1905 m. birželio 19 d. Čikagoje (JAV) lietuvių šeimoje gimė būsima nepaprastai sudėtingo likimo ir talento tapytoja Petronėlė Gerlikienė (mergautinė pavardė Kromelytė). Kitąmet minėsime 115-ąsias menininkės gimimo metines.
Ji buvo antras vaikas šeimoje, kuri 1908 m. su keturiais vaikais nusprendė grįžti į Lietuvą. Kaip viename straipsnyje rašo tapytojos anūkė Jurgita, šeima grįžo „į Jono Kromelio (Petronėlės tėčio) gimtąjį Derkintų kaimą Šilalės valsčiuje. Keliaudama per Atlantą Marijona pagimdė penktąjį vaiką, dukrytę, ir palaidojo ją vandenyne. Gal būtų ji ir nevažiavusi į Lietuvą, bet vis ta Jono sesuo įkalbinėjusi ir savo kraitį, ruošdamasi Amerikon, pažadėjusi palikti, kad tik Marijona savojo iš Amerikos nevežtų – kam tokį kelią vežiotis, ir jos kraitis čia, Lietuvoj, esą didelis. Savąjį kraitį Marijona ten ir paliko, o atvykusi nieko nerado, tik labai apleistą ūkį, nugyventus trobesius, nes šeimininko kaip ir nebuvo. Kaimynai ilgai šnekėję, kaip Kromelienė grįžusi pakabino ant langų baltas, gražias užuolaidas, o vakare uždegdavo tokią lempą, kad pusę kaimo apšviesdavo.“
Lietuvoje gyventi nebuvo lengva. Petronėlės mama nesusikalbėjo su tarnais, o tėvas nuolat būdavo išvykęs į Ameriką. 1915 m. Petronėlės mama, besilaukdama penktojo vaiko, mirė. Petronėlė liko už mamą savo dviems mažesniems broliui ir sesei, o tėvas netrukus vedė kitą moterį, su kuria susilaukė dar 4 vaikų. Tiesa, ši santuoka niekam laimės neatnešė: Petronėlė tapo atsakinga už ūkį ir vaikus, o tėvas su pamote vis dažniau išgėrinėdavo… (Pragėrė, nieko nepasakę, net du iškvietimus Petronėlei atvykti į Ameriką pas mamos giminaičius) Per visus darbus ir rūpesčius, niekas nepasirūpino, kad Petronėlė išeitų į mokyklą – taip ir liko nemokyta nei skaityti, nei rašyti… Geri žmonės paprotino Petronėlę, kad pasirūpintų ir savimi, tad būdama maždaug 15 metų amžiaus išėjo tarnauti pas ūkininkus.
Dvidešimtuosius eidama Petronėlė jau tarnavo trečioje vietoje – tame pačiame Derkintų kaime, pas ūkininką Julijoną Gerliką, kuris jau buvo įžengęs į ketvirtą dešimtį ir vis žvilgčiojo į Petronėlę, bet nesiskubino pirštis – juk ji niekur nepabėgs. Kaip rašoma atsiminimuose apie tapytoją, „1929 m. iš Amerikos grįžo vyriausiasis Julijono brolis Pranciškus. Penkiasdešimtus metus einantis Gerlikas, trisdešimt metų dirbęs Ilinojaus valstijos anglies kasyklose, buvo susitaupęs gražaus pinigo.<…> Pranciškus Gerlikas planavo sukaupęs kapitalo grįžti į Lietuvą, pirkti žemės, statytis namus, imti jauną pačią ir sukūręs šeimą gražiai gyventi. Grįžęs apsistojo pas brolį, ten ir pamatė Petronėlę <…> ir skubiai pasipiršęs. Tada sukrutęs ir Julijonas, net susibaręs su broliu, kam šis jo merginą paveržė. Gal ir būtų Petronėlė tekėjusi už Julijono, bet šis nesipiršo, vis tikrino. O atsirado Pranciškus – ir ištekėjo už amerikono.“
Netikėtai Petronėlė iš visiškai nieko neturinčios merginos tapo ponia su tarnais. Gyvenimas santuokoje su Pranciškumi Petronėlės laikytas gražiausiu, šviesiausiu jos gyvenimo etapu. Šeima gražiai kūrėsi, sugyveno. Tačiau ir čia netrūko išbandymų: vis nepavyko susilaukti kūdikio, silpo sveikata, ir nors 1940 metais gimė sūnus, tačiau vos po trejų metų mirė vyras Pranciškus, o Petronėlė neteko dar vieno kūdikio (tuo metu, kai vyras mirė, ji vėl laukėsi). Užėjo kazokų kariuomenė, nusiaubė Gerlikų ūkį, Petronėlė iš ponios virto neturtingiausia kaimo moterimi, o dar su mažu vaiku („dar karo metais buvo uždaryta jų dolerinė sąskaita Kauno banke. Vėliau viskas, ką dar turėjo, buvo atimta ir perduota kolūkiui“). Teko slapstytis, kad nebūtų ištremti, gyventi labai varganai, tačiau ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis Petronėlė atsiskleidė kaip ypatingą skonį bei gebėjimą rankdarbiamas turintis žmogus: jos siuviniai garsėjo visoje apylinkėje. Tačiau kol kas Petronėlė nė jokių minčių neturi nei meną. Ji tiesiog bando išgyventi.
Sūnui įstojus mokytis ir vedus, Petronėlė lieka kaime viena. Nesugebėdama išlaikyti namo, įsileidžia nuomininkus, šie išgėrinėja ir vieną vakarą stipriai sumuša Petronėlę. Po šio įvykio, 1970 metais, sūnus mamą be jokių atsikalbinėjimų atsiveža pas save į Vilnių. Petronėlė absoliučiai nelaiminga ir nepatenkinta („sūnaus parvežta į Visorius sėdėjo susidėjusi rankas į skreitą, lingavo galvą į šalis ir pusbalsiu šnekėjosi su savimi, kaip jai dabar būti, ko griebtis. Staiga iškėlusi rankas, šaukdama, purtoma nesuvaldomo skausmo ir pykčio, išbėgo Petronėlė prie kieme sustojusio sunkvežimio, kuriame buvo sukrautas visas jos turtas. Kaip sūnus išdrįsęs išparceliuotijos gyvulius, išdalyti daiktus, pasogines kėdes?! Kas, kad sakė pasiliekanti gyventi pas sūnų, bet ne tuojau, ne taip greit. Ji dar būtų pagalvojusi, o dabar… Puldinėjo aimanuodama, stverdama tai vieną, tai kitą ryšulį ir vėl mesdama į šalį, negalėdama suvokti, kas belikę iš viso jos gyvenimo.“).
Būdavo labai nekalbi, apie ką nors paklausta, stengdavosi greitai baigti kalbą. Jeigu sūnus staigiai užklausdavęs: „Mama, kur eini?“, dažniausiai atsakydavo: „Ī šikučiu dauba muorku raut.“ Arba kai, prireikus parnešti žabų ar daržovių, sūnus klausdavęs: „Ką virsi pietų (vakarienės)?“, atsakydavusi: „Kāte su pupums“ arba: „Skanē, rybē, tirštā, daug“. Petronėlė visokiems atvejams turėjusi įvairiausių posakių. Kai kas nors prie stalo valgydamas juokdavęsis, sakydavo: „Nesijūk pry stala, tava buoba durną vyrą gaus.“
Neturėdama kuo užsiimti, pradėjo vaikščioti į parodas, ją baisia nustebino, kaip neskoningai ir neadekvačiai piešia dailininkai ir nusprendė pati sau įrodyti, kad gali geriau ir pradėjo siuvinėti kilimus. Nepaprasto grožio ir dydžio, tačiau prie vieno kilimo tekdavo praleisti po kelis mėnesius, įsiskaudo nugara, stigo jėgų. Marti pasiūle Petronėlei akvarelę ir kartoną. Iš pradžių netikėjusi, kad neraštingam žmogui gali pavykti, Petronėlė pradėjo tapyti. 1977 metais surengta pirmoji jos tapybos darbų paroda. Naiviojo meno kūrėjai tuo metu buvo 72-eji. Tapė ji su nepaprastu užsidegimu, be jokio išankstinio pasiruošimo, idealiai derino spalvas, savitai atskleidė realybę ir tautosaką.
Kaip rašoma tuose pačiuose anūkės atsiminimuose, „Petronėlė tapė stovėdama, virtuvėje, ant stalo priešais save pasidėjusi kartono lapą, ir kuo didesnio formato – „ant mažanier kuo nie prasidieti, kas ten gal’ tilpti“. Tapė greitai, skubėdama, tarsi užsimiršusi, be jokio išankstinio piešinio, tepdama tiesiai iš dažų tūbelės, dažus teptuku maišydama tarp potėpių, tiesiai ant kartonėlio ar drobės. Pradžioje sausu teptuku, jo kotu („kam be rēkala braukti, tepliuoti“)pažymėdavo svarbiausio veikėjo vietą. Paletę naudojo tik dažų tūbelėms pasidėti.“
Už ką labiausiai vertinami Petronėlės Gerlikienės tapybos darbai?
Būdingiausias Petronėlės kūrinių išraiškos būdas yra spalva. Jos spalvinių derinių savitumas ir nenustygstantis potėpio judesys bei energija turi galingą psichinę įkrovą. Impulsyvumas dera su puikiu gebėjimu reikšti mintis vaizdais. Petronėlės pasaulyje dominuoja žmonės. Figūros dažnai vaizduojamos judančios, bendraujančios ne tik tarpusavyje, bet ir su žiūrovu. Emocinė personažų tonų skalė jos paveiksluose skleidžiasi nuo mirties sąstingio iki palaimingos būties ramybės. Kūrinių personažų plastika, jų judesiai sukonstruoti atsižvelgiant į charakterio bruožus, vaidmenis. Petronėlės kūryba aprėpia žmogaus gyvenimą su visais jo aspektais, tačiau viena pagrindinių jos kūrinių temų yra moters likimas bei vyro ir moters santykiai. Šie amžini motyvai perteikiami su išmanymu ir humoru, iš vyrų dažnai pasišaipoma. Petronėlė visuomet turėjo aiškiai suformuotą kilimo ar tapybos darbo idėją. Ne tik pati jos mintis visuomet buvo aiški, bet ir išraiškos būdai, spalvos, kompozicija, plastika. Jos pasakojimuose apie darbus stebina netikėtai atsivėręs keistas pasaulėvaizdis, nes ji turėjo savitą požiūrį į gyvenimą, žmones ir reiškinius.
1977 m. P. Gerlikienės kūryba buvo įvertinta Lietuvos kultūros ministerijos Liaudies dailės Pirmąja premija, o 1978 m. ji tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nare.
Pajutusi kūrybos džiaugsmą, sėkmės ir pripažinimo skonį, Petronėlė kūrė pakilius ir džiugius darbus: išsiuvinėjo kilimą „Raudonas medis“, nutapė „Mielaširdystę“, „Mergelę“, „Vasarą“. Tai buvo ramybės ir susitaikymo laikotarpis, tuometiniai jos darbai – šviesūs, sklidini skaidrios šilumos.
Deja, tai truko neilgai. 1979 m. Petronėlė pasiligojo ir kovo 14 d. Vilniuje mirė. Jai tuo metu buvo 74-eri… Palaidota Šilalės miesto kapinėse, šalia vyro Pranciškaus.
1985 m. (jau po mirties) jos darbai įvertinti aukščiausiu lygmeniu – tapytoja įtraukta į Pasaulio Naiviojo meno enciklopediją. Žinoma, kad tapytoja sukūrė 12 kilimų, nutapė apie 60 paveikslų. Didžiausią tapytojos darbų kolekciją turi sukaupusi Nacionalinė M. K. Čiurlionio galerija, darbų taip pat turi Lietuvos dailės, MO muziejai. 1979 metais buvo išleistas personalinės parodos katalogas, 2005 metais, pažymint P. Gerlikienės 100-ąsias gimimo metines, Lietuvos tautodailininkų sąjunga išleido didelės apimties dailės albumą „Petronėlė Gerlikienė. Siuvinėti kilimai. Tapyba“. Knyga iliustruota darbų nuotraukomis bei fotografijomis iš Petronėlės šeimos asmeninio albumo, 2018 m. istorikė Joana Viga Čiplytė ir menininkės vaikaitis Darijus Gerlikas išleido albumą „Petronėlė Gerlikienė“.
Parengta pagal viešą informaciją internete ir žurnale „Liaudies kūryba“ (2018 m. 3 Nr.) skelbtą anūkės J. Gerlikaitės straipsnį
