Kanados psichologijos profesoriaus, vieno ryškiausių šių dienų mąstytojų Jordano B. Petersono knyga „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ tapo reiškiniu. Vieni šią knygą laiko gyvenimo vadovu, kiti negailestingai ją kritikuoja, tačiau, akivaizdu, kad ši knyga abejingų nepalieka. Pats J. B. Petersonas tarsi roko žvaigždė keliauja po knygos pristatymo turus visame pasaulyje.

Knyga „12 gyvenimo taisyklių“ – kontroversiškojo intelektualo J. B. Petersono atsakymas į tai, koks turėtų būti prasmingas, visavertis gyvenimas, ir svarbiausia – ką kiekvienam iš mūsų reikėtų daryti, kad to pasiektume. Pasaulis nuolat keičiasi, yra nenuspėjamas ir dažnai nesaugus, griūva šeimos, politinė santvarka, švietimo sistema nebetenka pasitikėjimo. Tai, kas buvo saugu ir patikima, darosi pavojinga ir miglota. Kaip rasti atramą? Kaip išlaikyti tvirtą vertybinį stuburą? Kaip atskirti, kas bloga, o kas – gera, ir kaip reikėtų elgtis didžiuliu tempu kintančiame pasaulyje?

J. B. Petersonas šioje knygoje suteikia galimybę chaoso kupiname, nenuspėjamame ir nepatikimame kasdieniame gyvenime atsiremti į pačius save. Svarbiausia – laikytis 12 taisyklių, pagrįstų mokslo atradimais, sveiku protu ir žmonijos sukaupta gyvenimo patirtimi. Šioje knygoje – drausmė, laisvė, nuotykiai ir atsakomybė, pasaulio išmintis, išgryninta ir suvesta į 12 praktiškų ir išmintingų taisyklių, 12 priešnuodžių, skirtų kiekvienam protingam šiuolaikinio pasaulio gyventojui, norinčiam išsivaduoti iš aplink tvyrančio chaoso.

Skaitytojams pateikiame ištrauką iš šios knygos, skyriaus „11 taisyklė – Netrukdykite vaikams, važinėjantiems riedučiais“. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Daiva Vilkelytė, išleido leidykla „Tyto alba“, 2019.

***

Žinoma, kultūra yra prievartos struktūra. Ji visada tokia buvo. Tokia yra pamatinė ir visuotinė egzistencinė realybė. Karalius tironas yra simbolinė tiesa, archetipinė konstanta. Iš praeities paveldime sąmoningai aklą ir pasenusią sistemą. Šmėklą, mašiną ir pabaisą. Reikia ją išgelbėti, pataisyti ir suvaldyti dėmesiu ir pastangomis gyventi. Ji suyra mus įkaldama į visuomeniškai priimtiną formą ir veltui išeikvoja savo galimybes. Bet pasiūlo ir milžinišką atlygį. Kiek­vienas mūsų tariamas žodis yra mūsų protėvių dovana. Kiekvieną mūsų sugalvotą mintį anksčiau jau sugalvojo kas nors protingesnis už mus. Gerai funkcionuojanti mus supanti infrastruktūra, ypač Vakaruose, yra mūsų protėvių dovana: palyginti nekorumpuotos politinės ir ekonominės sistemos, technologijos, turtas, gyvenimo trukmė, laisvė, prabanga ir galimybės. Kultūra viena ranka atima, bet kita ranka kai kuriose sėkmingose vietose duoda daug daugiau. Galvoti apie kultūrą vien kaip apie jungą yra nemokšiška ir nedėkinga, o ir pavojinga. Visai nenoriu pasakyti (kaip, tikiuosi, šios knygos turinys jau akivaizdžiai paaiškino), kad kultūros negalima kritikuoti.

Jungo tema pasvarstykime dar štai ką: kiekviena hierarchija sukuria nugalėtojų ir pralaimėtojų. Nugalėtojai, be abejo, yra labiau linkę pateisinti hierarchiją, o pralaimėtojai – ją kritikuoti. Bet 1) kolektyvinis kokios nors vertės tikslo siekimas sukuria hierarchiją (nes, kad ir koks yra tikslas, vieni jo sieks geriau, kiti blogiau) ir 2) tikslo siekimas suteikia gyvenimui prasmės. Beveik visas emocijas, padarančias gyvenimą prasmingą ir įdomų, mes jaučiame kaip judėjimo link to, ką labai vertiname ir trokštame, padarinį. Kaina, kurią sumokame už dalyvavimą, yra neišvengiama sėkmės hierarchijų kūryba, o neišvengiamas padarinys yra pasiekimų skirtumai. Jau geriau dėkingai prisipažintume, kad sudėtinga ir rafinuota kultūra leidžia daugybei veikėjų dalyvauti daugybėje žaidimų ir kad gerai struktūruota kultūra leidžia joje dalyvaujantiems individams nugalėti daugybe skirtingų būdų.

Taip pat mintis, kad kultūrą sukūrė vyrai, yra klaidinga. Simboliuose, archetipuose ir mituose kultūra yra vyriška. Iš dalies todėl mintis apie „patriarchatą“ yra tokia patraukli. Bet ji tikrai yra žmonijos, o ne vyrų kūrybos vaisius (jau nekalbant apie baltaodžius vyrus, nors jie ir prisidėjo prie kultūros kūrimo). Europietiškoji kultūra vyrauja, jeigu ji apskritai vyrauja, apie šimtą metų. Kultūros evoliucijos kalendoriuje, matuojamame mažiausiai tūkstantmečiais, tokį laiko tarpą sunku pastebėti. Be to, jei moterys nieko prasminga nesukūrė mene, literatūroje ir moksle iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ir feminizmo revoliucijos (o aš tuo netikiu), jų vaidmuo auginant vaikus ir dirbant ūkiuose vis tiek buvo esminis auginant berniukus ir išlaisvinant vyrus – labai nedidelį vyrų skaičių, – kad žmonija galėtų daugintis ir kurti pažangą.

Pateikiu kitą teoriją: per visą istoriją vyrai ir moterys nežmoniškai stengėsi išsivaduoti iš nepritekliaus ir skurdo. Moterys dažnai toje kovoje buvo nepalankesnėje padėtyje, nes, be vyrams būdingo pažeidžiamumo, joms teko dar ir reprodukcijos našta bei silpnesnė fizinė jėga. Be purvo, stygiaus, ligų, bado, žiaurumo ir nemokšiškumo, kuriuo pasižymėjo abiejų lyčių gyvenimas iki dvidešimto amžiaus (kai Vakarų pasaulio gyventojai šiandienos pinigais gaudavo mažiau nei vieną JAV dolerį per dieną), moterims teko dar ir rimti praktiniai nepatogumai, tokie kaip menstruacijos, didelė nepageidaujamo nėštumo galimybė, perspektyva numirti ar sunkiai susižaloti gimdant ir pernelyg didelio mažų vaikų skaičiaus našta. Galbūt tai pakankama priežastis skirtingai teisiškai ir praktiškai traktuoti vyrus ir moteris, kaip būdinga daugumai visuomenių iki techninės revoliucijos bei kontraceptikų išradimo. Verta būtų atkreipti dėmesį bent jau į šiuos dalykus prieš priimant už gryną pinigą išankstinę nuomonę, kad vyrai vien terorizavo moteris.

Man atrodo, kad vadinamoji patriarchato prievarta buvo tik netobula bendra vyrų ir moterų tūkstančius metų trukusi pastanga išsilaisvinti iš nepriteklių, ligų ir sunkių darbų. Štai puikus Arunachalamo Murugananthamo  pavyzdys. Šiam vyriškiui, Indijos „tamponų karaliui“, nepatiko, kad jo žmona menstruacijų metu turėjo naudoti purvinus skudurus. Ji pasakė, kad reikia rinktis tarp brangių higieninių įklotų ir pieno šeimai. Kaimynų nuomone, keturiolika metų jis visiškai išprotėjęs bandė išspręsti tą problemą. Net žmona ir motina jį trumpam paliko, išsigandusios jo manijos. Kai nebeliko moterų savanorių jo produktui bandyti, jis eksperimentavo su kiaulės kraujo pūsle. Nesuprantu, kaip toks elgesys būtų galėjęs pagerinti jo visuomeninę padėtį. Dabar jo pigios vietinės gamybos servetėlės naudojamos visoje Indijoje, o jas gamina moterų savitarpio pagalbos grupės. Jų vartotojos įgijo tokią laisvę, kokios niekada nebuvo patyrusios. 2014 m. žurnalas „Time“ šį vidurinės mokyklos nebaigusį žmogų įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Nenoriu manyti, kad svarbiausia Murugananthamo paskata buvo asmeninės naudos siekis. Ar jis taip pat yra patriarchato dalis?

1847 m. Jamesas Youngas Simpsonas panaudojo eterį, kad padėtų pagimdyti moteriškei su deformuotu dubeniu. Vėliau jis perėjo prie geriau veikiančio chloroformo. Pirmas jo padedamas gimęs vaikas buvo pavadintas „Anestezija“. Iki 1835 m. chloroformas tapo tinkamu vartoti net karalienei Viktorijai – savo septintą vaiką ji gimdė veikiama chloroformo. Netrukus neskausmingas vaikų gimdymas plačiai paplito. Keli balsai perspėjo apie pavojingą priešinimąsi Dievo valiai, kurią jis paskelbia moteriai Pradžios knygoje 3, 16: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus.“ Kitiems nepatiko, kad jį naudoja vyrai: jauniems, sveikiems, drąsiems vyrams tiesiog nereikia anestezijos. Bet priešprieša buvo neveiksminga. Anestezijos taikymas nepaprastai sparčiai plito (gerokai greičiau, nei galėtų dabar). Net žymūs bažnyčios hierarchai ją palaikė.

Pirmasis praktiškas tamponas „Tampax“ pasirodė ne anksčiau nei ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jį išrado dr. Earle’as Clevelandas Haasas. Padirbdino iš suspaustos medvilnės ir sukūrė kištuką iš popierinių vamzdelių. Aplikatorius sumažino pasipriešinimą tų, kam nepatiko „save liesti“. Penktojo dešimtmečio pradžioje jį naudojo 25 proc. moterų. Po trisdešimties metų – 70 proc. O dabar – keturios moterys iš penkių, o likusios perka hipersugeriančius ir superlipnių medžiagų prilaikomus įklotus (priešingai nei nepatogios, pūpsančios, diržu prilaikomos ir į vystyklus panašios jų pirmtakės – aštuntojo dešimtmečio higieninės servetėlės). Ar Murugananthamas, Simpsonas ir Haasas engė moteris, ar jas išlaisvino? O Gregory Goodwinas Pincus, išradęs kontraceptikus? Kokiu būdu šie praktiški, apsišvietę, uolūs vyrai yra ribojančio patriarchato dalis?

Kodėl mokome savo vaikus, kad mūsų nuostabioji kultūra yra vyrų jungo padarinys? Šios pamatinės idėjos apakintos tokios įvairios disciplinos kaip švietimas, socialinė rūpyba, meno istorija, lyčių studijos, literatūra, sociologija ir teisė vis labiau tiesiogiai traktuoja vyrus kaip engėjus, o vyrišką veiklą kaip neišvengiamai destruktyvią. Jos taip pat dažnai populiarina radikalius politinius veiksmus – radikalius, palyginti su visomis visuomeninėmis normomis juos supančiose visuomenėse, – kurių neatskiria nuo švietimo. Pavyzdžiui, Pauline Jewett moterų ir lyties studijų institutas Otavos Karltono universitete savo mandatu skatina visuomeninius veiksmus. Lyčių studijų skyrius Kvinso universitete Kingstone, Ontarijo valstijoje, „moko feminizmo, antirasizmo ir heteroseksualumo teorijų, telkiančių pilietinę veiklą visuomenės pokyčiams“ – pabrėždami mintį, kad universitetinio išsilavinimo aukščiausia paskirtis yra skatinti tam tikros pakraipos politinius veiksmus.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *