Marcel Aymé. Katinėlio Murklio pasakos. Antroji knyga (vertė R. Ramunienė). – Vilnius: Gelmės, 2019.

Žymaus prancūzų rašytojo Marcelio Aymé (1902–1967) „Katinėlio Murklio pasakas“ sudaro du rinkiniai. Pirmoji knyga išleista 2018 m. Ši – antroji. Į lietuvių kalbą smagias jo pasakaites vertė puiki šviesaus atminimo vertėja Ramutė Ramunienė (1918–2015). Pasak literatūrologų, tai „nemirtingo prancūzų literatūros palikimo dalis“.

Pasakėlių herojės – dvi sesutės – Delfina ir Marinetė, gyvenančios vienoje Prancūzijos sodyboje su savo tėvais ir gausybe įvairiausių gyvūnų: gyvulių, paukščių, netgi kartais pas juos užklystančių žvėrių. Visi šie personažai patiria daugybę nuotykių. Ir visi jie kalba – taip, visi gyvūnai kalba žmonių kalba, jiems nesvetimos visos žmogiškosios savybės. Vieni labai supratingi, geraširdžiai, kiti pritingintys, klastingi. Jų pokalbiai gyvi, trykštantys humoru. Pasakojimas kupinas žavesio ir paslapties, žodžių žaismo, spalvų, garsų. Jie byloja apie amžiną pasakų grožį. Jaunuosius skaitytojus džiugins gyvulių gudrybės, šelmiškas mergaičių elgesys. Ir, žinoma, ne tik linksmins, bet ir mokys išminties, skatins mąstyti.

Kas vakarą po vakarienės visi žaidžia kieme. Tėtis su mama, mergytės, pantera, antis, visa arklidė ir paukščių kiemas pasiskirsto į du būrius. Dar niekada sodyba nebuvo girdėjusi tiek juoko. Arklys, jau per senas žaisti, tik žiūri, tačiau ir jam linksma ne mažiau už kitus. Kai žaidėjai susiginčija,

jo pareiga sutaikyti priešininkus. Beje, kartą kiaulė apkaltino tėtį sukčiaujant, ir arklys turėjo pripažinti, kad taip ir yra. Kiaulė buvo neblogas padaras, netgi priešingai, bet labai įžeidi; pralaimi – ir tuoj pyksta. Dėl jos keletą kartų buvo smarkiai susiginčyta, ir panteros nuotaika subjuro. Bet tokios nemalonios valandėlės retos, greit pamirštamos. Jei tik mėnesiena, žaidimai trunka iki išnaktų, nes niekas neskuba skirstytis.

Kviečiame perskaityti porą ištraukų iš pasakų knygos.

*

Septintą valandą, kaip buvo susitarta, mažylės užėjo pasiimti kiaulės ir nusivedė ją pas baltąjį jautį. Delfina nešė vieną suopio sparną, Marinetė – kitą. Viskas praėjo gana paprastai. Kol mergaitės taikė kiaulei ant nugaros suopio sparnus, baltasis jautis ištarė tris žodžius lotyniškai, tuo pat metu mojuodamas uodega iš kairės į dešinę. Kiaulė pasijuto turinti tvirtai priaugusių sparnų porą, atrodė, kad ji su jais gimė. Teisybė, ne viskas iš pirmo sykio klostėsi kaip sviestu patepta. Delfina

ir Marinetė buvo tokios susijaudinusios, kad vieną iš sparnų pritaikė ant nugaros, kitą – ant pilvo.

– Maža bėda, – nuramino jas baltasis jautis, aiškiai gerai nusiteikęs. – Klaidą ištaisysime.

Persakė savo lotyniškus žodžius atvirkščiai, pamojavo uodega iš dešinės į kairę, ir sparnai nukrito. Tik gavo pakartoti savo pirmąjį burtažodį, šįsyk atidžiai stebėdamas, kad sparnai būtų pritaikyti lygiagrečiai. Kiaulė buvo tokia laiminga, kad nebežinojo, kaip atsidėkoti.

– Tu geriausias iš visų jaučių. Visą gyvenimą liksiu tau dėkinga už tai, ką padarei.

– Ką tu! Ką tu! – gynėsi jautis. – Nėra už ką! Tai savaime suprantama. Jei vieną dieną tau netgi prireiktų žuvies pelekų, nesivaržyk, brangioji. Tavo paslaugoms.

Kiaulė, regis, net neišgirdo, ir jie ryžosi ją atsitempti, kaip sakė. Tada kiaulė žengė kelis žingsnius jų link ir, išskleidusi savo naujus gražius sparnus, grakščiai pakilo į orą. Neįmanoma žodžiais apsakyti, kaip apstulbo tėtis ir mama. Išpūtę akis ir išsižioję, spoksojo į savo kiaulę, kaip ji suka ratu virš kiemo, čia suplasnoja sparnais ir pakyla virš namų kaminų, čia sklendžia, prisilytėdama šviesių mergaičių plaukų. Vienu metu ji nutūpė ant stogo, ir tėvams įsižiebė viltis, kad ji sugrįš.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *