Birželio 10-oji pasaulyje pažymėta daugybės įvairių datų. Štai keletas įdomesnių. 

1794 m. birželio 10-ąją Paryžiuje atidarytas vienas pirmųjų pasaulyje viešas zoologijos sodas „Jardin des Plantes“. Įkurtas Bernardin de Saint-Pierre (nacionalinio gamtos muziejaus istorijos profesoriaus) iniciatyva, šis zoologijos sodas yra vienas seniausių viešųjų zoologijos sodų ir drąsiai rikiuojasi po pirmuoju įkurtu laikomo Vienos zoologijos sodo, įkurto 1752 m.

Iš pradžių Paryžiaus zoosode buvo 58 gyvūnų rūšys: 32 žinduoliai ir 26 paukščiai.

Šiandien parką per metus aplanku daugiau kaip 600 000 lankytojų. Jame galima išvysti virš 600 rūšių žinduolių, paukščių, roplių ir vandens gyvūnų. Sodas užima 5,5 ha plotą.

Priminsime, kad nedidelius žvėrynus savo rūmuose įrengdavo jau senovės egiptiečiai, kinai ir romėnai. Yra išlikę įrašų ir apie Lietuvoje veikusius žvėrinčius. Štai 1462 metais Žilberas de Lanua, lankydamasis Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, pažymėjo savo dienoraštyje: „Minėtame mieste Trakuose yra aptvertas parkas, kuriame laikomos įvairiausios laukinių gyvūnų rūšys, kokių tik būna miškuose ir vietiniuose medžioklės plotuose. Yra žvėrių, panašių į jaučius, vadinamų stumbrais, kiti panašūs į didelius arklius ir vadinasi asilais, o dar kiti – briedžiais; yra ir laukinių arklių, lokių, kiaulių, elnių ir įvairiausių rūšių laukinių paukščių“.

1832 m. birželio 10 d. gimė vokietis Nikolausas Augustas Otas (Nikolaus August Otto), išradęs keturtaktį vidaus degimo variklį, tapusį šimtų milijonų po to sukonstruotų variklių prototipu. Buvo daug bandymų sukonstruoti automobilius ir iki Oto išrasto variklio. Kai kuriems išradėjams, kaip Z. Markui (1875 m.), E. Lenuarui (1862 m.) ir kt., net buvo pavykę sukurti riedančius modelius. Tačiau nesant tinkamo variklio — kuris būtų ir lengvas, ir galingas — nė vienas iš tų modelių nebuvo praktiški. O praėjus penkiolikai metų po to, kai Otas išrado keturtaktį dujų variklį, praktiškus automobilius sukonstravo net du skirtingi išradėjai — Karlas Benzas ir Gotlibas Daimleris. Nuo tada automobiliuose buvo naudojami įvairūs kitokie varikliai, ir visiškai įmanoma, kad ateityje automobilius varys garo ar elektros baterijos arba dar kitokie prietaisai, kurie pasirodys tobulesni. Tačiau 99 procentai šimtų milijonų per paskutinį šimtmetį pagamintų automobilių turėjo Oto variklius.

Vaikystėje Otas buvo pažangus mokinys, tačiau šešiolikos metų jis metė vidurinę mokyklą ir nuėjo dirbti. Kurį laiką dirbo mažo miestelio bakalėjos parduotuvėje. Vėliau dirbo klerku Frankfurte. Po to tapo keliaujančiu prekybininku.

Maždaug 1860 m. Otas išgirdo apie E. Lenuaro (1822 — 1900) neseniai išrastą dujų variklį, pirmąjį veikiantį vidinio degimo variklį. Otas suprato, jog Lenuaro variklį būtų galima pritaikyti daug plačiau, jeigu jis galėtų veikti su skystu kuru, kadangi tuo atveju jis nebūtų pririštas prie dujų. Otas greitai sukonstravo karbiuratorių. Tačiau patento negavo, nes panašūs prietaisai jau buvo išrasti.

Nusivylęs Otas ėmėsi tobulinti Lenuaro variklį. Jau 1861 m. jam kilo idėja sukurti visiškai naują variklį, veikiantį keturių taktų ciklo pagrindu (primityvus Lenuaro variklis veikė dviejų taktų ciklo pagrindu). 1862 m. sausį Otas sukonstravo veikiantį savojo variklio modelį. Tačiau jis susidūrė su sunkumais, ypač su užkūrimo problema, ir greitai atidėjo šį išradimą į šalį. Vietoj to jis sukūrė “atmosferinį variklį”, patobulintą dviejų taktų variklį, veikiantį su dujomis. 1863 m. Otas gavo patentą ir greitai rado partnerį, kuris jį finansuotų — E. Langeną.

Jie pasistatė nedidelį fabrikėlį ir toliau tobulino variklį. 1867 m. jų dviejų taktų variklis Paryžiuje pasaulinėje mugėje laimėjo aukso medalį. Po to, pagyvėjus prekybai, kompanija suklestėjo. 1872 m. jie pasisamdė G. Daimlerį, puikų apie fabriko valdymą nusimanantį inžinierių, kad padėtų gaminti jų variklį. Nors dviejų taktų variklis nešė gerą pelną, Otas negalėjo užmiršti savo anksčiau pradėto kurti keturtakčio variklio. Jis buvo įsitikinęs, kad keturtaktis variklis, kuris, prieš uždegdamas, spaudžia degalų ir oro mišinį, gali būti daug efektyvesnis už bet kokią Lenuaro dviejų taktų variklio modifikaciją. 1876 m. Otas pagaliau sukūrė patobulintą keturių taktų variklį. Pirmasis toks modelis buvo pagamintas 1876 m. gegužę, o kitais metais Otas gavo patentą. Keturių taktų variklio pranašumas buvo akivaizdus, ir jis turėjo milžinišką komercinę sėkmę. Vien per dešimt metų buvo parduota daugiau kaip 30000 variklių, ir visos Lenuaro variklio modifikacijos greitai išėjo iš apyvartos.

Oto vokiškasis keturtakčio variklio patentas 1886 m. buvo atšauktas. Pasirodo, jog panašų prietaisą 1862 m. buvo sukūręs ir jį užpatentavęs prancūzas Alfonsas de Rošas. (Tačiau nereikėtų šio žmogaus laikyti įtakinga figūra. Jo išradimas liko nepastebėtas, ir jis nesukūrė nė vieno modelio. Be to, Otas nežinojo apie jo išradimą.) Nors praradęs vertingą patentą, Otas toliau atkakliai uždirbinėjo pinigus. Prieš mirtį 1891 m. jis klestėjo.

1836 m. birželio 10 d. mirė prancūzų fizikas ir matematikas Andrė Mari Amperas (Andre-Marie Ampere), vienas iš elektrodinamikos pradininkų. Jo vardu pavadintas elektros srovės stiprumo vienetas.

Gimė Lione konversantų šeimoje. Nuostabioje jo tėvo bibliotekoje buvo kuriniai žymių filosofų ir rašytojų. Jaunasis Andrė ištisomis dienomis galėjo ten prasėdėti su knyga rankose, todėl nelankęs mokyklos sugebėjo turėti geras žinias. 11 m. jis pradėjo skaityti įžymiojo 20 tomų D‘Alambero „ Enciklopediją“ ir per trejus metus ją visą išstudijavo. Jį domino nuostabus žodynas, bandė rašyti eilėraščius, bet fizikos – matematikos mokslai pasirodė įdomesni. Kada tėvo bibliotekoje pritrūko knygų A. Amperas pradėjo lankyti Liono koledžo biblioteką. Daugiausiai knygos buvo rašomos lotynų kalba kurios jis nežinojo. Per kelis mėnesius Andrė savarankiškai išmoko lotynų kalbą ir XVII–XVIII a. klasikų moksliniai kūrinai jam jau buvo prieinami. Turėdamas 12 m. Amperas savarankiškai išsiaiškino aukštosios matematikos pagrindus. 13 m. jau parodė pirmuosius savo matematinius darbus Liono akademijoje.

1793 m. įsiliepsnojo Lione sukilimas, kuris buvo žiauriai numalšintas. Už dalyvavimą sukilime buvo giljotinuotas A. Ampero tėvas. Visas turtas buvo konfiskuotas. Jaunuolis gyvenimui pradėjo užsidirbti teikdamas matematikos pamokas. Norėdamas pratęsti mokslinius darbus jis keldavosi nuo keturių valandų ryto. Amperas taip pat dirbo korepetitoriumi politechnikos mokykloje Paryžiuje, po to vadovavo Fizikos katedroje Burge, o nuo 1805 m. matematikos katedroje Paryžiaus politechnikos mokykloje, čia jis išleido pirmą literatūrinį veikalą. 1820 m. rugsėjo 11 d. Amperas dalyvavo akademijos posėdyje, kur buvo pranešta atrasto H. Erstedo elektros formulė veiksmo ant magnetinės rodyklės. Padarius bandymus mokslininkas jau už kelių dienų pristatė akademijai svarbius rezultatus: jis suformulavo taisyklę dėl nustatymo krypties, į kurią pasisuks rodyklė prie laidininko su elektra, elektros srovių bendra sąveiką. Vėliau ištyrė magnetizmo teoriją, pagal kuria visų magnetiniu bendra sąveikų yra tarpusavio santykiu ratiniai molekuliarynės srovės. Taip jis pirmą kartą nurodė ryšį elektrinių ir magnetiniu procesų. 1820 m. jis nuosekliai ištyrė, kad tarp dviejų paraleliniu laidininkų kuriuose teka vienoda kryptinė elektros srovė prisitraukia laidai, o jeigu skirtingom atstumia laidus.

1822 m. Amperas išrado magnetini efektą elektrinės rytės – solenoido. Po 4 metų, veikale „Elektrodinaminių reiškinių teorija, pagrįsta vien tik bandymais“ (1826 m.), Amperas pateikė kiekybinį dviejų srovės elementų sąveikos dėsnį. 1829 m. išrado komutatorių, elektromagnetinį telegrafą.[2] 1835 m. jis išspausdino darbą, kuriame įrodė šviesos ir šilumos spinduliavimo panašumą ir parodė, kad visas spinduliavimas sugeriant pasiverčia į šilumą. Amperas sukūrė mokslų klasifikacijos sistemą, kuria norėjo išspausdinti dviejų tomų veikale. Amperas pirmasis panaudojo tokius žodžius“ elektrostatika“, „elektrodinamika“, „elektromagnetas“. Amperas išdėstė mintį, kad atsiras naujas mokslas apie bendrus valdymo procesų vienodumus. Jis pasiūlė pavadinti visą tai „kibernetika“. Matematika, mechanika ir fizika skolingi Amperui svarbiais tyrinėjimais, jo elektrodinaminė teorija kėlė jam didele šlovę. Jo požiūris į vieninga pradžią elektros ir magnetizmo kurioje jisai suteikdavo su Danijos fiziku Erstedu parašyta knygoje „ Recuel de la theorie des phenomenes electrodynamiques“ (Paryžius, 1822). Visapusiškas Ampero talentas liko ir chemijos istorijoje, kuri išsiskiria jam kartu su Avogardo svarbaus chemijos atradimas šiuolaikiniai chemijai. Šio mokslininko vardu elektros srovės stipris vadinamas „amperais“, o matavimo prietaisas „ampermetras“.

1865 m. birželio 10 d. Miunchene įvyko Richardo Vagnerio (Richard Wagner) operos „Tristanas ir Izolda“ premjera. Pagal gerai žinomą kūrinį yra pastatyta nemažai muzikinių kūrinių, tačiau būtent Wagnerio opera laikoma žinomiausiu.

Wagneris gimė gausioje tarnautojo šeimoje. Buvo devintas vaikas šeimoje. Tėvas mirė, kai jam buvo vos 6 mėnesiai. Nuo 1821 m. muzikos mokėsi Dresdeno šv. Kryžiaus mokykloje. 1828 m. muzikos mokėsi iš šv. Tomo bažnyčios kantoriaus Teodoro Vainlingo, nuo 1831 m. muzikos mokėsi Leipcigo universitete. 1834–1842 m. vertėsi sunkiai, dažnai gyveno dideliame skurde. 1834–1839 metais buvo Magdeburgo, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Rygosmuzikos teatrų chormeisteris ir dirigentas. 1839–1842 metais gyveno Paryžiuje.

Šlovės sulaukė tik 1842 m. Drezdene. Nuo 1843 metų buvo Drezdene Saksonijos karališkosios operos dirigentas. Dalyvavo 1849 gegužės sukilime, kurį numalšinus pabėgo į Šveicariją. Vėliau trumpai apsistodavo Venecijoje, Liucernoje, Vienoje, Paryžiuje, Berlyne.

1864 m. susilaukė Bavarijos karaliaus Liudviko II palankumo, apsigyveno Miunchene. Karalius apmokėjo jo skolas ir toliau finansiškai jį palaikė. 1865 metais vėl grįžo į Šveicariją (iki 1872 metų gyveno Trybšene). Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Bairote, čia 1876 metais atidarė muzikinį teatrą, kuriame statė savo operas. 1882 m. dėl sveikatos sutrikimų išvyko į Veneciją, kur ir mirė 1883 m. R. Vagneris kaip asmenybė vertinamas įvairiai, atsižvelgiant į jo įvestas muzikines ir dramatines naujoves bei demonstruotą antisemitizmą.

„Tristanas“ yra ir liks man stebuklas! Vis sunkiau suvokiu, kaip galėjau sukurti tokią muziką“, – rašė kompozitorius R.Wagneris 1860 metais „Tristano ir Izoldos“ įkvėpėjai, savo mecenato žmonai Mathilde Wesendonck. Operoje apdainavęs mylimuosius, kuriuos sujungti gali tiktai mirtis, R.Wagneris sukūrė labiausiai nuo gyvenimo realybės nutolusį veikalą. Atrodytų, beveiksmis kūrinys spinduliuoja didžiule įtampa. Opera pasižymi sudėtingomis, vokalinės meistrystės ir ištvermės reikalingomis solistų partijomis.

Keletas faktų trumpai:

1909 m. prie Azorų į nelaimę patekęs laineris „SS Slavonia“ pirmą kartą panaudojo nelaimės signalą SOS.

1943 m. vengrų žurnalistas Laszlo Biro užpatentavo tušinuką.

1946 m. Italijos rinkėjai per referendumą nusprendė, kad jų šalis turi tapti respublika. Karalius Umbertas atsisakė sosto po trijų dienų.

1990 m. pirmuosius nuo 1946 metų laisvus rinkimus Čekoslovakijoje laimėjo Vaclavo Havelo įkurtas Pilietinis forumas.

2004 m. sulaukęs 73 metų mirė vienas iš soul muzikos pradininkų ir geriausiai žinomų jos atlikėjų Ray Charles.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *