Psichiatras Robert Leachy yra vienas autoritetingiausių kognityvinės ir bihevioristinės terapijos atstovų. Jis mokėsi pas šios krypties pradininką Aaroną Becką. Keliolikos knygų autorius, ilgametis mokslinio žurnalo apie kognityvinę psichoterapiją redaktorius, psichologijos mokslo daktaras. Siūlome kelių tekstų ciklą apie nerimo sutrikimą ir jo įveiką, paremtą R. Leahy knygose dėstomomis įžvalgomis. Paprastai tekstai apie nerimą ir fobijas susitelkia į klausimą, kaip galima padėti žmogui nuo jų išsilaisvinti? Tačiau Leahy garsėja paradoksaliai skambančiomis įžvalgomis, kurios padeda griauti įsisenėjusius mitus. Todėl pradedame nuo instrukcijos, kaip tapti profesionaliu neurotiku, nuolat besijaudinančiu ir nerimstančiu.

Ar nerimas yra tapęs mūsų antrąja prigimtimi? Paklauskite bet kurio šių laikų psichologo ar psichoterapeuto, ir šis atsakys, kad kasmet vis daugiau žmonių kreipiasi dėl nerimo sutrikimo. Jis yra tapęs mūsų epochos simboliu. Tačiau įsivaizduokime žmogų, kuris gimė ir užaugo atokioje girioje ir yra savotiškas mūsų laikų Mauglis. Būtų nelengva jam paaiškinti, kas yra nerimo sutrikimas ir kodėl mes tiek nerimaujame? Dažniausiai „nerimo režimą“ įjungiame automatiškai, nebandydami kaip nors racionaliai sau pagrįsti, kodėl tai darome. Šįsyk pabandykime eiti kitu keliu ir suformuluoti naujajam Maugliui aiškią instrukciją, kaip tampama neurotiku.

Nuo ko pradėti? Nuo pripažinimo, kad paprastai mes sau nebandome pagrįsti, kodėl būtent šioje situacijoje pravartu pradėti nerimauti. Nemanau, kad rimtai tikime, jog nerimas skatina kūrybiškumą ir padeda lengviau spręsti problemas. Paprasčiausiai, kažkada mums pasirodė, o gal net ir iš tiesų buvo, adekvačiausia reakcija į konkrečią problemą. Nėra abejonių, kad situacija pasikeitė, tenka spręsti kitas problemas, tačiau instinktyviame lygmenyje išliko prisiminimas, kad nerimas yra mums padėjęs.

O dėl ko verta nerimauti? Dėl to, kad gali įvykti kažkas blogo. Tačiau kodėl mes galvojame, kad tai būtinai įvyks, ir be to, kodėl manome, jog, net jei įvyks, tai iš tiesų bus tikrai blogai?

Jei sąžiningai pažvelgtume į savo nerimus, pamatytume, jog dažniausiai tai, dėl ko nerimavome, paprasčiausiai neįvyksta. Suprantama, galite ginčytis ir įrodinėti, kad kada nors tai gali nutikti ir visai nesvarbu, kad iki šiol nenutiko. Kitas dalykas – kiekvienas patyręs neurotikas, „nerimo profesionalas“, puikiai žino, kad dažniausiai bijoma pačios baimės ir nerimaujama dėl to, jog gali ištikti nerimas. Na, o grįžtant prie vaizduotės – tikrai nėra sunku įsivaizduoti baisias katastrofas, kurios gali įvykti. Vaizduotė mums visada turi galimybę pasiūlyti įvairiausių nerimą keliančių galimų situacijų.

Pakanka sau papasakoti kelias istorijas apie tai, kas blogo galėtų nutikti. Pabandykite įsivaizduoti šių nutikimų detales. Įkalbėkite save, kad tai baisu, pradėdami kiekvieną sakinį: „o jeigu…“ Apgalvokite kiekvieną tragišką detalę, kuri galėtų nutikti. Laikykitės principo: „Jei tai įmanoma, vadinasi, taip ir bus.“ Nepamirškite kartoti: „jei tik kas blogo gali įvykti, jūsų pareiga yra nuolat tai įsivaizduoti ir dėl to pergyventi.“

Dar viena svarbi mintis, paverčiant nerimą „profesionaliu“ įpročiu – grėsmę keliančią problemą galima išspręsti tik tada, jei pašalinsime bet kokį neapibrėžtumą, dviprasmybę. Turi būti griežti ir aiškūs atsakymai, be jokių atspalvių ar vietos abejonėms. Jei tik būtumėte visiškai tikri dėl to, kas gali nutikti, tai tada nereikėtų jaudintis, nerimauti, ar ne? Taigi – tikslas yra absoliutus tikrumas. Tačiau ar jis pasiekiamas?

Pradėkime nuo sveikatos. Ne, negaliu būti visiškai tikras, kad štai ta dėmelė ant mano odos nėra „vėžinės ląstelės“. Ar kreipiausi į gydytojus? Net į kelis. Tačiau juk ir gydytojai toli gražu ne visada laiku pastebi problemą. Na, net jei ne „vėžys“, tai vis vien kiekvienas turime kokią nors sveikatos problemą. Be to, pažvelkite į pranešimus žiniasklaidoje: širdies smūgis ištinka net, regis, visiškai sveikus žmones. Tai reiškia, jog niekada negalime būti tikri dėl savo sveikatos.

Kitas dalykas – niekada negaliu būti tikras, ar pakaks pinigų ateityje. Pavyzdžiui, galiu prarasti darbą. Tendencijos darbo rinkoje nėra džiuginančios. Ar sugebėčiau atrasti kitą gerą darbą?

Nėra jokių garantijų, kad tie žmonės, kurie dabar mane gerbia, kurie yra mano draugai, vėliau nenusisuks, nenusivils dėl kokios nors priežasties. O gal paprasčiausiai kas nors apkalbės ir jie patikės? Ar iš tiesų esu tikras dėl to, ką jie apie mane galvoja?

O dabar sąžiningai sau pasakykime – ar yra nors vienas dalykas, dėl kurio galime būti absoliučiai tikri? Bet gal galima bent pabandyti viską kontroliuoti? Dažniau vaikščioti pas gydytojus, dažniau klausinėti draugų, ką jie apie jus galvoja, daugiau dirbti ir turėti santaupų? Tai reiškia, kad visada turiu būti įsitempęs, ir pasiruošęs blogiausiam.

Trečioji svarbi mintis, tampant „nerimo profesionalu“, – jei yra bent mažiausias įtarimas, kad artėja problema, kad kam nors nepatinkate, tai būtinai taip ir yra. Jei kas nors šalia jūsų yra liūdnas, tai neabejotinai jūs įskaudinote tą žmogų. Jei darbovietėje prasideda atleidimai, neverta net kovoti dėl savo darbo vietos. Viskas jau nulemta ir nėra ko stengtis.

Yra ir ketvirta labai svarbi mintis – įsitikinimas, kad visos bėdos, nesėkmės, kurios nutinka mano gyvenime, yra tiesioginis atspindys to, koks žmogus esu. Jei per egzaminą suklydau, tai neabejotinai liudija, kad esu nekompetentingas ir veikiausiai kvailokas. Jei kam nors nepatinku, tai tik įrodo, kad esu nevykėlis. Jei mano žmona pyksta, tai akivaizdus ženklas, kad tuoj būsiu pamestas ir liksiu vienišas. Visas pasaulis tik ir bando demaskuoti, kad esu nevykėlis. Kažkiek galiu tai slėpti, bet galiausiai vis vien „tiesa“ išryškės.

Penktoji taisyklė, įsitvirtinant nerime, – nesėkmės neleistinos. Esu atsakingas už viską pasaulyje ir negaliu parodyti silpnumo net menkuose dalykuose. Jei tik kur nors „susimausiu“, tuoj visi manimi nusivils ir mane pasmerks. Šioje vietoje dar galima save labiau pakankinti ir kartoti: „Niekada nesugebėsiu pažvelgti kitiems į akis, jei man nepavyks.“ Tuo labiau, kad visas kūnas pradeda pritarti mano baimėms: pulsas dažnėja, smilkinius spaudžia, galva svaigsta, trūksta oro, skauda pilvą, o naktimis negaliu užmigti. Akivaizdu, kad patekau į bėdą ir dėl to reikia rimtai sunerimti.

Kaip į visa tai reaguoti? Šeštoji instrukcijos taisyklė – reikia greitai ir akimirksniu panaikinti visus nemalonius potyrius. Nepavyksta? Jie nenyksta? Tai prastas ženklas. Turiu išsilaisvinti nuo visų nemalonių pojūčių čia ir dabar pat. Jei to neįvyks, jie gali tik stiprėti ir nežinia į ką peraugs. Galbūt tai iš tiesų simptomai kokios nors baisios, mirtinos ligos? Jei negaliu kontroliuoti šių pojūčių, vadinasi, jie yra kažkas labai rimto ir pavojingo.

Laikas naujam svarbiam įsitikinimui – jei problema negali būti išspręsta nedelsiant, ji yra labai didelė ir netrukus peraugs į katastrofą. Netiesa, kad yra laiko palaukti, atidėti problemos sprendimą ir viską ramiai apgalvoti. Viską dera spręsti skubiai. Pavyzdžiui, guliu lovoje ir svarstau apie visas kitos savaitės ar mėnesio galimas problemas, sakydamas sau: „man reikia jas išspręsti čia ir dabar, nes jos gali mane sužlugdyti.“ Jei neišspręsiu problemų dabar, tai reikš, kad situacijos nekontroliuoju, vadinasi, viskas juda link katastrofos.

Pabandykime apibendrinti ir viską sudėlioti į vieną instrukciją:

  1. Jei gali įvykti kas nors nemalonaus arba blogo ir galime tai įsivaizduoti, tai mūsų pareiga nuolat dėl to jaudintis ir nervintis.
  2. Negalima taikstytis su jokiu neapibrėžtumu, mes turime viską žinoti tvirtai ir be abejonių pėdsakų.
  3. Jei kas nors gali atsitikti blogo, labai tikėtina, kad taip ir atsitiks.
  4. Visos nesėkmės mūsų gyvenime tėra atspindys to, koks niekam tikęs žmogus esu.
  5. Klysti ar patirti nesėkmę neleistina.
  6. Privalome nedelsiant pašalinti bet kokius nemalonius pojūčius ar negatyvias mintis.
  7. Bet kuri problema, jei tik jos visiškai nekontroliuojame, neišvengiamai netrukus peraugs į katastrofą.

Tiesa, neturėtume pamiršti vienos ir dar vienos svarbios minties, kuri pažįstama kiekvienam neurotikui: „Nerimas mane išves iš proto, todėl privalau tuoj pat nustoti nervintis.“ Kuo labiau bijau nerimo, kuo atkakliau bandau jį nugalėti čia ir dabar, tuo jis labiau auga ir jo valdžia man didėja.

Ar yra kokia nors išeitis? Pirmiausia, pripažinkime, kad turime savo kovos su nerimu taisykles, kurios mus paverčia „nerimo profesionalais“. Kodėl jomis vadovaujamės? Nes viliamės, kad jos gali padėti. Čia kaip anekdote apie žmogų, kuris daužo lazda upę. Paklaustas, kodėl taip daro, atsako, kad baido krokodilus. Į kitą klausimą – ar tokia priemonė veiksminga? – žmogus ramiai atsako, jog veikiausiai taip, nes krokodilų juk nesimato.

Būdami „profesionaliais nerimautojais“ mes viliamės, kad esame pakankamai patyrę ir išprusę, jog galėtume kovoti su nerimu. Viliamės, kad pastebėsime problemas dar iki tol, kol jos taps nekontroliuojamos, kad galima iš tiesų akimirksniu išsivaduoti iš nemalonių potyrių, jei tik pasakysime sau, kad „jie netikri“ ir t. t. Galvojame, kad taisyklės gali užtikrinti mūsų saugumą. Tiesa, iki šiol jos nepadėjo…

Esmė ta, kad mūsų išmoktas „sprendimas“ pats ir yra problema. Ne kas kita, bet būtent mūsų taisyklių sąvadas priverčia mus nerimauti bei vėl ir vėl pralaimėti.

Ar yra alternatyvų? Apie tai jau kitą kartą.

Parengė Andrius Navickas

One Comment

  1. Pingback: Robert Leahy. Ką duoda ir ką atima nerimas? – 8 diena

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *