„– Mes su tėveliu dabar valgome picą, – atsiliepia į mano skambutį penktokas Nojus, kaimynų vaikas, kuris kartą per savaitę ateina pas mane pasimokyti lietuvių kalbos. „– Kalbėkite, kalbėkite, Jūs man netrukdote, – mano sutrikimą pajutęs „padrąsina“ Nojus. – Jūs norėjote kažką pasakyti“. „– Turiu gerą naujieną – rytoj pamokos nebus“, – manausi nudžiuginsianti savo mokinuką. „– Kodėl čia gera naujiena?“ – Nojaus balse veidmainystės nepajuntu. „– Na, tu juk nelabai mėgsti rašyti“, – provokuoju. „– Rašyti – nelabai, bet man patinka su Jumis pasikalbėti…“

Taip, tikra tiesa – kalbamės mudu daug. Kartais nebežinau, kuris kurį daugiau moko. Tėveliai užsiėmę, nors ir rūpinasi sūnumi pagranduku, bet „padirbėti“ prie pamokų neturi laiko. Nojui sunku klasėje suspėti su visais. Jei paskuba – raštas neperskaitomas. Jau per pirmąją pamokėlę pastebėjau, kaip sunkiai jis jungia raideles. Gal pradinėse klasėse reikėtų grįžti prie dailyraščio? (Esu „seno kirpimo“ mokytoja.) Būtent dėl to Nojus nemėgsta diktantų. Ir pratimą rašo lyg akmenį į kalną ridentų… Atėjęs pas mane pirmiausia „nuima“ laiką – pamoka trunka lygiai valandą. Paskui sulėtintu tempu ima iš kuprinės vadovėlius, kurių mums nereikės, sąsiuvinius, rašiklį. Pačią pirmąją pamoką jis mane šitaip ir apgavo – laiko darbui liko visai mažai. Kitą kartą pasižadėjau būti apdairesnė…

Bet kitą kartą… Nojus, jo žodžiais tariant, atėjo labai labai alkanas. „–Šiandien nebuvo laiko mokykloje papietauti“, – pasiskundė mokinukas ir iš kuprinės ištraukė mamos suteptus sumuštinius. Nieko kito nebelieka, kaip užplikyti arbatos. Kol jis neskubėdamas valgė, kalbėjomės apie jo ateities planus. „– Kai baigsiu mokyklą, išvyksiu į Ameriką,“ – rimtu veidu dėstė Nojus. „– Ir ką gi tu toje Amerikoje veiksi?“ – pasidomėjau. „– Dirbsiu prodiuseriu. Arba būsiu televizijos diktorius“, – rimčiausiu veidu dėstė. Ach, štai iš kur tas „angliškas“ lietuviškų žodžių tarimas-darkymas, tas kalbėjimas „su akcentu“! Per pirmąją pamokėlę klausiau, ar jie negyvenę Anglijoje ar Airijoje, gal neseniai grįžę… Ne, negyvenę, neišvykę, negrįžę…Tiesiog šis „akcentas“ jį turi priartinti prie svajonės!

Laukiu savo mokinuko, kaip močiutės laukia anūkų – toks didelis mudviejų amžiaus ir patirčių skirtumas. Kiekvienas susitikimas mane kuo nors nustebina. Štai kitą kartą atėjęs jis įsistebeilijo į priešais kabantį paveikslą, jame – Žaliakalnio ąžuolynas žiemą: sniegas, speiguotos dienos pavakarė, raudona saulė leidžiasi, keli susitraukę, susigūžę žmogučiai, skubantys į šiltus namus… „– Kelis žmones Jūs matote paveiksle?“, – netikėtai paklausė. Pakėliau akis į paveikslą, prieš tris dešimtis metų padovanotą auklėtinių. „Du“, – spontaniškai įsitraukiau į žaidimą. „– O aš keturis“, – šelmiškai šypsosi Nojus. „– Nagi, nagi, ir kur jie?“ – nutraukiame nuobodų pratimą, einame arčiau prie paveikslo. Ir tikrai – Nojaus tiesa! Ne nuogi medžiai – ten stovi į kailinukus nuo šalčio įsigaužę žmonės. Tiek metų žiūriu ir nematau! Su savo mažuoju bičiuliu dalinamės įspūdžiais, aptariame paveikslą. Kalbėti jam patinka. Maža to, jis turi ką pasakyti, o ir kitą išklausyti sugeba, bet užrašyti savo mintis tingi. Teks man sugalvoti ką nors kita…

Diktuoju sugalvotą pasakėlę apie gandrą ir varles: „– Stypčioja gandras po pievą, žalioj žolėj ieško varlės…“ „– Toliau pats sugalvok,“ – pati sau netikėtai pasiūlau. Ir prasideda, ir vyniojasi pasaka – gandro nuotykiai su karingomis varlėmis! Nojus skuba užrašyti gimstančius vaizdus – atsirišo kūrybos maišelis! Mudu rašome Pasaką! Pasitardami dėl vaizdingesnio, įtaigesnio veiksmažodžio, sunkesnės rašybos žodžio. „– Aš manau, kad ta pasaka būtų įdomi ne tik man, bet ir tavo amžiaus vaikams“, – lyg ir pasiūlau tęsti kūrybą. „– Juk tu sakei, kad kartą per savaitę savanoriauji vaikų darželyje. Galėtum tiems mažyliams savų pasakų paskaityti“. Nojus į tai žiūri labai rimtai. „– Na, gal mano bendraamžiams nelabai būtų įdomu, jie „Harį Poterį“ skaito, bet mažiukams…“ – jaučiu jo balse ir abejonę, ir užsidegimą. „– Gal užkibs?“ – žiūriu į vaiko akis, mokytojas juk irgi yra savotiškas žvejys, mėtantis jauką… Gaila tik, kad klasėje, kai sėdi 30 tokių pat norinčių pasikalbėti mokinukų, neįmanoma kiekvienam parinkti labiausiai tinkančią užduotį.

Visais klausimais Nojus turi savo nuomonę, moka ją išsakyti kultūringai, nepertraukdamas pašnekovo. Taip jį moko tėvai. Kalbasi su juo kaip su mažu žmogumi.Todėl ir jis man kantriai aiškina „prodiusavimo“ naujoves, suprasdamas, kad jam į močiutes tinkanti mokytoja daug ko nebegali suprasti. Tačiau ir senas žmogus yra žmogus, Nojaus žodžiais tariant, su kuriuo „yra apie ką pasikalbėti“.

Atsisveikiname – išleidžiu savo mokinuką į vasarą, linkėdama, kad ji būtų ne tik linksma, bet ir prasminga. „– Ar buvo naudos iš mūsų bendro darbo?“ – visai kaip suaugusio klausiu Nojaus. Jis nedvejodamas patikina, kad buvo: už rašinėlį mokykloje gavęs 9-etą – pirmą kartą savo gyvenime! Be to, jam buvę įdomu su manimi pasikalbėti – apie viską. Būtinai užsuksiąs ir vasarą!

Nė kiek neabejoju, kad užsuks, nes mums dar liko daug neaptartų dalykų!

Evgenios Levin nuotrauka

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *