Visai neseniai skaitytojus pasiekė naujausia jau mums pažįstamos autorės – rašytojos Rūtos Mataitytės – knyga intriguojančiu pavadinimu „T(r)ojus“. Tai – jau penktoji autorės knyga, išsiskirianti vyrišku charakteriu, skandinavų literatūrai būdinga nuosaikia rašymo maniera ir, žinoma, įtemptu, intriguojančiu siužetu, kurio atomazga masina nuo pat pirmųjų puslapių, o pabaiga nustebina net drąsiausius skaitytojus.

Rūta Mataitytė – jau daugelį metų Norvegijoje gyvenanti ir kurianti rašytoja, Lietuvos skaitytojams pažįstama iš knygų „Svajonė apie sniegą“ (2013), „Laiškai“ (2013), „Gunda“ (2015) ir „Jos vardas Magija“ (2016). R. Mataitytė yra baigusi lietuvių ir norvegų filologijos bei architektūros studijas, turi vertėjos diplomą, vertėjauja labai įvairiose srityse, tarp kurių – ir teismas, ligoninė. Būtent šios asmeninės patirtys įkvepia ir autorės kuriamas istorijas, neabejotinai suteikia joms autentiškumo ir įtaigos. Ne išimtis ir „T(r)ojus“ – romanas, pasakojantis pagrindinio veikėjo – advokato Trojaus Lambergo – ir jo gabiausios studentės Raminos paslaptingą ir netgi detektyvinę istoriją. Rašytojos meistriškai konstruojamas siužetas įtraukia akimirksniu – labai greitai tampa akivaizdu, jog šių dviejų, rodos, tik studijų rišamų žmonių gyvenimai bei likimai glaudžiai susiję.

Knygos siužetas paprastas, tačiau išties intriguojantis: dėstytojo kabinete nualpsta studentė. Pabudusi ligoninėje, ji visą laiką kartoja jo vardą: Trojus, Trojus… Kodėl? Kas už to slypi – simpatija, gal net meilė, o gal – neteisybė, užgniaužta neapykanta?

Humanitarinių mokslų daktarė Aušra Tamošiūnienė, perskaičiusi šios knygos rankraštį, rašė: „Keisti sutapimai, įvykiai, sugrąžinantys atgal ir verčiantys permąstyti praeitį, bandymai vis iš naujo identifikuoti save ir savo vietą aplinkoje, veda romano veikėjus atomazgos link. Namai, teismai, ligoninė, miesto baras – tai tik kelios erdvės, į kurias nukeliamas skaitytojas. Ir visgi daug svarbesnės čia – vidinės erdvės, kuriose tarpsta, mainosi ir savo gyvenimus keičia knygos veikėjai.“

Pati autorė sako, kad „T(r)ojus“ – tai miesto romanas. Jis patiks skaitytojams, kuriems grožinė literatūra yra būdas kitaip pažvelgti į pasaulį ir save.

Apie naujausią knygą autorę kalbina redaktorė Kristina Noreikienė.

Kaip, kada gimė mintis apie „T(r)rojų“? Kas pastūmėjo, paskatino parašyti šią istoriją?

Istorijoje apie Trojų susipina mano darbo patirtys ir fantazijos. Negaliu sakyti, kad remiuosi realiais įvykiais, bet kai kurios detalės, ypač tai, kas susiję su asmenybėmis ir charakteriais, surinkta iš darbo bei nugirstų pasakojimų, tačiau pati istorija yra išgalvota.

Nedaug kas žino, kad pradžioje jūsų romano pavadinimas buvo „Pančiai“. Kodėl toks? Vėliau knyga pervadinta „T(r)ojus“. Šis pavadinimas Jums atrodo tikslesnis, artimesnis, labiau atitinkantis kūrinio turinį? Apskritai kiek, Jūsų nuomone, svarbu teisingai parinkti kūrinio pavadinimą? Ar tai gali būti vienas iš knygos sėkmę lemiančių veiksnių? Ar knygos pavadinimą galite palyginti su žmogaus vardu – juk daugelis tiki, kad vardas – tai tarsi užduotas kodas žmogaus likimui, ateičiai?

Neslėpsiu, kad pavadinimą išrinkti man dažnai būna sunku, o prie šios knygos pavadinimo vargau itin ilgai. Kol rašiau, rankraštį mintyse vadinau „Pančiais“, ir šis pavadinimas man taip prigijo, kad kitaip net nebeįsivaizdavau. Visa tai, kas nutiko mano veikėjui, man priminė pančius, nes kuo toliau, tuo labiau jis susipančiojo tiek išorinėse aplinkybėse, tiek savo mintyse ir prisiminimuose. Tačiau, ruošdama rankraštį leidimui, vis dėlto nutariau pavadinimą pakeisti, nes suvokiau, kad žodis „pančiai“ gali kelti skaitytojams klaidingų asociacijų. Manau, kaip autorė, turiu būti itin atsargi ir jautri, nes rašydama sau mintyse susikuriu tam tikrus vaizdinius, kurie nebūtinai atitinka aplinkinių suvokimą, todėl kyla pavojus likti nesuprastai. Po ilgų svarstymų galiausiai pasirinkau knygą pavadinti pagrindinio veikėjo vardu, nes vardas istorijoje turi lemiamą reikšmę – tai ima ryškėti vos pradėjus skaityti. O ta mažytė variacija – vienos raidelės rašymas skliausteliuose – irgi turi labai konkretų paaiškinimą. Mintis paprasta – išorė, šiuo atveju – žmogaus vardas – mums atrodo taip svarbu, kad dėl to kovojame ir griauname savo tarpusavio santykius, kol galiausiai tai mus pačius sužeidžia ir sugniuždo.

Šis romanas, skirtingai nei kiti jūsų kūriniai, yra labai vyriškas…

Ankstesniuose savo romanuose į centrą visų pirma iškeldavau moterį ir jos pasaulį, o šioje knygoje viskas buvo priešingai, čia pasakoju apie vyro gyvenimą. Tiesiog tuo metu man ši tema parūpo, todėl jos ėmiausi. Labai džiaugiuosi, kad pavyko įtikinti ir sudominti savo skaitytoją.

Kaip vis dėlto pavyko perprasti vyrišką psichologiją, įlįsti į vyro kailį, mąstyseną, pateisinti sau jo veiksmus, sprendimus? Man pasirodė, kad Jums tai pavyko itin tiksliai, ir netgi sakyčiau, jog tai – stiprioji knygos pusė.

Man pasisekė – rašydama šią knygą turėjau progą dalyvauti keliuose įdomiuose pokalbiuose apie vyrų elgesį ir nuotykius, kurie mane nustebino ir net šokiravo. Pirmiausia buvo sunku patikėti, kad vyrai gali taip elgtis, vėliau viską apmąsčiau, išsinagrinėjau, prisijaukinau ir panaudojau kūryboje. Visas šis procesas nebuvo suplanuotas, tiesiog taip sutapo, viskas įvyko tinkamu laiku, kai man to labiausiai reikėjo.

Knyga išties vyriška, ir vyro paveikslas tikrai ryškus, gana detalus ir tikslus. O štai moterų personažai – labiau eskiziški, lyg pagalbinės priemonės, siekiant į pirmą vietą iškelti Trojų, kaip pagrindinį ir svarbiausią herojų. Kita vertus, moterų paveikslai, nors ir eskiziški, vis dėlto tikrai spalvingi, štrichai ryškūs. Tačiau moterys čia parodomos gal net labiau neigiamai, nei teigiamai. Jos labiau erzina, provokuoja, nei tampa ramybės uostu.

Taip, kūrinyje daug moterų, ir jos visos atlieka antraeilį, bet svarbų vaidmenį – būdamos šalia, jos padeda atsiskleisti Trojaus charakteriui ir verčia jį keistis. Ramybės uosto jam neieškojau, priešingai, jam reikėjo atsibusti ir nusipurtyti, išsiprausti, nes lengvas, monotoniškas gyvenimas jį buvo užmigdęs. Negalėčiau sakyti, kad stengiausi parinkti neigiamus moterų tipažus, paprasčiausiai pateikiau moterų paveikslus taip, kaip juos mato pagrindinis veikėjas, o kadangi jis skenuoja pasaulį skaudančiomis, pavargusiomis akimis, natūralu, kad visų pirma mato tai, kas erzina ir gąsdina.

Ar pasirinkta knygos tema, pagrindinio veikėjo profesija susijusi su tiesioginiu jūsų darbu Norvegijoje? Gal sukurti šį kūrinį pastūmėjo kokia nors konkreti situacija ar konkretus žmogus, jo istorija?

Šioje knygoje pasakoju apie teisininką. Pati nesu teisininkė, bet labai glaudžiai dirbu su teisininkais, nes vertėjauju teime. Anksčiau esu išleidusi knygą apie vertėją ir jos santykius su teisininkais (kalbama apie R. Mataitytės knygą „Gunda“ – K. N.), tad šis pasaulis man nėra visiškai svetimas, bet giliau panagrinėti teisininko gyvenimą ėmiausi pirmą kartą. Kadangi rašydama stengiuosi nesivelti į man nežinomas sritis, šįkart stengiausi laikytis labai griežtų rėmų, kad netyčia nenusišnekėčiau, gal būtent tai prisidėjo prie to, kad knyga yra vyriškai santūri.

Manau, kad Jūsų rašymo stilius jau yra įgavęs išties skandinavišką braižą, kai taupu žodžių, bet gilu minties. Tuo skandinavų literatūra išsiskiria, tuo ji mus žavi ir įtraukia. Ar toks rašymo stilius pasirinktas sąminingai, ar tai – labiau ilgo gyvenimo Norvegijoje pasekmė?

Su savo stiliumi daug dirbau, mokiausi, stebėjau save, bet niekada nesirinkau, kad rašysiu skandinaviškai ar kaip nors kitaip. Man svarbiausia yra jausti, kad tai – mano stilius, niekada negalėčiau įsileisti dirbtinumo vien dėl savo prasimanymo ar bandymo susikurti įvaizdį.

Kur vyksta knygos veiksmas? Iš keleto detalių, apibūdinančių vietą, akivaizdu, jog tai – greičiausiai Norvegija. Nors konkreti vieta taip ir neįvardijama. Ar veiksmo vietą pasirinkote tokią, kuri šiuo metu Jums artimesnė, labiau įprasta ir pažįstama? Ar šis sprendimas labiau spontaniškas? O gal, tiesą sakant, veiksmo vieta šiuo atveju net nėra tokia svarbi?

Tiesą sakant, istorijos vieta tikrai nėra esminis faktorius, todėl ir nesistengiau jos pabrėžti, bet ir nebandžiau nuslėpti. Nors tiesiogiai neįvardiju, pastabūs skaitytojai, kurie gerai pažįsta Oslą, tikriausiai atpažins, kad būtent šiame mieste vyksta veiksmas, o romano charakteriai yra skandinaviški. Kadangi gyvenu šioje aplinkoje ir ji man gerai pažįstama, niekada nesistengiu savo kūriniuose nuo to pabėgti, nebent tokiais atvejais, kai sąmoningai ieškau kažko kita. Niekada neturėjau tikslo savo skaitytojų vesti į ekskursijas ir niekada neaprašinėju aplinkos pažintiniais tikslais, tačiau man svarbu įstatyti veiksmą į realų kontekstą, todėl rašydama bent pati sau nusibrėžiu kūrinio geografiją, nors skaitytojui gal visko ir neatskleidžiu.

Prisipažinote, kad ne visiems šią knygą perskaičiusiems ji patiko, ir tai jūsų nestebina. Kaip manote, kas nulėmė tokią prieštaringą skaitytojų reakciją?

Kaip minėjau, mano knygos dažnai turi vieną vardiklį – tai moters pasaulis. Ir dauguma mano ištikimų skaitytojų jau žino, ko tikėtis. Tačiau ši knyga buvo kitokia, ir kai kuriuos ji nustebino. Knygoje yra šiek tiek šokiruojančių scenų ir neįprastų temų, arba akcentai sudėlioti kitaip nei tai darau kituose savo kūriniuose.

Minėjote, kad šioje knygoje esama drąsių, kai kuriuos skaitytojus net šokiruojančių scenų. Ar manote, kad tokie rašytojo sprendimai būtini – kaip kad chirurgo atliekami pjūviai, – kad išskaudėtų, išpūliuotų, išsivalytų, kad vėliau būtų galima pradėti nuo naujo, švaraus lapo, kaip sakote, kad ateitų ramybė ir aiškumas?

Manau, šiai istorijai tokie sprendimai buvo reikalingi, tik ne man, kaip autorei, o veikėjui – būtent jam reikėjo išsivalyti, išsiskaudėti, išsipūliuoti, išsilaižyti, be viso to istorija prarastų prasmę. Nors pradėjusi rašyti dar nežinojau, kad viskas susiklostys būtent taip, pakeliui mane pats veikėjas vedė pirmyn, ir aš jau nebegalėjau užrašyti kitaip, negalėjau to pagražinti ar sušvelninti. Kita vertus, nedariau nieko, kad sąminingai skaitytoją stebinčiau ar šokiruočiau.

Ar galima teigti, kad romano pabaiga laiminga, ar vis dėlto tai – kur kas sudėtingiau?

Rašydama niekada nesvarstau, ar pabaiga bus laiminga, ar ne. Net nemanau, kad egzistuoja objektyviai laiminga ar nelaiminga istorija arba istorijos pabaiga. Tai labai subjektyvus klausimas. Man rūpi atskleisti savo veikėjų pasaulį, parodyti jo sudėtingumą ir leisti skaitytojui pačiam padaryti išvadas. Mano darbas yra sudominti, o ne pateikti atsakymus. Apie pabaigą daugiau galvoju kaip apie nusiraminimą – prasiautus gyvenimo audrai visada norisi ramybės, tačiau būtų naivu manyti, kad tai paskutinė audra ir vėliau nieko sudėtingo nebeįvyks. Svarbiausia, kad veikėjas (o tuo pačiu ir skaitytojas) iš to pasisemtų patirties ir išminties.

Gal jau galite atskleisti, kokių kūrybinių sumanymų turite ateičiai?

Kūrybinių minčių ateičiai visada turiu, tačiau planai ne visada taip lengvai pildosi. Šiuo metu dirbu su vienu didelės apimties rankraščiu, kuris man labai brangus, nes siejasi su viena iš ankstenių mano knygų. Tame romane grįžtu prie man svarbių temų ir pasakoju apie moters gyvenimą, tačiau išplečiu potemių ir personažų paletę. Turiu nemažai skaitytojų, kurie laukia, kada šis rankraštis taps knyga, ir labai norėtųsi jau dabar jiems pažadėti, kad knyga greitai pasirodys, bet kol kas nieko konkretaus apie ateitį nežinau, kūrybiniai ir leidybiniai projektai kartais vyksta lėčiau, nei tikisi skaitytojai.

Ar nebijote, kad šia knyga šiek tiek rizikuojate – minėjote, kad ištikimiausi jūsų skaitytojai jau laukia kitos knygos, kurioje galbūt einate saugesniu keliu? Ši knyga tarsi parodo visai kitą jūsų, kaip rašytojos ir kaip asmenybės, pusę. Tai – kiek rizikinga ištikimiausių skaitytojų atžvilgiu. Kita vertus, galbūt įgysite naujų – tų, kurie atras jus, kaip kūrėją, pirmą kartą. Žinia, jums, kaip rašytojai, tai – lyg treniruotė, pasitikrinant savo galimybių ribas…

Taip, aš myliu ir gerbiu savo skaitytojus, ir tikrai norėčiau, kad jie nuo manęs nenusisuktų, bet rašydama negaliu pasitenkinti žinojimu, kas jiems patinka, ir pagal tai priimti sprendimus. Kurdama kiekvieną knygą, aš bandau išsikelti sau bent vieną naują sąlygą – išbandyti naują formatą, kitą perspektyvą, naują tematiką, kitą dėstymo metodą. Ar tai rizikinga? Be abejo! Bet ko verta kūryba, jei einame saugiu keliu? Tuomet tai bus tik blynų kepimas.

Kokiam skaitytojui skirtas šis kūrinys? Kaip įsivaizduojate savo adresatą?

Man patiko vienos mano skaitytojos pastebėjimas: „Nežinau, kam ši knyga iš tiesų skirta, bet ją tikrai skaitys kiti, nei tu galbūt iš pradžių tikėjaisi.“

Knygos viršelyje – mangas. Pabrėžėte, jog jis – iš Pakistano, geltonas, gal kiek neįprastas vaisius mūsų akiai. Kokia šio vaisiaus simbolika šioje knygoje?

Mangas, ypač pakistanietiškas, kokį aš pasirinkau, mūsų kultūrai yra svetimas, kaip svetimas buvo ir pagrindiniam knygos veikėjui. Pirmą kartą su juo susidūręs, Trojus net nežino, koks tai vaisius, bet netrukus mangas tampa neišvengiama jo kasdienybės detale, kuri įsiveržia ir nebepalieka, tai ir erzina, ir šokiruoja, ir purto, ir skaudina, net žaloja, bet kartu ir tampa bent vienu nuspėjamu elementu vis labiau chaotiškame jo gyvenime. Mango linija eina paraleliai su studentės Raminos, kuri Trojaus pasaulyje atlieka svetimą, bet neišvengiamą vaidmenį. Tik pabaigoje ateina nujaučiamas nusiraminimas, kai paskutinėje scenoje patekanti saulė Trojui primena mangą, tarytum signalizuodama, kad tai, kas buvo svetima, nebekelia grėsmės.

Savotiškas jausmas užsienio rašytojui – kai knygos gimsta ne toje šalyje, kur gyvenate, lyg emigracijoje, ir iki jūsų atkeliauja siuntiniais. Kita vertus, šiais laikais, kai viską galima susiderinti virtualiai, tai jau nekelia nepatogumų. Tiesiog įdomu, kaip jūs jaučiatės visą knygos gimimo procesą stebėdama iš tolo?

Man visa tai jau tapo įprasta, tiksliau, kitaip net nesu patyrusi. Žinoma, labai keista, kai esu toli ir žinau, kad kažkas jau varto mano knygą, o aš pati dar nesu jos mačiusi. Esu girdėjusi, kad kiti autoriai nueina į spaustuvę pasižiūrėti, kaip spausdinamos jų knygos, arba važiuoja jų parsivežti. Aš niekada to nepatyriau ir turbūt nepatirsiu, bet to nesureikšminu. Pirmas dvi savo knygas išleidau net nesusitikusi su leidėjais, viskas buvo derinama virtualiai, ir viskas puikiai pavyko, atrodė, nieko netrūksta. Kartais net pajuokauju, kad esu rašytoja, todėl su manimi dėl visko geriausiai tartis per atstumą ir raštu. Tiesą pasakius, sutikčiau būti ir dar labiau anonimiška – rašyti knygas, siųsti jas leidybai į Lietuvą, o paskui klausytis, ką apie jas kalba skaitytojai. Juk man, kaip autorei, visai nebūtina rodytis skaitytojams, tad emigracija knygos atsiradimo ir egzistavimo procesams netrukdo. Tačiau išduosiu tai, kad labai mėgstu gauti skaitytojų laiškus su jų įspūdžiais bei mintimis.

Ko palinkėtumėte savo „T(r)ojui“?

Kaip žmogus palinkėčiau Trojaus gyvenimui ramybės, bet kaip autorei, žinoma, būtų įdomu, jei likimas jį vėl papurtytų, tada norėčiau, kad jis ateitų ir vėl pasibelstų į mano duris. Viena vertus, tikėtina, kad tokia stipri istorija žmogų priverčia stabtelėti ir būti atsargesniam, kita vertus, Trojaus charakteris palieka tikimybę, kad jo gyvenimas nebus ramus.