žmones, kopiančius į viršūnes, imta vadinti alpinistais. Nežinia, kurį lietuvį galėtume įvardinti kaip pirmąjį alpinistą, kai nebuvo dar šio pavadinimo? Gal Radvilą Našlaitėlį, kuris piligriminėje kelionėje keliavo ir per kalnus, o gal Ignotą Domeiką, tyrinėjusį Andus, ar Antaną Pošką, prieškaryje dalyvavusį Himalajų ekspedicijoje?

Lietuvoje alpinizmas išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tiesa, alpinizmo populiarumo banga tuomet smogė visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje, tačiau Lietuvoje kalnų nebuvo ir jei ne Gediminas Akstinas, kažin kada alpinizmas būtų atkeliavęs į Lietuvą.

Lietuvos alpinizmo federacijos archyvai. Gediminas Akstinas – dešiniausiai.
Gedimiinas Akstinas – nuotraukos viduryje

G. Akstino tėvas buvo savanoris ir šaulys, todėl jam buvo pasiūlyta persikelti į Kauną užimti kalėjimo viršininko pavaduotojo darbo vietą. Šeima įsikūrė Radvilėnų plente Žaliakalnio rajone. Kauno Jono Jablonskio mokykloje Gediminas mokėsi kartu su būsimu Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi. Jie klasėje visi buvo skautai ir dažnai sportuodavo Akstinų namuose Radvilėnų plento gatvėje. Baigęs Jablonskio mokyklą Gediminas mokslus tęsė Saulės gimnazijoje, Kaune. Jis buvo linksmas, draugiškas, tačiau santūrus vaikinas, nemažai sportavo ir gerai šoko. 1941 metais Gediminas su šeima buvo ištremtas į Altajų. Karui pasibaigus iš ten pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Netrukus Kaune buvo suimta jo sesuo Laimutė Akstinaitė, tai grėsė ir Gediminui. Draugams patarus, mėtydamas pėdas, jis išvyko mokytis į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). 1953 m. baigė Leningrado Lesgafto kūno kultūros institutą. Studijuodamas 1950 m. pirmą kartą apsilankė Kaukaze ir susižavėjo alpinizmu. Kalnus jis pamilo iš karto ir šia „liga“ užkrėtė ne vieną savo pažįstamą. Nemažą reikšmę tolimesniems įvykiams turėjo jo alpinistiška draugystė su Alimu Romanovu, kilusiu iš Rygos.

1955 metais, jau po Stalino mirties daugelis represuotų žmonių buvo reabilituoti. Sesuo Laimutė sužinojo, kad jos mama ir brolis Gediminas laisvi ir gali sugrįžti į Lietuvą. Su šia žinia ji važiuoja pas brolį į Kaukazą ir čia pirmą kartą pamato kalnus. Kaukazo kalnuose vasaromis G. Akstinas intensyviai laipioja į viršūnes, išlaiko reikiamus normatyvus, tampa instruktoriumi, o vėliau ir vyr. instruktoriumi. Baigęs mokslus Leningrade Gediminas dirbo Kirgizijoje, vėliau Vilniuje, Joniškėlyje, Kaune. Būdamas sportinio alpinizmo iniciatorius Lietuvoje 1957 metais G. Akstinas buvo išrinktas pirmuoju Respublikinės alpinistų sekcijos prezidiumo pirmininku. Nors Gediminas buvo santūrus, apie kalnus jis galėdavo pasakoti valandų valandas.

1957 m. Kaukaze įkopė į Dombai Ulgeno traversą (aukštis 4046 m), 1958 m. į Ulutau Cianą (4352 m) ir Ušbą (4710 m). 1958 m. jo iniciatyva surengta 1-oji Baltijos respublikų alpiniada Kaukaze, į kurią atvyko apie 100 lietuvių

Alpinistas žuvo kopdamas į Dychtau viršūnę Kaukaze 1959 metais.  Akstinas, Feliksas Mieliauskas, Vytautas Vosylius ir Genadijus Gračiovas, finansuojami Lietuvos sporto komiteto, išvyko į Kaukazą. 5205 metrų aukščio Dych Tau turėjo būti paskutinė įkopta viršūnė, prieš gaunant Gediminui sporto meistro vardą. Deja, šis žygis Lietuvos alpinistams tapo paskutinis. Rugpjūčio 2 d. Dych Tau šlaitais nudundėjusi sniego griūtis nusinešė įkopėjų gyvybes, tik atsitiktinai G. Gračiovas liko gyvas.  Tais pačiais, Gedimino žūties, metais A. Romanovas, sužinojęs apie draugo netektį, suorganizavo ekspediciją į Tian Šanį ir po 47 dienų, spalio 12 dieną, įkopė į bevardę 4250 m aukščio viršūnę, kurią pavadino Gedimino Akstino vardu. Į šią ekspediciją buvo pakviesti ir alpinistai iš Lietuvos Marytė Melinskaitė, Kazys Montsvilas ir Kauno kūno kultūros instituto katedros vedėjas Paulius Normantas.

Gedimino Akstino vardo viršukalnė buvo tarsi švyturys, nurodęs kelią tolesniems lietuvių alpinistų pasiekimams. Trijulės žūtis ne tik neatgrasė, tačiau atvirkščiai, paskatino daugelį narsių širdžių kopti į kalnus vardan jų atminimo, suteikiant naujoms viršūnėms Lietuvai svarbius vardus.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *