Jau trečias amerikiečių psichoterapeuto tekstas apie nerimo sutrikimą.
Šįsyk apie tai, kad nerimas išmoko mus ignoruoti emocijas. Tampame gyvenimo teoretikais, o gyvenimo praktika mus gąsdina. Esą mes pernelyg silpni, nevykę, o pasaulis toks priešiškas ir nenuspėjamas…
Viena iš nerimo primetamų iliuzijų yra tai, kad esą privalome kuo skubiau viską spręsti, kad mums būtini kuo operatyvesni atsakymai. Nerimas neatsiejamas nuo skubotumo ir vienas iš patarimų, kuriuos duodu „nerimo profesionalams“ – jei būtinai norite ką nors kontroliuoti, pradėkite kontroliuoti laiką. Neleiskite savęs paversti užguita vovere, bėgančia ratu ir įsitikinusia, kad, kuo greičiau bėgs, tuo saugesnė bus.
Nuo ko neurotikas pirmiausia bėga? Ne, ne nuo grėsmingos situacijos, dažniausiai – nuo neapibrėžtumo. Svarbu įsisąmoninti, kad neapibrėžtumas yra neutralus. Jei sakau, kad nesu tikras, nežinau, koks oras bus kitą mėnesį, tai nereiškia, kad oras būtinai bus prastas. Aš paprasčiausiai pripažįstu, jog nežinau.
Jei mes nuolat knaisiosimės medicinos knygose, norėdami pašalinti abejonę, kad kažkuo sergame, labai tikėtina, kad galiausiai padarysime skubotą išvadą, jog mus kamuoja kurios nors baisios ligos simptomai. Pavyzdžiui, neurotikui suskaudo galvą. Jis puola prie medicininės literatūros ir jau netrukus turi surinkęs „įrodymų“, kad veikiausiai jam smegenų auglys arba artinasi insultas. Jei neurotikas įgudęs hipochondrikas, tai jis dar išstudijuoja daugybę informacijos apie auglius ir eina „egzaminuoti“ savo gydytojo. Pastarajam tenka nelengva užduotis atsakyti į daugybę provokuojančių klausimų.
Jei keliolika kartų per dieną vartome medicinos knygas, norėdami pašalinti abejonę, kad kažkuo sergame, labai tikėtina, jog galiausiai padarysime skubotą išvadą – sergame. Informacija yra jėga, bet ji turi būti subalansuota. Neurotikas linkęs rinkti tą informaciją, kuri labiau patvirtina negatyvias prognozes. Kodėl? Nes tai esą būdas iš anksto pajusti besiartinančią nelaimę ir pakeisti situaciją. Tačiau negatyvi nuostata trukdo ramiai ir kritiškai analizuoti informaciją, atrinkti tik tai, kas reikalinga, atmesti perteklinę. Todėl galiausiai informacijos rinkimas nuveda prie neteisingo sprendimo. Kodėl? Nes neurotikas ieško galutinio, beapeliacinio, šimto procentų tikimybės atsakymo, o tokio paprasčiausiai negali būti.
Tiesa, galimas ir kitas kraštutinumas – beatodairiškas informacijos neigimas. Teko bendrauti su penkiasdešimties metų moterimi, kuri daugiau nei du dešimtmečius nėjo tikrintis pas ginekologą. Ji buvo įsitikinusi, kad apžiūros metu jai bus diagnozuotas auglys. Pažįstu ir kitą neurotiką, kuris nė už ką nesidomi savo vertybinių popierių situaciją, nes bijo sužinoti, kad prarado pernelyg daug pinigų. Galima tęsti… Pavyzdžiui, viena mano pacientė prisipažino, kad jau daug metų vengia veidrodžių, nes jie primintų jie apie tai, kad ji sensta. Beje, ji buvo patraukli ir tikrai graži moteris.
Neurotikas bando pabėgti ir nuo savo emocijų. Jam įprasti teiginiai:
- Negaliu priimti savo jausmų.
- Niekas nesupranta, ką aš jaučiu.
- Mano jausmai beprasmiai.
- Man gėda už savo emocijas.
- Jei mano emocijos taps stiprios, nebegalėsiu jų kontroliuoti.
Taigi neurotikui nerimas yra nemalonių emocijų tramdymo būdas. Jis bijo, kad emocijos taps nekontroliuojamos ir užlies kaip didžiulė jūros banga. „Emocijos mane išves iš proto, aš jų neištversiu. Turiu nustoti nervintis. Tuoj pat.“ Tai pasiekiama laikantis atokiai nuo visko, kas gali sukelti emocijas. Ratas pradeda suktis: kuo labiau neurotikas baiminasi emocijų, tuo stipriau reaguoja net į silpnus potyrius, kuo intensyviau dirba „emocijų radaras“, tuo daugiau medžiagos atranda. Bandoma vengti bet kokių nemalonių situacijų, tačiau bėda, kad ilgainiui potencialiai nemalonių situacijų sąrašas vis ilgėja. Kuo stipresnę stebėseną įjungia neurotikas, tuo daugiau jėgų ji reikalauja ir daugiau potencialiai neraminančių dalykų atranda. Kuo žmogus daugiau galvoja apie tai, kaip padidinti kontrolę, tuo akivaizdžiau jam tampa, jog tai neįmanoma.
Neurotikas panašus į labai protingą žmogų, kuris tvirtai įsikibęs į klaidingą teoriją ir bijo jos netekti. Jis bijo atsisakyti išmokto elgesio modelio, nes įsitikinęs, kad tik dėl jo jam pavyko išlikti chaotiškame ir priešiškame pasaulyje.
Tačiau tenka pasakyti tiesą – nerimas ne tik nepadeda geriau visko stebėti ir atpažinti, bet netgi nukreipia dėmesį nuo tikrų problemų. Jis nedaro aplinkinio pasaulio aiškesnio, bet tik verčia nuolat būti įsitempusiam. Vietoj to, kad padėtų išgyventi stiprias emocijas, nerimas priverčia jų vengti ir net gėdytis savo jausmų. Ne, nerimas ne sprendžia, bet kuria problemas.
Neurotikas gali atsakyti: :Tačiau aš prisiklausiau daugybės patarimų, gavau įvairių instrukcijų. Išbandžiau įvairias psichoterapijos kryptis, gėriau vaistus, tačiau nerimas niekur nedingo. Vis labiau įsitikinu, kad galbūt nerimas yra mano likimas, nes kažkur mano viduje yra defektas, kuris neleidžia normaliai gyventi.“
Esminis klausimas – ar turite drąsos pripažinti, kad nerimas nėra jūsų draugas ir gelbėtojas? Taip, esate unikalus, bet jūsų nerimas visiškai ne unikalus. Ar atpažinote save tose situacijose, kai rašiau apie bet kurį neurotiką? Jei taip, tai nepamirškite ir to, kad dauguma tų žmonių, apie kurių nerimą čia kalbu, galiausiai jo atsikratė. Tai reiškia, kad gali pavykti ir jums. Kas gali sutrukdyti – nebent jūs pats ir tas viduje apsigyvenęs „sabotuotojas“, kuris kartoja: „Nėra ko stengtis, vis vien nepavyks.“
Na, o apie tai, kaip pavyko kitiems – tolesniuose tekstuose.
Parengė Andrius Navickas
