Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 2

Šeštus metus Kauno jėzuitų gimnazijos socialinių veiklų koordinatore dirbanti Eglė Labutytė jau du kartus lydėjo moksleivius į misijas Indijoje. Pirmąsyk – mokyti vietinius vaikus anglų kalbos, o po metų, su jau gausesniu būriu jėzuitų gimnazijos moksleivių – statyti ligoninės.

Nors abi kelionės į tolimą šalį buvo kupinos išbandymų ir netikėtumų, Eglė pasakoja Indijoje pamačiusi visai kitokį pasaulį ir todėl dabar gerai suprantanti, kad Lietuvoje mes turime viską, ko tik žmogui reikia, ir dar gerokai daugiau – nors ir esame praradę gebėjimą visa tai vertinti ir tuo deramai džiaugtis.

Kaip pasirodė pasakojant Eglei, tikrų dalykų apie Indiją žinome mažai, o ir tai, ką esame girdėję, dažnai neatitinka tikrovės, todėl šis pasakojimas iš pirmų lūpų gali gerokai nustebinti. Apie Indijos kastų sistemą, neliečiamus atskirtuosius, apie sunkų našlių ir jų vaikų gyvenimą ir kartu apie tokį gyvą tikėjimą, kokį Europoje retai kur bepamatysi, toliau mums pasakoja Eglė Labutytė.

Eglė Labutytė Čenajaus universiteto miestelyje / Ievos Miščikaitės nuotrauka

Indija – nesvetinga atvykėliams?

Indijoje nepaprastai daug jėzuitų. Įsivaizduokite, kad net ir kokioj nors labai atokioj parapijoj būna daugiau jėzuitų negu tie 31, šiuo metu gyvenantys visoje Lietuvos-Latvijos provincijoje.

Pirmosios mūsų misijos tikslas buvo netoli Tamil Nadu valstijos sostinės Čenajaus įkurta jėzuitų mokykla, ten planavome mokyti vaikus anglų kalbos. Iškart turiu pasakyti, kad galiausiai ši misija mums nepavyko, o į tą mokyklą atvažiavome tik paskutinėmis kelionės dienomis, kai jau buvome tikri, kad vietinė policija mūsų nebeseks, nes jeigu mus būtų sučiupę mokant, būtume iškart deportuoti.

Taip nutiko todėl, kad kai atskridome į Čenajų, kuriame ir turėjo mus pasitikti jėzuitai, vos išlipus iš lėktuvo, pareigūnams pasirodė įtartinas mūsų atvykimo tikslas. Savo registracijos kortelėse nurodėme jėzuitų universiteto adresą – kaip vėliau pasirodė, tai ir buvo mūsų didžioji klaida. Jie ėmė įtarinėti, kad atvažiavome mokytis arba mokyti, o tam reikia atskiros vizos.

O norint ją gauti, reikia užpildyti dešimtis dokumentų, kuriuose prašoma visokiausių smulkmenų, pavyzdžiui, vietos, į kurią rengiesi važiuoti, 3 mėnesių sumokėtų mokesčių sąskaitų. Dėl to vykdami savanoriauti į Indiją žmonės dažniausiai užsisako viešbutį ir prasmunka apsimesdami turistais. Mes to nežinojome ir jau atvykę ėmėme gintis, kad atvažiavome paprasčiausiai pabūti, o jėzuitai tiesiog mus priima.

Taip pat sutapo, kad rugpjūčio 15 d. indai švenčia valstybės nepriklausomybės dieną ir kaip tik buvo žymiai atsargesni ir sustiprinę savo saugumą, nes baiminosi teroristinių išpuolių, o mes atskridome rugpjūčio 2 d. Iš tikrųjų, turėjome atsakyti į labai daug klausimų: koks mūsų tikslas, kur apsistosim, ką lankysim, kuo užsiimam Lietuvoje.

Davėm pareigūnams vieno iš vietinių jėzuitų – tėvo Dominyko numerį, ir jis atvyko į oro uostą mūsų pasitikti, tačiau pirmiausia taip pat apklaustas ir jam buvo pasakyta: pasakykite mums tiesą, parašykite, kokiu tikslu jie čia atvažiavo, galite nebeslėpti, nes jie patys mums jau prisipažino. Kaip iš kokio detektyvinio filmo tardymo scenos. Tėvas Dominykas, tuo patikėjęs, parašė raštu, kad atvykome savanoriauti, ir nurodė, į kokią tiksliai mokyklą. O mes tuo tarpu jau buvome pasirašę kitą raštą, kuriame aiškinome, kad atvažiavome moksleiviams parodyti Indijos. Ir štai jie galiausiai turėjo du skirtingus raštiškus liudijimus – mūsų ir tėvo Dominyko.

Pirma diena Indijoje. Nuotraukoje po Čenajaus universiteto miestelį vaikščiojantys pirmosios misijos dalyviai moksleiviai: Motiejus, Greta ir Aurelijus / Eugenijaus Markovo nuotrauka

Pirmoji para – už grotų

Į oro uostą atvykome apie 3 val. ryto ir turėjome laukti iki 9 val. ryto, kol keisis oro uosto apsaugos pamaina ir gausime atsakymą, ar galime eiti. Laukėme oro uosto salėje, bandėme numigti ant grindų, tačiau mus pažadino 6 val. ryto, surinko pasus ir pasakė, kad jau nieko nebesitikėtume, kad jie mums duos pusryčius, pietus ir vakarienę, o naktį jau privalėsime skristi atgal į Frankfurtą, bilietai jau užsakyti. Atrodė, kad tai vienas didelis pokštas, bet per tą laiką, kol sėdėjom, matėme, jog dar daug ko neįleido. Pavyzdžiui, atvyko moteris su vyru ir maždaug septynerių mergaite ir būtent jos neįleido – tik vyrą ir mergaitę, tad sėdėjo verkdama ir buvo priversta viena skristi atgal į Australiją.

Dar po valandos mus nuvedė į savotišką „daboklę“ – mažą grotuotą kambarėlį, kuriame buvome uždaryti penkiese, nors jame buvo tik kelios kėdės ir dvi lovos, be to, nebuvo tualeto – į jį išleisdavo automatu ginkluotas pareigūnas. Žadėtų pusryčių laukėm beveik tris valandas, kol atėjo ir paprašė iš mūsų rupijų, bet jų neturėjom ir davėm eurų, tad dar užtruko pinigų keitimas – buvo akivaizdu, kad indai tikrai neskuba gyventi (taksi į oro uostą vežti atvyksta pavėlavęs daugiau nei valanda!), ir dar, vieną darbą atlieka pasikeisdami kokie 6 žmonės, tad reikia kiekvienam iš naujo papasakoti visą istoriją. Mūsų pasus taip pat buvo paėmę, neaišku kam ir kodėl skirtingi žmonės, kokius 7 kartus.

Kol buvome uždaryti, tėvas Dominykas nuolat rašė mus lydėjusiam jėzuitui Eugenijui, kad mus išlaisvins. Ir tikrai Dominykui pavyko surasti kažkokį pažįstamą, matyt, iš valstybinių struktūrų, kuris mus vienu skambučiu išlaisvino. Toks jausmas, lyg būtume atsidūrę kur nors buvusios Sovietų Sąjungos korupcinėje erdvėje – paskambina kažkas įtakingas ir kiti jo besąlygiškai klauso, nors jau net užsakyti bilietai atgal.

Po maždaug dešimties kameroje praleistų valandų atėjo pareigūnas ir padavęs popieriaus liepė visiems parašyti po identišką pasižadėjimą, kad neevangelizuosime ir nemokysime. Tada mus paleido, bet jėzuitai iškart pasakė, kad jokiu būdu nebegalėsime važiuoti į iš anksto sutartą vietą, todėl pasiūlė verčiau pakeliauti po Indiją – susipažinti su Tamil Nadu valstija. Taip mes visas tas tris savaites keliavome: iš pradžių rytine pakrante, o vėliau per centrinę valstijos dalį grįžome į Čenajų, kuris yra šiauriausiame valstijos taške.

Kelionės metu lankėme vietas, kur aktyviai veikia jėzuitai, jose trumpam apsistodavome ir stengėmės prisidėti, kuo galėjome. Buvome ir jėzuitų įsteigtoje bei prižiūrimoje profesinėje mokykloje, kur mokėme anglų kalbos, ir koledže, ir rekolekcijų namuose – pačiam piečiausiame valstijos taške, kur susitinka trys jūros ir tropinė gamta. Kažkur toje vietoje kadais išsilaipino Pranciškus Ksaveras. Specialioje patalpoje prie bažnyčios net yra altorius, prie kurio Pranciškus aukojo mišias. O pagrindinėje mokykloje, kuri turėjo tapti mūsų misijos tikslu, pačioje kelionės pabaigoje vaikus anglų kalbos mokėme tik porą dienų. Tačiau galiu pasakyti, kad apskritai indus mokyti yra gana sudėtinga – daugelis jų neimlūs ir nedisciplinuoti, įdėmiai klausyti tegalintys kokias 5 minutes. Ir nors mokslas Indijoje privalomas ir mokosi visi vaikai, nemažai mokinių neišlaiko valstybinių egzaminų ir mokyklos nebaigia.

Keliaudami po Indiją, misijos dalyviai stabtelėjo Pondicherry mieste, kuriame aplankė siūti besimokančias moteris / Eugenijaus Markovo nuotrauka

Kontrastų šalis

Indijos teritorijos pasižymi labai dideliais skirtumais. Kad ir valstybinės kalbos – jų Indijoje virš 20, ir pačioje pietrytinėje jos valstijoje Tamil Nadu šnekama visai ne hindi kalba, kurios šaknys glūdi senojoje sanskrito kalboje. Man buvo labai netikėta, kad pietų Indijoje kalbama dravidų kalbų šeimos kalbomis, su sanskritu neturinčiomis nieko bendro. Pavyzdžiui, Šri Lankoje ir Tamil Nadu valstybinė kalba yra tamilų, o jau kaimyninės valstijos, nusidriekusios labiau į vakarus, kaip Kerala ar Karnataka, turi atskiras savo kalbas. Įdomu, kad yra sakoma, jog jeigu sutinki kur nors pasaulyje indą – jis dažniausiai bus iš Keralos. Valstija nedidelė, o gyventojų labai daug, todėl jie išsibarstę po pasaulį.

Su vietiniais mes kalbėdavome angliškai, jie kalbą moka, nes ilgai buvo pavergti britų. Tiesa, vyresni žmonės angliškai dar kalba gerai, o jaunesni jau mažai ką supranta arba visai nieko. Panašiai kaip pas mus Lietuvoje, kur jaunosios kartos nebemoka rusiškai.

Šiaurinės šalies valstijos laikomos labiau išsivysčiusiomis, o Tamil Nadu yra pietuose ir labai varginga, joje daug beraščių, socialine prasme visiškai atskirtų žmonių. Kadangi klimato sąlygos pietuose labai palankios, žmonėms paprasčiau išlikti nieko nedirbant. Kitas dalykas, kuris niekad iki tol man nebuvo į galvą atėjęs, kad žemė ten tokia derlinga, jog per metus derlius nuimamas net tris kartus. Daugelis skurstančiųjų gauna ir valstybinį maisto davinį, pavyzdžiui, nustatytą kiekį maišų ryžių kas mėnesį, nes paprasčiausiai ten jų netrūksta. Todėl indai nebadauja, bet socialinė atskirtis milžiniška. Daugelis visai neturi galimybės įgyti specialybės, kad galėtų dirbti.

Ir nors kastų sistema buvo panaikinta dar 1947 m., kai Indija paskelbė nepriklausomybę, tačiau to, kas kultūroje šaknijosi 3 tūkstančius metų, lengvai ir greitai įstatymais neatsikratysi. Tad faktiškai žmonių skirstymas pagal kastas vis dar laikosi tvirtai, ypač šiaurėje – kai ten lankėmės, laikraštyje matėme pranešimą apie merginą, nužudytą dėl to, kad ištekėjo už kitai kastai priklausančio vaikino.

Misijos dalyvius po Indiją vežiojusio vairuotojo Baskiro šeima. Priekyje tėtis, iš kairės: Baskiras, jo močiutė, mama, seserys ir jų dukros / Eugenijaus Markovo nuotrauka

Neliečiamieji – tie, kurie lieka už kastų ribų

Tačiau iš esmės būti kastų sistemos dalimi, priklausyti kad ir pačiai žemiausiajai šudrų kastai dar yra gana neblogai ­– tai vis tiek rodo, kad tu dar esi laikomas žmogumi. Tačiau didelė visuomenės dalis (apie 30 proc. gyventojų priklausomai nuo valstijos) yra dalitai – neliečiamieji.

Kaip vystėsi kastų sistema? Iš tikrųjų jų yra gerokai daugiau nei keturios, gal net keli šimtai. Tūkstantmečiams einant, susiformavo tokia logika: atsiranda Indijoje nauja specialybė ir tai specialybei reikia kastos. Tačiau tiems dalitams jokių kastų niekas taip ir nepriskyrė, jie dirbdavo pačius nešvariausius darbus, o jeigu tu dirbi taip vadinamą nešvarų darbą, tarkim, esi valytojas, tai ir pats tampi nešvarus ir neliečiamas. Jeigu kas priliečia – negali nei valgyti, nei jokių darbų imtis, kol nenusiprausia. Dabar politine prasme Indija siekia modernumo ir nori parodyti pasauliui, kad keičiasi, todėl įstatymiškai dalitų padėtis atrodo geriau nei yra iš tikrųjų.

Apie tai daug pasakoju todėl, kad būtent tą realybę mes iš arti matėme, nes jėzuitai ir apskritai katalikai daug dirba būtent su dalitais. Daugelis jų atsiverčia į katalikybę, islamą ir visas likusias religijas jau vien todėl, kad tikisi asmens orumą garantuojančių gyvenimo sąlygų. Jiems ypač aktualus katalikybės skelbiamas visų žmonių lygybės mokymas.

Bet vėlgi net ir vietos bažnytinėje hierarchijoje kastos vis tiek egzistuoja – jėzuitai, su kuriais bendravome, buvo puikiai išsimokslinę, vaikystėje turėję galimybes lankyti geras privačias mokyklas. Juk kad taptum kunigu, turi būti raštingas, ir todėl labai retai kunigu tampa dalitas. Kiek teko dalitų sutikti – visi jie dirba jėzuitams vairuotojais, virėjais ar kitokiu aptarnaujančiu personalu. Nuostabu, kad jie turi darbus, bet vis tiek neapleidžia jausmas, kad su jais elgiamasi truputį iš aukšto. Atrodo, kad vietiniams, kurie gimė aukštesnėse kastose ir išsimokslinę tapo jėzuitais, tiesiog natūraliai fiziškai sunku per save perlipti ir dalitus priimti kaip visiškai lygius.

O ir patys dalitai nesijaučia visaverčiais žmonėmis, lygiais aukštesnių kastų indams, o ką jau kalbėti apie atvykstančius į misijas baltuosius. Pirmosios kelionės metu po Tamil Nadu valstiją mus vežiojo dalitas. Jis sunkiai kalbėjo angliškai, bet jau per pirmas kelionės dienas užmezgėme glaudų santykį ir patį pirmą vakarą gal pusę valandos jį mėginome įtikinti, kad sėstų su mumis valgyti vakarienę prie bendro stalo.

Mūsų galvose juk net nėra tokių stalčių ir to suvokimo, kad štai šitas žmogus, kuris lygiai toks pats, tik tamsaus veido, gali galvoti, kad yra žemesnis, prastesnis savo esme, pačiu vidumi. Bet visgi jam mes atrodėme orūs žemės gyventojai, su visomis teisėmis ir privalumais, o jis tuo tarpu save laikė lyg žemesnės rūšies atstovu. Ir miegoti eidavo atskirai į lauką. Tai, ko gero, ir buvo pas stipriausias pirmųjų metų įspūdis – kad mes, baltieji, absoliučiai nesuvokiame savo odos spalvos „vertės“ žiūrint kai kurių kitų pasaulio šalių žmonių akimis.

Taip yra iš dalies todėl, kad Indijoje kastų skirtumai pasireiškia ir odos spalva. Ji skiriasi net ir tarp skirtingų valstijų gyventojų – kuo šiauriau, tuo oda šviesesnė, ir dažniausiai koks nors valstybės tarnautojas bus šviesesnės odos. Kultūriškai yra susiklosčiusi tokia gradacija, kad kuo žemesnė kasta – tuo tamsesnė odos spalva. Ir dalitai paprastai yra labai tamsios odos.

Ką reiškia būti neliečiamuoju? Neturėti asmens statuso, socialinių garantijų, išsilavinimo, darbo su geru uždarbiu. Dalitai paprastai gyvena kokio nors kaimo pakraštyje, šalia sąvartyno. Mes buvome pas savo vairuotojo Baskiro šeimą. Tie namai yra kaip pusė mums įprasto didelio kambario, o viduje tik tuščios grindys ir viena lentyna – tokios jų gyvenimo sąlygos. O miega jie ant žemės, pasitiesia bambukinį kilimėlį, kuris nesuteikia jokio minkštumo ir tiesiog ranką po galva pasideda. Indai turi unikalų sugebėjimą miegoti bet kur ir bet kada. Buvome vienoje parapijoje, kur mums valgyti gaminusi močiutė miegodavo tiesiog ant namų slenksčio, ant plikų grindų – taip ji, man rodos, kartu saugodavo, kad mes neišeitume.

Džiugu tai, kad jėzuitai Indijoje labai rūpinasi dalitų išsilavinimu, steigia atskirai tam ir mokyklas, ir koledžus. Jėzuitams priklauso ir vienas geriausių Indijos universitetų Čenajuje.

Eglė Labutytė ir Greta Minelgaitė vietinių moterų apsuptyje / Eugenijaus Markovo nuotrauka

Netekus vyro netenkama asmens statuso

Keliaudami rytine Tamil Nadu pakrante, kurią 2004 metais kartu su Šri Lanka nusiaubė cunamis, sutikome labai daug našlių moterų, kadangi palei visą pakrantę buvo išsidėstę beveik vien žvejų kaimeliai, o daug vyrų atsiritant cunamio bangai buvo jūroje ir žuvo.

Atrodo, kad visai nesvarbu, kokiai kastai moteris priklauso, bet jeigu ji netenka vyro – kartu praranda ir asmens statusą. Vienas dalykas, kad tokios moterys nebegali nešioti taško ant kaktos bei jazminų plaukuose, bet ir kitais būdais jos privalo rodyti visuomenei, kad pasikeitė jų statusas. Tada joms net savo vaikų vestuvėse dalyvauti nebeleidžiama, ir dirbti jos nebegali – nebent kokį visai paprastą nešvarų darbą, todėl daug našlių užsiima prostitucija.

Ir pirmais, ir antrais metais aplankėme jėzuitų įsteigtą profesinę mokyklą, kur patys jėzuitai rūpinasi našlių vaikais, moko juos paprastų darbų: mergaites ruošia slaugytojų padėjėjomis, o berniukus palubėse kabančių ventiliatorių, kurie dėl karščio yra privalomas dalykas kiekvienuose namuose, mechanikais.

Profesinėje mokykloje našlių vaikai mokosi metus ar du, o kai baigia mokslus, jėzuitai dar 3 mėnesius rūpinasi jų praktika – žiūri, kaip jiems sekasi darbo vietoje ir pasirūpina, kad jie darbe ir toliau pasiliktų. Tai yra jėzuitų sugalvotas būdas rūpintis našlių vaikais, o pačioms našlėms jie kuria savipagalbos grupes.

Įspūdinga, kad kai antrais metais vėl atvykome į tą pačią profesinę mokyklą, ją prižiūrintys jėzuitai kaip tik ruošėsi vykti į našlių savipagalbos grupių vadovių konferenciją. Pamenu, pagalvojau, kad tai yra tikras feministinis judėjimas ir būtent taip atrodo tikrai įgalintos moterys! Nes jeigu jos turėdavo papuošalus nosyje, tai netekus vyrų joms tuos papuošalus išlupdavo, ir daugelis jų dabar buvo su skylėmis nosyse – bet nors ir išdarkytais veidais, su tokia jėga ir pasitikėjimu, kad net šiurpas ėjo per kūną žiūrint! Tai, mano nuomone, vienas įspūdingiausių dalykų, kuriuos jėzuitai ten daro, beje, jų pasirinktas šūkis Čenajaus provincijai yra „žygiuoti su atstumtaisiais“ (angl. marching with marginalized), o logotipas – buvusios surakintos rankos su jau nutrūkusia geležine grandine.

Eglė Labutytė Čenajaus universiteto miestelyje / Ievos Miščikaitės nuotrauka

Taškas ant kaktos ir jazminai plaukuose

Pietuose taškai vidury kaktos dabar jau dažnai nešiojami labiau dėl grožio, bet tradiciškai toje kultūroje skirtingų spalvų taškai žymi skirtingus dalykus: kad moteris ištekėjusi, kad ištekėjo būdama nekalta ir t. t. Seniau būtent vyras prieš moteriai išeinant iš namų uždėdavo jai ant kaktos tašką – kitaip sakant, pažymėdavo, kad ji užimta. Dar taškus deda ir mažiems vaikams nuo blogos akies apsaugoti. O dėl jazminų, iš pradžių girdėjau, kad jie naudojami dėl skanaus kvapo, nes indai neva mažai prausiasi, bet iš tikrųjų jie prausiasi net dažniau už mus, ir vienas gidas man pasakė tai, kas pasirodė arčiau tiesos – kad jazminai vėsina galvą, o kadangi indai jų nešioja dideles girliandas, jazminai sutraukia į save visą karštį.

O dėl indų nešvaros, apie kurią girdime gyvendami Europoje, dar šį tą galima pasakyti. Būdavo, kad važiuodami gatve matome, kaip kruopščiai indas šluoja kiemą, o tuo tarpu gatvėje yra pusės metro aukščio šiukšlių krūva, bet gatvė juk niekam nepriklauso – jie taip žiūri. Tikrai viešose vietose yra nepaprastai daug šiukšlių ir jos jiems netrukdo, bet visgi patys indai yra net švaresni nei europiečiai. Kadangi taip karšta – jiems aktualu būti švariems, prisižiūrėti asmeninę higieną.

Antroji misija

Antrais metais į Indiją vykome norėdami prisijungti prie prancūzų misijos – jie jau daugiau nei 10 metų važinėja į Indiją ir kasmet stato namus dalitams. Labai daug pastatų, kur apsistodavome, buvo pastatyti prancūzų, nes jų atvykdavo maždaug 40 kasmet.

Taigi mes vykome pas Karnatakos seseris uršulietes statyti ligoninės pastatą, bet, kai ten nusigavome, paaiškėjo, kad statybas jau buvo pabaigę prieš mus buvusios grupės, be to, buvo prasidėjęs lietingasis sezonas, ir Karnatakoje ištisai pliaupė. Tad vėl važiavome į Čenajų, kur mūsų amžinasis gelbėtojas tėvas Dominykas surado mums vietą. Šįsyk apsistojome ir visąlaik prabuvome vienoje parapijoje.

Šįkart mūsų buvo daugiau, jau septyni (5 moksleiviai ir aš su kapelionu), tad pasidalinome į dvi grupes. Dvi mergaitės eidavo į katalikišką mokyklą mokyti vaikus angliškai, o mes likdavome parapijoje, turėdami darbų sąrašą – daugiausia tvarkėm bažnyčią ir aplinką.

Vienas iliustratyvus pavyzdys iš tenykščio gyvenimo. Sutarėme penktą vakaro susitikti su kunigu, išgerti arbatos ir visi kartu eiti į mišias šeštai valandai. Atėjom, laukiam, pusę septynių jis vis dar miega pokaičio miegu. Pažadinam, jis nesupranta, kodėl mes žadinam, bet keliasi, tada einam gerti arbatos su sausainiais, o po to jis dar nueina sutvarkyti poros reikalų. Į mišias pagaliau susiruošiame eiti pusę aštuonių. Galiausiai, kai jau susirenkame į bažnyčią, įjungiamas visu garsumu ant jos stogo pritaisytas didžiulis radijo aparatas, ir žmonės pamažu susirenka į mišias. O prasidėjus mišioms labai aišku, kad toje mažo kaimelio bažnytėlėje lankosi visai švieži katalikai, kai kurie dar nespėję išmokti net atliepų, bet su dideliu susidomėjimu ir džiaugsmu dalyvaujantys mišiose.

Apskritai jėzuitai Indijoje daugiausiai rūpinasi parapijomis ir mokyklomis, bet taip pat yra jėzuitų atšaka, besirūpinanti gentimis, kurios neseniai gyveno džiunglėse, bet, valdžiai priėmus miškų apsaugos įstatymą, buvo priverstos išsikraustyti, ir dabar neturi įgūdžių, kaip gyventi naujose teritorijose. Kryžių jėzuitai, aišku, nekabina tose jų lūšnose, bet rūpinasi, kad esant reikalui jie sulauktų pagalbos, pavyzdžiui, patektų pas gydytoją.

Indijos miestelio gatvė. Gretos Minelgaitės nuotrauka

Nebe Vakarai evangelizuoja Rytus, bet atvirkščiai

Pabuvus Indijoje supratau, kad iš tikrųjų mes jau nebevažiuojame vietinių evangelizuoti. Viskas, ką mes galime padaryti – tai čia, Europoje, surinkti pinigų ir jiems nuvežti. Tikrai nedidelių sumų ten pakanka išgyventi metus laiko. Jeigu mes atvežam tūkstantį eurų, tai jau yra didelė pagalba kokiai nors parapijai išsilaikyti.

Iš tikrųjų ten nuvykus vyksta mūsų evangelizacija. Laikai pasikeitė, ir dabar jau nebe Vakarai evangelizuoja Rytus, dabar vyksta maksimaliai atvirkščias procesas. Nors katalikų Indijoje yra labai nedaug, net ir pietinėse valstijose tikinčiųjų skaičius viso labo siekia tris procentus, tačiau jų tikėjimas yra žymiai gyvesnis, šeimos didelės, todėl visai kita dinamika. Evangelizuoti vis dar reikia, tačiau mes nebegalim, nebemokam, man atrodo, mažiau degam negu jie. Taigi mes galime suteikti jiems pagalbą, bet ta misija yra labiau mums patiems. Mes nuvažiavę augam per kultūrinę patirtį.

Antrosios misijos galutinė stotelė – mokykla Thiruvayaru miestelyje, kurioje vaikus anglų kalbos mokė ir su jais pertraukų metu žaisdavo Augustė ir Ieva / Ievos Miščikaitės nuotrauka

Mintys sugrįžus namo

Indija man atskleidė, kad pasaulis yra kitokia vieta, nei aš anksčiau įsivaizdavau. Jokioj fantazijoj nebūčiau įsivaizdavus, kad šitoje pačioje planetoje yra tokia kitoniška kultūra. Yra žmonių, kurie visiškai nesuvokia savo kaip asmens vertės arba jos neturi, nes kažkas ją yra atėmęs su visomis socialinėmis garantijomis, nors pats nuskriaustasis prie to niekaip neprisidėjo, niekaip nenusikalto, o tiesiog toks gimė, ir dėl to gyvena kaimo pakrašty šalia šiukšlyno, ir prie jo niekas neprisilies, net jeigu ant gatvės mirdamas gulės ir šauksis pagalbos.

Man dar labiau aktualus tapo ekologijos klausimas. Jau anksčiau nemažai girdėjau apie kur nors Bangladeše Vakarų brandams siuvamus rūbus ar batus, kurių odai išdirbti naudojami chemikalai vėliau išpilami į vietines upes ir todėl visame kaime gimsta neįgalūs vaikai. Bet viena yra girdėti apie tai ar stebėti dokumentiniame filme (būtinai pažiūrėkite „True cost“!), o kas kita matyti nuvykus ten – tai labai sukrečia. Nežinau, kas dėl viso to kaltas, gal ne vien Vakarų šalys ir jų verslininkai, bet dabar man akivaizdu, kodėl vietiniai Indijoje dirba visus tuos darbus – jie tiesiog neturi jokio kito pasirinkimo, kaip pragyventi.

Turbūt esminis man likęs jausmas buvo, kad mes per mažai džiaugiamės savo kasdiena. Banaliai skamba, bet mes per mažai vertinam tai, ką turim. Jie džiaugiasi labai paprastais, mažais dalykais – kad ir spalvota Magnificato maldynėlio skiautė vaikams teikia džiaugsmą.

Man atrodo, mes, gaudami tokį perteklių visokiausių dirgiklių, tiesiog atbunkame. Štai man savaime suprantama turėti du telefonus ir dar planšetę. Nesakau, kad Indijoje žmonės gyvena be jokių technologijų, kaip akmens amžiuje, bet visgi jie gerokai arčiau gamtos ir gyvena labiau darnoje su gamta ir su savo prigimtimi. Mes, savo ruožtu, gyvename daugiau darnoje su technologijomis.

Pamenu, kad tik grįžusi pusmetį dėsčiau vienuoliktokams bioetiką ir degdama tais įspūdžiais bei prisiminimais nuolat jiems kartodavau, kad mes Lietuvoje viską turime, viską, ir dar 90 procentų per daug! Ir vis tiek esam nelaimingi, neišsimiegoję, nieko nespėjam, nors 70 proc. laiko nieko doro neveikiam, atidėliojam, sėdim socialiniuose tinkluose.

Dar turbūt po kelionės liko jausmas, kad visgi mums labai sunku mylėti žmones gyvenant tokiam inidividualizmu persmelktam pasaulyje. Mes mėgstame sakyti, jog mūsų neįvertina, mums reikia kitų patvirtinimo, kad esame geri, protingi, gražūs – tai visai normalūs poreikiai, gal net prigimtiniai – bet man buvo didelis smūgis pamatyti žmones, kurie nenori jokio įvertinimo, jiems reikia nebent, kad prie to paties stalo pakviestum kartu pavalgyti ir jiems to užteks, ir jie visą gyvenimą liks tau dėkingi.

Pasakojimą užrašė Vytautas Raškauskas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *