Mano rankose du nedideli albumėliai. Skirti ne nuotraukoms. Juose surašyti linkėjimai, išsakyti draugiški jausmai, slaptos simpatijos, idealai – kai kurie net eilėmis – mano motinai ir jos draugei. Jų, kurios dabar Amžinybėje, albumėliai – XX amžiaus pradžios palikimas. Mamos bendramokslės ir artimos draugės per visą gyvenimą Stasytės tamsiai raudono albumėlio kampučius puošia įspaustos gėlytės, o vidurį – metalinis bareljefinis paveikslėlis: medžių paunksmėje ilsisi skrybėlėta piemenaitė su piemenėliu, aplinkui ganosi avys, fone matyti miesto bokštai. Ir visa tai telpa dešimties centimetrų ilgio ir dviejų centimetrų pločio ovale. Ant žalio mamos albumėlio viršelio kampe parašyta – „Atminai“. Jis papuoštas dailia metaline gėlyte. Mamai jį dovanojo jos sesers vyras, Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius Justinas Jankevičius 1929 metais su įrašu: „Kantrybe šarvuota, Pranute, pasieksi tu savo laimutę“. Tais metais Panevėžio mokytojų seminarija šventė savo dešimtmetį, o mama su Stasyte buvo paskutiniame ketvirtame kurse.
Kuo gyveno tarpukario devyniolikmečiai-dvidešimtmečiai ir vyresni seminaristai,tie kaimo vaikai, kibę į mokslus? Kaip susiklostė jų likimai?
Tarsi iš po vandenio išnyra mamos kadaise pasakotos to meto gyvenimo nuotrupos: skurdas ir viską gožiantis jaunystės džiaugsmas, pirmosios simpatijos, šokiai, didelis noras lavintis, siekti idealų.
Vartau laiko nugelsvintus albumėlių lapus ir randu kai kurias Lietuvos žmonėms pažįstamas pavardes. Štai A. Šopenhauerį cituoja poetas Henrikas Radauskas: „Žmonių pavydas rodo, kokie jie nelaimingi, o jų nuolatinis domėjimasis kitų veikimu ir darbais, – kaip labai jie nuobodžiauja“. Tuo metu jis taip pat mokėsi seminarijos ketvirtajame kurse. O jau rašysenos gražumėlis! Beje, daugelio rašysena – tarsi dailyraštis. Getę cituoja vėliau mano mokytoju buvęs Juozas Vaičiūnas: „Žmones labiau vienija darbas, negu įsitikinimai“.
Mamos albumėlyje randu net du šmaikščius įrašus „trumpai draugystės valandėlei atminti“ iškilaus Lietuvos vertėjo Dominyko Urbo. Seminaristai cituoja Maironį, Putiną, Meterlinką, Šekspyrą, Tagorę, O. Vaildą. Į albumėlius rašo ir seminarijos dėstytojai: „Man laikas trūnėti, o tau žydėti. Tai ir žydėk!“ – rašo senas mokytojas J. Venckavičius.
Stebina seminaristų apsiskaitymas, bendras išprusimas ir labai rimtas požiūris į gyvenimą, tikrąsias vertybes. Iš tiesų tarpukario Panevėžio mokytojų seminarija, kurios kūrėjas ir pirmasis direktorius buvo profesorius Juozas Balčikonis, pasižymėjo gana aukštu mokslo lygiu. Kaip pasakojo mama, jos kurso draugas D. Urbas ir mano tėvas J. Sadzevičius ketvirtame kurse vokiečių kalba laisvai skaitė ne tik grožinę literatūrą, bet ir I. Kantą, A. Šopenhauerį. Tikri „moksliukai“.
Randu ir pranašingą savo tėvo, mamos bendramokslio, įrašą, kur jis cituoja R. Tagorę: „Laimė kartais prieina mūsų duris ir klebena tik todėl, kad nori parodyti, jog negalime jos priimti.“ Vėliau mano tėvų laimę išplėšė rusų okupacija ir karas. Tėvą, Lietuvos karininką, vieną iš Birželio sukilimo organizatorių, LAF štabo narį išvežė į Gorkio kalėjimą ir ten sušaudė.
Okupacijos, karas išbarstė įrašų autorius po visą pasaulį. Vieni spėjo pasitraukti į Vakarus, kitus išvežė į Sibiro gulagus. Dar kiti liko Lietuvoje, bet ne visiems buvo saldu.
Albumėlių mada gyvavo ir sovietmečiu. Turėjau tokį būdama dešimtoje klasėje, su klasės draugų citatomis iš Černyševskio, K. Markso, M. Gorkio knygų. Įrašų nedaug, matyt, tapo nebeįdomu. Aišku, prirašyta ir visokių „bum, bum, rašau į album“. Draugės albumėlyje puikavosi originalus tvirtos draugystės garantas: „Kai katinas padės kiaušinį, tada nebūsiu draugė tau“. Šalia nupieštas riebus katinas.
Dabar tokie albumėliai jaunimui atrodytų keisti ir juokingi. Elektronikos, naujų technologijų amžiuje įvyko virsmas, pakeitęs jaunų žmonių gyvenimo būdą, vertybių hierarchiją, madas. Bet žmogaus prigimtis nepasikeitė – jam reikia bendravimo, ryšio su kitais. Pasikeitė tik bendravimo galimybės ir formos. Galima turėti šimtus elektroninių draugų, galima apie save pasiskelbti visam pasauliui. Gatvėse, autobusuose žmonės karštligiškai maigo „išmaniuosius“ telefonus, siunčia SMS žinutes, feisbukai pilni nuotraukų, kurios įvertinamos trumpu žodeliu „like“/ „patinka“. Tiek daug galima! Akimirksniu, negaištant laiko! Tik ar lieka laiko susimąstyti? Čia jau kitas klausimas…
Dvidešimtojo amžiaus albumėliai gili praeitis. Tačiau jie – trupinėlis mūsų istorijos.
