Kaip žinome, „visos laimingos šeimos panašios, o kiekviena nelaiminga šeima, nelaiminga savaip“. Tad kuo laimingos šeimos panašios viena į kitą? Kaip ir dėl ko meilė gali tęstis visą gyvenimą? Į šiuos klausimus stengėsi atsakyti amerikiečių psichologė ir psichoterapeutė Judith Wallerstein (1921–2012). Ji parašė daugybę knygų apie santuoką, skyrybas, šeimą ir t. t. Šiame tekste skaitytojus norime supažindinti su šios psichologės vykdytu tyrimu ir jo išvadomis. Tyrimo metu buvo apklausiamos 50 laimingų porų. Dalyvauti galėjo tik tos šeimos, kurios atitiko tam tikrus kriterijus: gyveno santuokoje ilgiau nei 9 metus, turėjo vieną ar kelis vaikus, abu sutuoktiniai šeimoje jautėsi laimingi.
Remiantis šiuo tyrimu, buvo suformuluotos 9 psichologinės užduotys santuokoje, kurios tiek vyrams, tiek moterims iškyla visą gyvenimą. Šios užduotys – tai savotiškas pagrindas, ant kurio klojamos harmoningos ir tvirtos santuokos plytos. Jos padeda išlaikyti kokybiškus santykius net siaučiant stresui ir šiuolaikinės visuomenės pokyčiams.
Atsiriboti nuo gimtosios šeimos ir perkurti ryšius su tėvais
Psichologinis atsiskyrimas nuo gimtosios šeimos yra pirmoji užduotis, kuri iškyla tik susituokus. Turime išmokti prisiimti atsakomybę ir perkurti santykius su savo tėvais. Šios dvi užduotys, iš pirmo žvilgsnio atrodančios opozicinėmis, glaudžiai persipynusios ir vienodai svarbios. Galima gyventi su tuo, kurį myli, ir net būti oficialiai susituokus, turėti vaikų, tačiau taip ir likti psichologiškai neatsiskyrus nuo gimtosios šeimos. Kad jūsų santuoka būtų tvirta, turite įgyti nepriklausomą poziciją ir gebėti laisvai priimti sprendimus. Turite išmokti atsidavimą tėvams perkelti savo sutuoktiniui. Šis emocinis perėjimas iš dukros ar sūnaus vaidmens į vyro/žmonos vaidmenį įgyvendinamas per vidinio prieraišumo „perkrovimą“ ir konfliktus su tėvais.
Kiekvienas – tiek užaugęs vaikas, tiek jo tėvai – turi išgyventi kasdienio buvimo šalia savo tėvų/vaikų netektį. Sūnaus ar dukros sutuoktinio pripažinimas ir prisitaikymas prie pasikeitusio gyvenimo – rimtas ir sudėtingas išbandymas tėvų brandai. Deja, ne visi turime tėvus, kurie geba priimti faktą, jog neteko ankstesnės įtakos savo vaikams, kai šie įžengė į suaugusiųjų gyvenimą. Atsiskyrimo procesas sukelia skausmą, jis retai kada apsieina be ašarų ir pykčio, tačiau yra būtinas, kad apgintume santuoką. Ir jaunoji sutuoktinių pora, ir abi tėvų šeimos privalo kurti naujus tarpusavio santykius. Dera tik pridurti, kad antrų (ar kitų) santuokų atveju į šią užduotį būtina įtraukti ir prieraišumo su buvusiais partneriais nutraukimą.
Kurti bendrystę ir išsaugoti autonomiją
Reikia bendro požiūrio, kaip abu kartu norite praleisti savo gyvenimą. Tai nulemia psichologinį santuokos identitetą, nes svarbiausia tampa „mes kartu“, o ne „kiekvienas sau“. Kad tai pasiektumėte, turite nuo savojo paaugliško ir emancipuoto AŠ pereiti prie tvirto ir patikimo MES.
Jausmas, kad esi poros dalis sutvirtina šiuolaikinę santuoką. Tai galinga jėga prieš mūsų dienų skyrybų kultūrą. MES jausmas leidžia sutuoktiniams atsilaikyti prieš neišvengiamą frustraciją ir gundymą pabėgti. Tai taip pat leidžia partneriams pajusti, kad jie įsteigė nuosavą „valstybę“, kurioje patys kuria savo taisykles. Dėl lojalumo šiai „valstybei“, abu partneriai turi išmokti atsisakyti tiek egocentriškumo, tiek tam tikros savo autonomiškumo dalelės.
Kiekvienas žmogus patiria nusivylimą, išgyvena pyktį, skausmą, kai reikia nusileisti ar pritarti kito nuomonei, atsisakyti ankstesnių savo laisvių. Kiekvienas išgyvename tam tikrą pasipriešinimą, kai reikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą tapus suaugusiuoju. Maža to, tenka dar ir pakelti artimojo naštas. Visada egzistuoja tam tikra grėsmė, ypač pirmaisiais santuokos metais, kad partnerių poreikiai ir reikalavimai rodysis besaikiai, gąsdinantys, o kaltė dėl jų neišsipildymo bus perkelta ant kito sutuoktinio pečių…
Tačiau bendrystės kūrimas – tai tik viena šios užduoties pusė. Kita užduoties dalis – išlaikyti tam tikrą autonomiją ir distanciją tarp vyro ir žmonos, nes kiekvienam iš mūsų yra būtina privati erdvė.
Bendrystės ir autonomijos pusiausvyra – vienas iš esminių raktų į sėkmingą santuoką. Kiekvieno iš sutuoktinių skirtumai turi būti leidžiami, pripažinti ir priimti. Tai, kad drauge su sutuoktiniu esate tam tikras vienis, nereiškia, jog negalite būti ir veikti individualiai. Artumui palaikyti būtinas ir tam tikras atstumas bei teisė pabūti vienam. Tačiau nesupainiokime – autonomija nėra kiekvieno iš partnerių individualaus gyvenimo stiliaus, kurį turėjo iki santuokos, išlaikymas.
Šiandien ir vyrai, ir moterys gerokai vėliau tuokiasi ir tokiu būdu tarsi priešinasi būtinybei atsisakyti individualaus gyvenimo būdo. Žmonėms, besirengiantiems tuoktis, taptų žymiai lengviau, jei jie suprastų, kad tam tikrų vienišo gyvenimo įpročių atsisakymas – neišvengiamas ir būtinas žingsnis.
Būtent šios dvi užduotys – psichologinis atsiskyrimas nuo gimtosios šeimos ir balansas tarp „mes“ kūrimo bei individo autonomijos išlaikymo – psichoterapeutės Judith Wallerstein nuomone, yra kiekvienos santuokos pagrindas.
Kurti pilnavertiškus seksualinius santykius
Mes klaidingai manome, kad tos seksualinės patirties, kurią turėdami žengiame į santuoką, dėka, gerų seksualinių santykių kūrimas yra visiškai paprastas, tarsi savaime vykstantis dalykas. Tačiau seksualinis artumas santuokoje neretai susijęs su nerimu, baime būti išjuoktam, atstumtam, paliktam, arba, primityviai tariant, būti nuslopintam partnerio.
Turbūt mažai kas ginčysis dėl seksualinių santykių vaidmens santuokoje, tačiau šis tyrimas, kaip ir daugybė tyrimų, analizuojančių skyrybų priežastis, patvirtina faktą, kad seksualinis sutuoktinių gyvenimas yra tapęs pakankamai pažeidžiama tarpusavio santykių dalimi. Šiuos santykius nepaprastai jautriai veikia ilgesnės ar trumpesnės pertraukos, susijusios su darbe patiriamu stresu, vaikų gimimu, didėjančiais augančių vaikų poreikiais, ligomis, eiliniu pervargimu ir pan. Kai seksualiniai santykiai šeimoje reguliariai atidėliojami, poros ryšys silpsta, ir pamažu gali peraugti į šeimos krizę.
Vaiko gimimas paprastai sumažina moterų susidomėjimą seksu bent vieniems metams. O vyrui, beje, kaip tik gali nutikti atvirkščiai – gimus kūdikiui gali pabusti jo seksualiniai poreikiai, todėl jis gali pasijausti atstumtas dėl to, kad kūdikis „užėmė“ jo vietą. Tyrime dalyvavusios poros šitokį nesutarimą sprendė taip: pasitaikius pirmai progai, partnerio poreikiai įgaudavo prioritetą, neatsižvelgiant į savo seksualinių poreikių lygį.
Seksualinio potraukio išsaugojimas bėgant metams pareikalaus iš sutuoktinių nuolatinio ir subtilaus derinimosi, t. y. jautrumo vienas kito poreikiams.
Gimus vaikui, išlikti ne tik tėvais, bet ir sutuoktiniais
Tyrime dalyvavusioms poroms tėvystės patirtis buvo vienas svarbiausių gyvenimo patyrimų. Tėvystė, kartu su daugybe užgriuvusių problemų, padėjo apibrėžti santuoką, padėjo jai psichologiškai augti, suteikė daugybę džiaugsmingų išgyvenimų. Gyvenimas be vaikų būtų žymiai lengvesnis, tačiau visi sunkumai buvo to verti. Vaikai užtikrino stabilumo ir gyvenimo tikslingumo jausmą. Santuokai jie suteikė moralinę prasmę ir kartu tęstinumo pojūtį. Beveik kiekvienas iš dalyvių sakė, kad gyvenimas nebūtų toks įdomus ir turiningas be vaikų auklėjimo patirties.
Vaikų atsiradimas visam laikui pakeičia santuoką, sukeldamas tiek nerimą, tiek ramybės ir gerovės jausmus. Tačiau ir nuovargį, begalines linksmybes ir juoką. Vaikai pagreitina gyvenimo tempą ir nudažo jį ryškiausiomis spalvomis. Vaikai tėvams sukelia nepaprastą švelnumą ir paguodą, tačiau taip pat – ir atsakomybę bei rūpestį. Vaikų gimimas – tai iššūkis tėvams, nes tuomet būtina peržiūrėti savo gyvenimo tikslus ir vertybes. Kartais vaikų auklėjimas tampa sunkia našta, tačiau santuokoje vyras ir žmona turi būti pasirengę aukotis dėl savo vaikų, o kartu ir didžiuotis savimi bei vienas kitu būtent tėvų vaidmenyse.
Pirmieji mėnesiai po kūdikio gimimo iš sutuoktinių pareikalauja tam tikrų pertvarkų ir naujo prisitaikymo vienam prie kito. Taip pat reikia praplėsti savo artumo ratą, kuriame iki šiol tebuvo du – vyras ir žmona, o naujam žmogučiui būtina tiek psichologinė, tiek fizinė erdvė. Deja, labai daug jaunų tėvų nesugeba to padaryti. Neretai kūdikio gimimas tampa slenksčiu santuokos nesėkmei: sutuoktiniai praranda artumą ir aistrą, kuriuos jautė iki tol.
Vaiko gimimas transformuoja psichologinį ir emocinį tėvų gyvenimą, tačiau kartu šiems santykiams suteikia dinamikos. Du tampa trimis. Būtent šiuo etapu, kaip jokiu kitu gyvenime, reikalingas abiejų sutuoktinių įsitraukimas. Jei taip nenutinka, labai dažnai kartojasi vienas scenarijus – po metų nuo kūdikio gimimo išsiskiriama. Tai baisi tragedija visai šeimai. Didžioji dauguma tokių skyrybų įvyksta dėl to, kad sutuoktiniai nesugebėjo vaiko integruoti į šeimą ir kartu išsaugoti bei atnaujinti savo, kaip poros, santykių.
Įvykiai gali klostytis ir kita linkme. Tėvas gali nuoširdžiai priimti žmonos siekį kūdikiui skirti absoliutų dėmesį. Jis gali atsisakyti savo emocinių ir seksualinių poreikių. Tikėtinas to rezultatas – vaiko šlovinimas emociškai nykioje ir nuobodžioje santuokoje. Tokia santuoka, kurioje nepaisoma poros poreikių, gali tęstis nepaprastai ilgai ir užgesti labai pamažu.
Tenka pridurti, kad panašių problemų kyla su kiekvieno vaiko gimimu, ir jų būna dar daugiau, jei tarp vaikų – nedidelis amžiaus skirtumas.
Drauge atsilaikyti prieš neišvengiamas gyvenimo krizes
Nesėkmių virtinė prispaudžia bene kiekvieną žmogų. Nesvetima ji ir šeimoms. Ne išimtis ir tyrime dalyvavusios poros. Visos jos, iš esmės, išgyveno bent po vieną didelę tragediją, kai kurios šeimos bendrame gyvenime patyrė didelių traumų.
Krizes galime suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmoji – tai krizės, kurios nutinka dėl numatomų gyvenimo pasikeitimų. Tai įvykiai arba pokyčiai, kurie ištinka skirtingais gyvenimo etapais, pavyzdžiui, nėštumas, kūdikio gimimas, vidurio amžiaus krizė, vaiko paauglystė, jo savarankiško gyvenimo pradžia, menopauzė, išėjimas į pensiją. Nors šias krizes galima numatyti, jų forma, tempas ir lydintys jausmai paprastai būna nenuspėjami.
Į antrą kategoriją patenka netikėti gyvenimo posūkiai ir likimo smūgiai, kurie gali nutikti bet kuriuo momentu. Kai kuriuos iš jų galime pavadinti nujaučiamais, tarkim, pagyvenusių tėvų mirtis. O kai kurių iš jų net negalime sau leisti pagalvoti, pavyzdžiui, netikėta draugo ar vaiko mirtis.
Užduotis, kaip įveikti virtinę krizių, susijusi su tam tikrais konkrečiais žingsniais, kuriuos, kaip rodo tyrimas, atliko jame dalyvavusios poros. Visų pirma, jos stengėsi realistiškai priimti ir pripažinti krizę ir pagalvoti apie jos pasekmes. Sutuoktiniai stengėsi atskirti galimo scenarijaus baimes nuo to, kas realiai įvyko. Pavyzdžiui, tėvai, kurių vaikui buvo diagnozuotas vėžys, bijojo blogiausio, tačiau atskaitos tašku pasirinko poziciją, kad gydymas gali būti sėkmingas. Jie realistiškai mąstė apie krizės lygius ir jos tęstinumą, stengdamiesi kaip galima daugiau sužinoti apie potencialias jos pasekmes. Jie stengėsi mąstyti ne tik apie tai, kaip krizė veikia tą, kuris kenčia labiausiai, bet nepamiršo ir kitų šeimos narių bei tarpusavio santykių. Realistiškai – tiek, kiek tai įmanoma, planuodami savo veiksmus, jie išvengė kraštutinių – bejėgiškumo ir beprasmio aktyvumo – būsenų. Kartu jie taip saugojo vienas kitą, nepasiduodami kaltinimams.
Maža to, sutuoktiniai pamažu darė tam tikrus žingsnius, kad į jų gyvenimus, bent tam tikru lygmeniu, sugrįžtų pasitenkinimas ir humoras – tai padėjo išsaugoti sveiką, tarsi iš šalies, požiūrį į nutikusius dalykus. Šitaip jie išvengė neteisingos lemties bei nežinomybės pojūčio.
Galiausiai, jie nedarė iš savęs kankinių ar šventųjų. Baimė kiekvieną iš mūsų paverčia kaprizingu ir viskuo nepatenkintu. Kaip ir visi žmonės, tyrimo dalyviai kartais pasielgdavo neadekvačiai ar atliko naikinančius bei žlugdančius veiksmus, pavyzdžiui, susipykus pabėgdavo nuo to, kurį įskaudino ir kurį mylėjo. Tačiau dažniausiai jie sugebėdavo save kontroliuoti, nes įžvelgė ryšį tarp krizės ir netinkamos bei pragaištingos reakcijos. Tam reikėjo nemažų pastangų – suimti save į rankas ir kontroliuoti griaunantį elgesį bei išvengti jo negatyvaus poveikio santuokai.
Labai svarbu laiku užkirsti kelią krizei, kuri dar tik gali nutikti. Pavyzdžiui, nelaukti, kol alkoholio vartojimas ar depresija pasieks dugną, o įsikišti ankstyvojoje problemos stadijoje. Viena moteris, kurios vyras pradėjo išgėrinėti ir dėl problemų darbe namo grįžti vis vėliau, tvirtai jam pasakė: „Aš nesiruošiu mūsų dukrai sakyti, jog nežinau, kur jos tėvas. Nustok gerti.“
Kaip matome, žmonės laimingose santuokose nėra tie, kuriems gyvenime paprasčiausiai labai pasisekė. Jie atsilaikė prieš krizę ir po jos tapo stipresni, tačiau išgyveno lygiai tiek pat nerimo ir kaltės, kaip ir kiti. Jie patiria lygiai tokį pat stresą ir pyktį kaip kiti, tačiau užuot laikę savo partnerį atpirkimo ožiu, padeda vienas kitam ištverti naujus išbandymus ir įveikti iškilusius sunkumus.
Saugios erdvė pykčiui, diskusijai ir konfliktų sprendimams sukūrimas
Šis punktas teigia, kad labai svarbi santuokos užduotis – saugiai spręsti konfliktines situacijas ir nesutarimus. „Santuoka be konfliktų“ – tai oksimoronas. Sutuoktiniai turės nuolatos mokytis apvalinti aštrius vienas kito kampus ir nusileisti kitam. Realybėje pyktis atsiranda dėl pačių įvairiausių priežasčių – nuo banalių iki nepaprastai rimtų.
Sunkumai yra neišvengiama gyvenimo dalis. Santuokoje jų kyla nesutariant dėl vaikų auginimo, derinant darbą ir šeimą, pervargus, nusivylus sutuoktiniu, išgyvenant nutolimą vienam nuo kito… Daug sunkumų šeimai suteikia ligos, finansinės problemos ir kitos stresinės situacijos, dėl kurių tarpusavio santykiuose atsiranda įtampa – tada taip norisi surasti tą „atpirkimo ožį“, kurį būtų galima dėl visko apkaltinti.
Tyrime dalyvavę vyrai ir moterys turėjo aprašyti sudėtingiausias krizines situacijas jų šeimoje. Išties būta skaudžių susikirtimų, kurie kartais net grėsė skyrybomis, tačiau dauguma atvejų tyrime dalyvavę sutuoktiniai stengėsi ir šiose sudėtingose situacijose save bei savo partnerį vertinti realistiškai. Todėl labai svarbu, kai kyla nesutarimų, atsiriboti nuo egoistinio požiūrio ir mokytis jį užglaistyti.
Nereikia abejoti – tie patys „demonai“ persekioja tiek laimingas, tiek nelaimingas šeimas. Nelaimingose santuokose konfliktų ir pykčio demonai palaipsniui ardo tarpusavio santykių drobę, grasindami ją perplėšti pusiau. Žinoma, reikia palikti vietos skirtumams ir nesutarimams, tačiau pyktis netenka savo ardomosios jėgos, kai yra glaistomas meile, gailesčiu, užuojauta ir supratimu, ištikimybe santuokiniam pažadui ir nuoširdžiu įsitikinimu, kad šeimą, siaučiant audroms, reikia ginti.
Nepaprastai sudėtingas darbas – dėti kasdienes pastangas, kad išvengtum žodinių „susišaudymų“, emocijų lavos ir nevaldomų reakcijų. Tačiau jei jums abiem rūpi jūsų santuoka, privalote tai daryti. Turite kasdien stebėti vienas kitą, mokytis pažinti ir atpažinti tam tikrą elgesį, kad pastebėtumėte momentą, tinkamą susiklosčiusioms problemoms aptarti.
Juoktis ir leisti laiką kartu
Šeimyninis gyvenimas ir vaikų auginimas – visai nepaprastas kasdienis darbas, todėl labai svarbu atrasti laiko ir erdvės žaidimams, juokui bei įdomiai veiklai kartu. Ilgai būnant drauge, visada atsiranda tam tikra rutina ir nuobodulys. Būtent humoras ir juokas gali padėti vėl ir vėl pripildyti tarpusavio santykius, kad šie tęstųsi visą gyvenimą.
Lengvas, linksmas ir žaidybiškas pasišaipymas daugeliui tyrime dalyvavusių porų buvo svarbus tarpusavio santykių aspektas. Tačiau tai turi būti daroma lengvai ir jokiu būdu negali įžeisti artimojo, o viso labo tik padėti nugalėti nuobodulį. Humoras yra puikus pykčio iškrovos ir įtampos nuėmimo būdas.
Dar vienas ne mažiau svarbus šios užduoties aspektas – ilgalaikis gebėjimas domėtis ir kažką veikti kartu. Nuobodulys – vienas didžiausių santuokos priešų. Laimingi sutuoktiniai išties yra įdomūs vienas kitam. Jie negyvena tylom vienas šalia kito; jiems malonu bendrauti ir kartu leisti laiką. Jie gali drauge žiūrėti filmą ir dalintis savo įspūdžiais, kalbėtis apie politiką, karts nuo karto gali valandų valandas plepėti prieš užmigdami… Jų bendri ir asmeniniai interesai padeda išlaikyti susidomėjimą vienas kitu.
Rūpintis ir palaikyti vienas kitą
Poreikis jaustis komfortiškai ir būti padrąsinamam yra nuolatinis. Santuokos pagrindas – tai nuolatinis rūpinimasis vienas kitu. Vienišumo jausmas dideliame mieste, negebėjimas susirasti draugų darbe, atstumas, kuris skiria artimus draugus ir šeimas – tai tik keletas iš daugybės šiuolaikinio gyvenimo aspektų, sukeliančių emocinį alkį. Mes dažnai jaučiamės pavargę, nepasitikintys, išgyvenam nusivylimą ir nesėkmę. Tokiomis akimirkomis visiems reikia palaikymo, padrąsinimo ir užuojautos. Šiandien santuoka gali tapti ta salele, kurioje galima išvengti streso, kur galime jaustis komfortiškai, nes čia mumis rūpinamasi ir čia jaučiame palaikymą.
Tiek vyrams, tiek moterims reikia žmogaus, kuriuo pasitikėtų, kuris juos nuramintų, sumažintų nerimą, tvirtai pasakytų: „Tu negali to pakeisti. Nustok save kaltinti.“ Kuris palaikytų ištikus išbandymams. Mums visiems reikia simpatizuojančio žmogaus, kuris išklausytų, kai esame sutrikę ar praradę gyvenimo prasmę.
Jei nepastebėsime kasdienių frustracijų, neišvengsime rimtų pasekmių. Ypač, kai santuokoje atsiranda dvi karjeros ir maži vaikai. Nėra jokių magiškų triukų, kaip to išvengti. Vienintelė pagalba, su kuria galime tai įveikti, – sveikas protas, gera valia ir abiejų sutuoktinių teisingumo jausmas.
Sutuoktiniai vienas kitam gali padėti skirtingais būdais. Kažkam reikia išsikalbėti, kažkas nori pabūti vienumoje, paklausyti muzikos ir pagalvoti. Kai kuriems būtina užuojauta, nuraminimas ir patarimas. Kai kurios poros vien padėdamos vienas kitam atlikti kasdienius namų ruošos darbus, savo netikėtumui atrado, kad šie nėra tokie siaubingi, kai jais daliniesi.
Matyti savo partnerį daugiaplanį
Čia turimas omeny gebėjimas išlaikyti daugiaplanį sutuoktinio (-ės) įvaizdį – idealizuotą, romantišką santykių pradžios vaizdinį, kuriame natūraliai atsispindi ir realistiniai pokyčiai, su kiekvienu iš mūsų vykstantys per daugybę santuokos metų.
Gebėjimas prisiminti, kokie santykiai buvo jaunystėje, padeda išsaugoti įsimylėjimo stebuklą, seksualinį susidomėjimą vienas kitu bei ugdo gebėjimą neužmiršti, kad šalia tavęs yra nuostabus žmogus, kuris, žinoma, ir pats suvokia savo išskirtinumą ir prisimena jūsų santykių pradžią. Tai gali būti visiškos smulkmenos – šviesos atspindys veide, plaukai, ypatingas balso tembras… Tokie jausminiai patyrimai gali išlikti ilgam ir padėti neužgesti jausmams.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
