2002 m. Liepos 11 d.  mirė poetas, prozininkas, dramaturgas, muziejininkas bei literatūros kritikas Bernardas Brazdžionis. Jam buvo 95-eri.

„Brazdžionis – vienas pačių iškiliausių nepriklausomybės metais susiformavusių lietuvių poetų. Priklausydamas neokatalikiškajam visuomenės ir literatūros sparnui, jis anksti patraukė skaitytojų dėmesį vizionieriška ir tragiška lyrika, kurioje bibliniai motyvai derinosi su modernizmu. Toje lyrikoje vyravo artėjančio karo, okupacijų ir tremties nuojauta.  Okupacijų periodu Brazdžionis įgijo tautinio poeto statusą ir tapo beveik toks pat populiarus, kaip ankstesnėje epochoje buvo Maironis. Egzilėje Brazdžionio poezija pirmiausia vykdė socialinę funkciją, palaikydama lietuvių identitetą ir gindama Lietuvos bylą pasaulio akivaizdoje. Šiuo laikotarpiu Brazdžionis atsidūrė jaunesniųjų poetų šešėlyje. Tačiau geriausieji jo eilėraščiai, rašyti tiek nepriklausomybės periodu, tiek ir vėliau, virto chrestomatiniais, o jų autorius pelnė lietuvių literatūros klasiko vardą.“ – teigė Tomas Venclova.

Tikiu aš dieną, didelę ir šviesią, 

tikiu — ne amžiais žemėj siaus ruduo! 

Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių,

pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!

(Atsišaukimas į žmogų)

Gyvenimas:

Rašytojas gimė 1907 m. Vasario 2 d. Steibekėlių kaime netoli Pumpėnų, Biržų apskrityje. 1908 m. Brazdžionių šeima emigravo į JAV, bet 1914 m. vėl grįžo į Lietuvą. 1954 m., B. Brazdžionis rašė: „Pirmasis miestas – Bostonas, Amerikos Atėnai, uostas prie Atlanto, kur praleidau savo pirmuosius vaikystės metus, kur antrą kartą pajutau žemę, kad ir svyruojančią, po kojomis; arčiausia Lietuvos uostas, ir iš jo norėčiau, kad išplauktų laivas į tėvynę.“

Klasės draugai Biržų gimnazijoje 1925 m. Iš kairės pirmas – B. Brazdžionis, Nuotrauka iš Imanto Dagio asmeninio albumo.

Pirmajam pasauliniam karui tėvą mobilizavus Rusijos imperijos kariuomenėn, su motina apsigyveno Pasvalio valsčiaus, Žadeikių dvare. Čia būsimasis poetas išmoko skaityti iš maldaknygės, baigė pradinę mokyklą, mokėsi Biržų gimnazijoje, kurioje daug kas dar atsiminė buvusius mokinius Julių Janonį ir Kazį Binkį, viešpatavo gyva literatūrinė atmosfera. Trečioje klasėje Bernardas ėmė rašyti eiles, kurias netrukus (nuo 1924 m.) pradėjo spausdinti.

Tėvas tuo laikotarpiu vėl išvyko į Argentiną (vėliau grįžo), sesuo – į Braziliją.

Ateina viesulai ir vėtros
Ir tiesiai į namus.
Ir saulė ta pati pas juos ten Ir ta pati pas mus.

(„Poeto autobiografija“)

1929–1934 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat pedagogiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Čia B. Brazdžioniui atsivėrė plati dirva literatūriniam darbui ir interesams. Universitete dalyvavo studentų akademiniuose būreliuose: ateitininkų „Šatrijos“ draugijoje, Humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, nuo 1931 m. jai vadovavo. Dalyvavo Kauno ir kitų miestų literatūros vakaruose. 1931 m. išleido eilėraščių rinkinį „Amžinas žydas“.

1934 m. Šv. Antano bažnyčioje Kaune vedė Aldoną Stanionytę.  Kartu nugyveno 68-erius metus, eidami per gyvenimą ranka rankon, širdis širdin. Kartu atlaikė visas negandas, poetas Bernardas iki paskutinių gyvenimo metų rašė žmonai Aldonai meilės eilėraščius. Ji mirė 2005 m. Kartu jie susilaukė trijų vaikų. Tai Algis Bernardas (g.1935), Dalius Antanas (1937–1985), Saulė Teresė (1943–1992).

 

1934 m. Bernardo Brazdžionio ir  Aldonos Stanionytės vestuvės.
Poetas su žmona ir vaikais.

Baigęs universitetą, B. Brazdžionis dėstė lietuvių kalbą, mokytojavo. Nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ knygų leidykloje, nuo 1940 m. – buvo Maironio literatūros muziejaus direktorius. Jis redagavo daugelį visuomeninių ir literatūrinių žurnalų – Ateities spinduliai (1932–1940), Pradalgės(1934–1935), Dienovidis (1938–1939), skelbė kritikos straipsnius ir knygų recenzijas, išleido vaikams skirtas poezijos knygas, pasirašydamas Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. B. Brazdžionio rinkinys Ženklai ir stebuklai (1936) pelnė „Sakalo“ leidyklos premiją, o Kunigaikščių miestas (1939) Valstybinę literatūros premiją. Jono Brazaičio slapyvardžiu spausdino kritinius straipsnius leidiniuose „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Vairas“, „XX amžius“, „Aidai“, „Gabija“. 

Pirmoji bolševikinė okupacija 1940–1941 m. poetui buvo sunki: Maironio muziejaus likimas pakibo ant plauko, B. Brazdžionis nebuvo priimtas į pertvarkytą LSSR rašytojų sąjungą, jam nuolat grėsė suėmimas. Pranašu, šaukiančiu tautą budėti ir kovoti, sergstinčiu nuo paklydimų, Brazdžionis tapo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai be vokiečių okupacinės cenzūros žinios pasirodė rinkiniai Šaukiu aš tautą (1941), Iš sudužusio laivo (1943), ligtolinį kūrybos kelią apibendrinanti rinktinė Per pasaulį keliauja žmogus (1943).  Ankstyvosios lyrikos dinamišką, per gyvenimą keliaujantį subjektą keičia statiškas šauklys, oratorius, kviečiantis laikytis įsikibus gimtosios žemės, saugoti tautos pamatus katastrofų laikais.

1944 m. kartu su karo pabėgėlių banga pasitraukė į Vakarus. Gyveno Ravenbsurge, Vokietijoje  dalyvavo išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime.

1947 m. suredagavo Lietuvių rašytojų draugijos metraštį „Tremties metai“.

1949 m. atvyko į JAV. Gyvendamas Bostone, dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ Visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi, 1949–1950 m. redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“.

Nuo 1955 m. gyveno Los Andželo mieste. 1955–1972 m. žurnalo „Lietuvių dienos“ vyriausias redaktorius. Amerikoje B.Brazdžionis išleido daug poezijos rinkinių. Mirė 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele, o  palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba:

Nuo 1924 m. B.Brazdžionis pradėjo rašyti ir spausdinti savo eilėraščius.

Pirmąjį eilėraštį publikavo 1924 m. jaunimui skirtame „Pavasario“ laikraštyje.

1926 m. dar būdamas gimnazistu, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos“.

1928 m. atskiru leidiniu išleido poemą „Verkiantis vergas“.

1928 m. būdamas aštuntos klasės mokiniu, dalyvavo jaunųjų poetų antologijoje „Pirmas dešimtmetis“.

Jaunas B. Brazdžionis

Tačiau ankstyvieji knygelėmis virtę kūrinėliai kritikų dėmesio nesulaukė, užtat brandesnis, jau studijuojant Vytauto Didžiojo universitete išleistas eilėraščių rinkinys Amžinas žydas (1931) sukėlė triukšmingą reakciją, buvo lyginamas su „trečiafrontininkų“ literatūrinėmis provokacijomis. Modernus katalikas tada buvo dar tik besiformuojantis lietuvio tipas, o jį įkūnijančiai kūrybinės inteligentijos stovyklai, veikiamai Naujosios Romuvos žurnalo, buvo lemta užimti reikšmingesnes visuomenines pozicijas jau išeivijoje.

Dar būdamas jaunas, poetas susipažino su Europos literatūrinėmis srovėmis. Iš lietuvių didžiausią įtaką jam turėjo Vincas Mykolaitis-Putinas. Būdingiausi jo poezijos bruožai – gaivališkumas, kontrastiškumas, aštrūs dramatiški konfliktai. Jo kūrybos amplitudė – nuo romantiško svajingumo iki realizmo, nuo švelnių lyriškų subtilybių iki grotesko, nuo švelnios maldos iki rūstaus grūmojimo. Forma atrodo archajiška, bet poezija moderni ir aktuali. Jis puoselėjo tris motyvus: visuomeninį (lietuvišką ir bendražmogiškąjį), asmeninį, gamtos.

1932 m. išleistas rinkinys Krintančios žvaigždės rodė vis stiprėjantį B. Brazdžionio polinkį į klasicizmą, nutolimą nuo avangardinės poetikos, atsivėrimą religinei tematikai, nebesidangstant ironiško subjekto kaukėmis. Jo poezija pripažinta kritikų ir įtraukta į klasikos kanoną.

Iš dešinės pirmas – Brazdžionis, antras – Antanas Kučas, Ernestas Bliudinikas ir Kazys Aukštikalnis. Imanto Dagio asmeninio albumo nuotr.

1936 m. rinkinys Ženklai ir stebuklai pelnė „Sakalo“ premiją, o 1939 m. rinkinys Kunigaikščių miestas, kuriame atsispindėjo entuziazmas dėl Vilniaus atgavimo, buvo apdovanotas Valstybine premija. Kai kurie poeto gerbėjai pranašo toną vis labiau įvaldantį Brazdžionį ėmė laikyti teisėtu Maironio įpėdiniu.

„Savo poezijoje, ypač ankstyvesniojoje, jis sukuria unikalų konservatyvios ideologijos ir naujoviško minties rūpesčio, archajiško ir modernaus žodžio lydinį, o vizijos platumu, poetiniu taurumu ir pakilumu, sugestyvia jėga, kalbos meistriškumu pralenkia daugumą savo amžininkų.“ – rašė Tomas Venclova.

Bernardo Brazdžionio poezija originali, individuali. Jo talentas paremtas lietuviškomis tradicijomis. Įkvėpimo jis ieškojo liturginėje literatūroje. Taip susiformavo savitos poetinės formos ir dvasia. Jis tapo tautiškas ir kartu visuotinai žmogiškas poetas. Jam įtakos turėjo vokiečių romantikai, modernieji autoriai. Yra išvertęs daug pasaulinės poezijos.

Dar jaunystėje susipažinęs su XIX a. bei moderniosiomis Europos literatūros srovėmis, Brazdžionis patyrė tam tikrą vokiečių romantikų bei ekspresionistų įtaką (vokiečių poetų – Goethe, Heine – jis yra ir vertęs). Nesunku pastebėti jo sąlytį ar bent ryškias analogijas su prancūzų katalikų poetais – Charles Péguy, Paul Gaudet. Tremtyje Brazdžionis studijavo ir anglų bei amerikiečių poetus (iš kurių, sakysime, Wystan Hugh Auden  jis parafrazavo eilėraštyje „Skaičiai“). Tačiau svarbiausias jo įkvėpimo šaltinis yra Biblija (psalmės, pranašų knygos), Evangelija, Apreiškimas, homiletika, giesmės, įskaitant lietuviškuosius religinius bei liturginius tekstus, netgi šešioliktojo ir septynioliktojo amžiaus.

B. Brazdžionis – ir gerai žinomas vaikų poetas, pasirašinėjęs Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, parašęs nemažai knygelių mažiesiems skaitytojams (Mažųjų pasaulis, 1931; Vyrai ir pipirai, 1938; Meškiukas Rudnosiukas, 1939; Gintaro kregždutė, 1943 ir kt.). Vaikams rašytoje poezijoje atsiskleidžia šviesioji, linksmoji B. Brazdžionio asmenybės pusė: eilėraščiai pilni konkrečių, net ir mažiausiems vaikams suprantamų įvaizdžių, jų kalba skambi, vaizdinga, ekspresyvi, daug perėmusi iš tautosakos – vaikiškų žaidimų, skaičiuočių, pasakų.

Žaismingi, skambūs, lengvai įsimenantys Vytės Nemunėlio eilėraščiai auklėjo kelias vaikų kartas ne tik nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje, bet ir okupuotame krašte, kur dažnoje šeimoje buvo saugomos jo knygos. Geriausios iš tų eilių toli prašoka didaktinės literatūros lygį. Kaip ir Brazdžionio poezija, Vytės Nemunėlio eilėraščiai virto klasikiniu lietuvių raštijos palikimu, o Meškiukas Rudnosiukas užėmė joje tokią pat garbingą vietą, kaip Luiso Kerolo (Lewis Carroll) ir Alano Aleksanerio Milno (Alan Alexander Milne) knygos anglų literatūroje. Vytės Nemunėlio vardu pavadinta pradinė mokykla Vilniuje.

Priimdamas Valstybinę literatūros premiją Vilniuje 1940 m. kovo 4 d., B. Brazdžionis jau kalbėjo kaip centrinė lietuvių literatūros figūra, teisėtas geriausiųjų mūsų kultūros tradicijų paveldėtojas: „Sunkesnėse valandose, rodos, nė vienas veikalas nėra gimęs. Bet, broliai rašytojai, – istorijos knyga atversta ir balta kaip sniegas… Mes žinome, kokiose sąlygose gyveno ir kūrė Strazdelis, Kudirka, Maironis; mes patys pergyvenom Didžiojo karo ir Nepriklausomybės kovųdienas, tautos sąžinė mums liepė nepadėt plunksnos iš rankų ir šiandien. Žodis prikėlė Lietuvą. Kūrybos žodis ją turi įprasmint ir puošt, einančią amžinuoju laisvės keliu.“

 

Iš sutemų, iš prieblandų išeikit.
Uždekit naują ugnį širdyse,
Vergams palikit vargo naktį klaikią! –
Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
[…]
Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės,
Balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų:
Nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės
Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų!..

(„Šaukiu aš tautą“)

Lietuvos oficialioje komunistinėje spaudoje Brazdžionis ilgus metus buvo ignoruojamas ar niekinamas, nors jo kūryba tėvynėje visada buvo mėgstama. Iš rankų į rankas slaptai ėjo ne tik Lietuvoje bei išeivijoje spausdintos poeto  knygos, bet ir jų savilaidiniai nuorašai. B. Brazdžionio eilės būdavo deklamuojamos neviešuose susibūrimuose; yra žinoma, kad jas teismuose – šalia Putino ir kitų – deklamuodavo politiniai kaliniai.

Į savo viešosios šlovės Olimpo viršūnę poetas įžengė prasidėjus Lietuvos atgimimui, kai 1989 m. pirmą kartą po ilgos pertraukos apsilankė tėvynėje ir buvo ant rankų nešiojamas po teatrų sales ir mitingus. Kaip tik tada knygynuose pasirodė 100 tūkstančių egzempliorių tiražu išleista Poezijos pilnatis – viso gyvenimo eiliuotos kūrybos rinktinė, suvokta kaip iššūkis žlungančiai sovietinei santvarkai. Lietuva buvo pakerėta politinio pasipriešinimo dvasią kurstančios lyrikos, kuri ankstesniais dešimtmečiais skaityta konspiracinėmis sąlygomis („Šaukiu aš tautą“, „Aš čia – gyva“).

Užmigo saulė
Baltose vyšniose,
Kažin kas paėmė gražiai Ir išnešė ir išnešė.

( 0132Apie išneštą saulę“)

Žmonių reakcija į B. Brazdžionio pasirodymą literatų scenoje jau tarpukariu pasižymėjo audringumu: abejingų nepalikdavo įtaigios romantinės kaukės (neregys, klajūnas, pranašas) ir išlavinta deklamacija. Anuometinius Kauno literatūros vakarus prisimindamas, tų laikų studentas Alfonsas Nyka-Niliūnas pažymėjo, kad net universiteto profesūrą pribloškė Brazdžionio pasirodymas, ypač iki kraštutinumo įtemptu balsu perskaitytas „Paskutinis pasmerktojo myriop žodis“.

Poeto Bernardo Brazdžionio sugrįžimas. Iš kairės: Eugenijus Matuzevičius, Vidmantė Jasukaitytė, Bernardas Brazdžionis ir jo anūkė Dalia Lovett

Brazdžionis, kitaip negu elegiškasis J. Aistis, nuo pat ankstyvųjų kūrybinių bandymų vengė intymaus kalbėjimo, jo balsas aidėjo, laužė užtvaras, skatino lietuvių poeziją išeiti iš nuošalios valstiečio pirkios į kalnuotą, vėjams atvirą lauką, kur akį traukia Jeruzalės griuvėsiai, spindintis Antikos palikimas, Dievo valią liudijantys aukštieji skliautai.

Nuo šalto grindinio lig žydinčių vitražų,
Nuo žemės ligi saulės, lig dangaus
Visų tautų, visų namų, visų bazilikų
Tau maža Vienoj giesmėj
Tau vieną garbę gaust.

(„Fuga Florencijos San Croce“)

Išeivijoje B. Brazdžionis leido deklaratyvaus turinio, tautinį sąmoningumą mobilizuojančius eilėraščių rinkinius (Svetimi kalnai, 1945; Šiaurės pašvaistė, 1947; Didžioji kryžkelė; 1953; Vidudienio sodai, 1961; Po aukštaisiais skliautais, 1989), kuriuose jau nebuvo stilistinių naujovių. Poeto talentas pamažu ėmė skęsti dienos aktualijose, išeivijos bendruomeninių reikalų rutinoje. Neretai poetas  kritikuotas dėl perdėto susireikšminimo, ironiškai pašieptas jaunesnių kūrėjų (žinomas jo konfliktas su Antanu Škėma).

Bernardas Brazdžionis 1989 m. Tėvynėje. Lanko Maironio lietuvių literatūros muziejų. Su Aldona Ruseckaite

Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!..
Nei namų, nei šilko jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo –
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

(„Viešpaties žingsniai“)

Jaunieji išeivijos poetai gerokai nutolo nuo Brazdžionio, neretai su juo polemizavo, tačiau jiems jis buvo atskaitos taškas. Jis lieka mūsų poezijos neatimamas turtas, būtina spalva lietuvių kultūros spektre – poetas humanistas, moralistas, pilietis, Czesławo Miłoszo ir Boriso Pasternako bendrakeleivis, bene ryškiausiai ir tiesiausiai iš visų lietuvių rašytojų išsakęs protestą prieš okupaciją ir priespaudą, iškėlęs kaip atsvarą totalitarizmui tradicines žmonijos vertybes.

Slapyvardžiai: Vytė Nemunėlis, J. Brazaitis, J. Stebeikis, B. Brn., B. Nardis Brazdžionis, Bern. Žvainius, J. Braz., Jaunasis Vaidevutis, B. Br. Gintvytis, B. Nardis, J. Žadeikis, A. Pagramantis, Mikas Lašavikas, Jonas Baika, M. Kiškutis, V. Klevelis.

Apdovanojimai:

  • 1940 m. gavo Valstybinę literatūros premiją.
  • 1989 m. apdovanotas Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo medaliu „PRO ECCLESIA ET PONTIFICE“
  • 1991 m. suteiktas Pasvalio miesto Garbės piliečio vardas
  • 1998 m. Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinas
  • 1998 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1 laipsnio ordinas
  • 1996 m. Šaulių žvaigždė
  • 1994 m. suteiktas VDU garbės daktaro vardas
  • 1995 m. suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas
Poezijos pavasario laureatas Bernardas Brazdžionis ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras

Atminimas:

  • 1997 m. sukurtas dokumentinis filmas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (rež. Algirdas Tarvydas).
  • 2001 m. sukurtas vaizdo filmas „Vėtrose nepaklydęs. Poeto Bernardo Brazdžionio sugrįžimai“ (aut.: Petras Palilionis, Petras Garnys, Vytautas Balsys ir kt.). Kaunas: VŠĮ „Kauno radijas ir televizija“.
  • 2002 m. išleista knyga „Poetas Bernardas Brazdžionis grižta į Lietuvą: fotografijos, eilėraščiai, straipsniai“.
  • 2003 m. prie namo Kaune, Taikos pr. 21, kuriame jis gyveno 1936–1944 m., o 1991–2001 m. atvažiuodavo kiekvieną vasarą, atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Virginija Babušytė-Venckūnienė, archit. Alfredas Jakučiūnas).
  • 2009 m. Tarp 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Bernardas Brazdžionis.
  • 2011 m. išleista biografinių etiudų knyga „Tautos šauklio aidai“ (aut. Petras Palilionis). Kaunas: „Naujasis lankas“.
  • 2011 m. Kauno miesto savivaldybė įsteigė Bernardo Brazdžionio literatūros premiją.
  • 2016 m. paskelbtas valstybės saugomu Bernardo Brazdžionio ąžuolas.

Parengė Dominyka Navickaitė

 

 

Comments are closed.