Daugumai tikinčiųjų malonė – tai Dievo įsakymų pagrindas, kuriame atsispindi Viešpaties gailestingumas, kai mums atleidžiamos nuodėmės. Pati savaime malonė yra staigi ir neatšaukiama. Ji puikiai dera su Išgelbėjimu. Tačiau dauguma mūsų esame įsitikinę, kad kelias į Išgelbėjimą – ilgas ir trunkantis visą gyvenimą. Šiame kelyje turime būti atsargūs ir kantrūs. Ir, žinoma, atminti, kad tai yra lėtas kelias.
Siluano Atoniečio knygoje „Apie maldą“ yra užrašyti tokie šio šventojo žodžiai: „Kartais atrodo, kad malda pernelyg lėta, ilgu laukti jos rezultatų – o juk gyvenimas toks trumpas. Todėl nuoširdžiai šaukiamės: „Paskubėk pas mane!“ Tačiau Jis ne visada atsako iš karto. Kaip vaisiai ant medžių, mūsų sielos yra paliekamos prieš kaitrią saulę – kęsti šaltą vėją, leipti nuo sausros ar skęsti lietuje. Bet jei mes liksime Jo kelyje, viskas baigsis gerai.“
Kadangi gyvename greito vartojimo ir greito maisto laikais, siekiame, kad malonė mums būtų teikiama konvejeriu – lygiai taip pat greitai. Kai kuriose krikščionių traktuotėse malonė tampa tokia pat „greita“, kaip skubus praėjimas pro šoninę koplyčią.
Tačiau aš manau, kad malonė kiekvieną iš mūsų veikia labai asmeniškai ir palengva. Ir nors stebuklų išties pasitaiko, tačiau jais galime tik stebėtis, o ne tikėtis, kad jie staiga pakeis ir mūsų gyvenimus. Kūdikiai iki tam tikro amžiaus privalo būti prižiūrimi suaugusiųjų (geriausia – mamos ir tėčio). Reikia 9 mėnesių, kad moters įsčiose užgimęs vaisius taptų kūdikiu, o net ir 13 metų paauglio dar negalime vadinti savarankiška asmenybe. Mes netampame suaugę akimirksniu.
Malonė taip pat neveikia akimirksniu (bent jau ne taip, kad pastebėtume ją šiame dvasinio augimo etape). Turime atsiminti, kad brandai reikia ne vienų metų. Lygiai tas pats tinka ir kalbant apie gyvenimą su Dievu.
Mane ramina tai, kad teologai, skirtingai nei fizikai, savo darbų aukštumų nepasiekia iki tada, kol neateina laikas „išeiti iš darbo“. Aš laukiu šios brandos!
Tačiau kiekvienam iš mūsų dera „sulėtinti“ savo lūkesčius ir pagreitinti veržimąsi į maldą. Melskis daugiau, bet pasitikėk Dievu. Šią kantrybės pamoką Dievas mums siunčia ne kaip kančią; taip Jis sugrąžina mus į mūsų pačių žmogiškumo kelią.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
Nuotraukos autorius Samuele Errico Piccarini / pexels.com
