1909 m. liepos 6 d. Tilžėje mirė Vilius Bruožis, gydytojas, medicinos mokslų daktaras, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, literatas.
Vilius Bruožis gimė 1843 m. gegužės 17 d. Gaištautuose (Būdviečių vls., Ragainės aps.) pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigęs Tilžės gimnaziją, studijavo mediciną Karaliaučiaus universitete, 1871 m. rugpjūčio 2 d. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. Tarnavo karo gydytoju 1870–1871 m. Vokietijos-Prancūzijos kare. Po karo apie dešimt metų dirbo Prūsų Ylavoje, paskui trumpai apsistojo Drezdene, o nuo 1881 m. gydytojo praktika vertėsi Berlyne, garsėjo kaip geras ir paslaugus gydytojas, dėl to susilaukė kolegų pavydo.
Nuo 1885 m. gydytojas Vilius Bruožis gyveno Tilžėje. Daugiau nei pusantrų metų, 1885 m. birželio 24 d. – 1887 m. vasario 13 d., buvo tautinės lietuvių draugijos „Birutė“, įkurtos 1885 m. vasario 15 d. Tilžėje, pirmininkas. Ragino ginti ir saugoti lietuvybę, neleisti vokietinti pavardžių, įrodinėjo lietuvių kalbos senumą ir dieviškumą, lietuvišką daugelio biblinių vardų ir vietovardžių kilmę (pvz., straipsnis „Ar rojuje lietuviškai kalbėjo?“, „Tilžės keleivis“, 1885 m., Nr. 22). 1885–1886 m. bendradarbiavo „Aušroje“, ragino lietuvininkus ją skaityti.
1891 m. kartu su Jurgiu Zauerveinu ir Kristupu Voska parengė peticiją kaizeriui Vilhelmui II dėl lietuvių kalbos vartojimo Mažosios Lietuvos mokyklose. 1892–1898 m. buvo laikraščio „Varpas“ leidimo komiteto iždininkas, rėmė leidybą savo lėšomis. Kurį laiką buvo „Varpo“ ir „Ūkininko“ atsakingasis redaktorius. Palaikė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrinį suartėjimą. 1890 ir 1891 m. Tilžės-Lankos (Pakalnės) rinkiminės apskrities Lietuviškų konservatyvų komitetas kėlė dr. Vilių Bruožį kandidatu į Vokietijos Reichstagą, tačiau išrinktas nebuvo.
Savo asmenybe ir veikla Vilius Bruožis susikūrė ekscentriko „originalo“ reputaciją, laikytinas vienu Juozapo Albino Herbačiausko (1876–1944) kultūrinio tipažo pirmtakų. Politine ir visuomenine Viliaus Bruožio veikla nepatenkinta Vokietijos valdžia ir pavydūs konkurentai siekė jį diskredituoti kaip gydytoją, 1888–1889 m. Vilius Bruožis buvo laikinai nušalintas nuo medicinos praktikos, o 1888 m. ir 1898–1899 m. po keletą mėnesių nepagrįstai uždarytas į Alenburgo beprotnamį. Norėdamas išsiteisinti bei ginti lietuvių kalbos teises, Vilius Bruožis vokiškai parašė dvi brošiūras: „Gewalt“ („Smurtas“, 1888 m.) ir „Aufklärung des Arztes Dr. Bruažis (Brožeit)“ („Gydytojo dr. Bruožio paaiškinimai“, 1889 m.). Gydytojo praktika vertėsi iki gyvenimo pabaigos.
Mirė Vilius Bruožis 1909 m. liepos 6 d., antradienį, penktą valandą ryto savo namuose Tilžėje po tris savaites varginusios sunkios ligos, būdamas šešiasdešimt šešerių. Palaidotas Tilžėje liepos 9 d.
Po keturių dešimtmečių Vydūnas (1868–1953), prisimindamas bendravimą su dr. Vilium Bruožiu, Vokietijoje leistame Mažosios Lietuvos išeivijos laikraštyje „Keleivis“ (1951 m., Nr.8-9, p.11) rašė:
„Būdamas dar visai jaunas, girdėdavau kalbant apie labai pagarsėjusį lietuvį gydytoją dr. Vilių Bruožį, kurs gyvenąs Tilžėje. O pasiekus 18-ką metų man buvo lemta jį matyt ir girdėt kalbant. Viešėjau Sekminių atostogos laiku prie giminiško mokytojo Govartuose. Jis mane nusivedė į Gastus, kur „Birutės“ draugija surengianti viešą susirinkimą.
Sakė tše kelis žodius ir Martynas Jankus. Bet ilgai kalbėjo augštas vyras su platiais petiais ir žymia kakta. Buvo tai dr. Vilius Bruožis, kurs pats vadinosi pagal jo gimimo šalies tarmes Bruažiu. Savo kalba jis aiškino lietuviškumo ypatybes, kaip jie pastebėti buvo jau seniais žmonijos amžiais. Dr. V. Bruožis norėjo lietuviuose sužadinti gerą vertinimą savo tautiškumo. Ir tai jam rodos vis geriau pasisekė. <…>
Artiau susipažindinavova tiktai traukinyj tarp Ragainės ir Tilžės, rodos 1898-tais metais. Jis mane šnekino. Vėliau jį tada ir lankydavau, kad ir tik retai. Jis pas mane neateidavo, manydamas, kad tai man galėtų kenkti.
Nuėjus pas jį, jis man rodydavo visokius vandens gyvius didiuose stikliniuose induose, visokius paukštius didiuose ir mažuose narvuose, bet rodos, kad jis turėjo ir kitų mažų gyvulių, kuriuos jis slaugė. Mane tai labai ypatingai palietė. Jis bet manydavo, kad gyviai yra malonesni ir teisingesni nei tūli žmonės. Be gyvių jis auginosi ir visokius augmenis, kad vienas kambarys atrodė kaip prižėlęs daržas.
Tokiu pasidarbavimu jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Jam padėjo viena labai maloni vokietė, kurią jis seniau buvo išgydęs nuo ilgo ligotumo. <…> 1909-tais metais jis susirgo. Dar galėjau jį aplankyti. Bet staiga jis mirė, nors buvo gydytojų prižiūrėtas. <…>
Ant jo kapo netoli šventnamio, vokietių vadinamo Kapellenkirche, buvo uždėtas akmeninis didis dangtis, gal dviejių metrų ilgas ir vieno metro ploties. Į jį įkalti mano žodei mano rašyba apie jo gyvenimo reikšmę. Gal akmuo dar ir šiandien primins dr. Vilių Bruožį.
Man buvo palikti tūli jo užbrėžimai ir didi spinta su mažais sandeliais. Tše dr. V. Bruožis sudėdavo savo surinktas laukų ir girios žoles, kuriomis naudojosi gydymui. Jo atsimenu kaip žmogų, kurs norėjo gelbėti visus, kurie kentia ir gaivinti lietuviuose lietuviškumą, gyvindamas pasakiškas jo galias.“
Pagrindinėje nuotraukoje „Birutės“ draugijos 25-mečio proga 1910 m. išleistas atvirukas su pirmininkų atvaizdais
One Comment